VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
10 14. Ateitininkų federacijos pozicija dėl šeimos sampratos
Rozvita Vareikienė
Ateitininkų federacijos pirmininkė
Ateitininkų federacija – tai šimtmečio tradicijas puoselėjanti, asmenybės pasaulėžiūrą ugdanti organizacija, besivadovaujanti penkiais principais: katalikiškumu, tautiškumu, inteligentiškumu, visuomeniškumu ir šeimiškumu, patvirtinančiu šeimos kaip santuoka paremtos visuomenės ląstelės svarbą žmogaus ugdymui ir apskritai visuomenės gyvenimui. Esame įsitikinę, kad šeima, grįsta vyro ir moters santuoka, turi būti gerbiama pačios visuomenės bei saugoma įstatymų, kaip tai yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38-ajame straipsnyje. Be atsakomybės ir įsipareigojimo negali egzistuoti nei brandi visuomenė, nei valstybė.
Šiandien pastebime, kad šeimos institutui tenka susidurti su vis didesniais iššūkiais. Nuolat kyla diskusijos ir dėl šeimos sampratos. Kaip lygiavertį pagrindą santuokai siekiama įteisinti asmenų partnerystę, vienos lyties „santuokas“ ir pan. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui paskelbus nutarimą dėl Valstybinės šeimos koncepcijoje pateikto šeimos sąvokos apibrėžimo atitikimo Konstitucijai, imta dar aktyviau gvildenti šiuos klausimus. Todėl jaučiame pareigą išsakyti ir savo poziciją.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“.
Manome, kad šeima, sudaryta santuokos pagrindu, yra gėris tiek sutuoktiniams, tiek jų vaikams bei kitiems šeimos nariams, tiek ir visai visuomenei, nes tokioje šeimoje geriausiai užtikrinamos jos narių teisės, apibrėžiamos pareigos, sudaromos tinkamiausios sąlygos vaikams augti, ugdytis ir tapti visaverčiais visuomenės nariais.
Neabejojame, kad prieš dvidešimt metų, kai Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo rengiama, jos kūrėjams ar ją referendume priėmusiems Lietuvos gyventojams nekilo abejonių, kad tarp šeimos ir santuokos yra neatsiejamas ryšys. Santuoka yra šeimos sudarymo pagrindas, o ne viena iš jos formų.
Mūsų įsitikinimu santuoka – tai ne tik dviejų mylinčių žmonių oficialus santykių įregistravimas, kartais pašaipiai vadinamas „antspaudu pase“, bet ir ištikimybės, tarpusavio įsipareigojimo vienas kitą remti ir rūpintis, moralinio pažado davimas. Sudarydami santuoką žmonės prisiima ne tik teises ir pareigas, įtvirtintas teisės aktuose, bet ir moraliai, psichologiškai, ekonomiškai įsipareigoja rūpintis vienas kitu bei savo vaikais.
Minėtame Konstitucijos 38 straipsnyje apibrėžta, kad „Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“. Tad niekas negali ir neturi teisės versti žmonių tuoktis ar drausti pasirinkti kitą bendro gyvenimo formą, tačiau esame tikri, kad saugią ir visavertę augimui bei ugdymuisi aplinką vaikai gauna susituokusių tėvų šeimoje. Asmenys, nusprendę nepasinaudoti teise sudaryti santuoką, bet pasirinkę kitą sugyvenimo formą, neturėtų pretenduoti į tokią pačią teisių apsaugą, kaip sukūrę šeimą. Jiems ir jų vaikams turi būti numatytos kitokios teisinio reguliavimo ir vaikų nediskriminuojančios pagalbos teikimo formos.
Tenka apgailestauti, kad po šio LR Konstitucinio Teismo nutarimo, sukėlusio sumaišties tiek valstybinėje šeimos politikoje, tiek atvėrusio naujų šeimos interpretacijų galimybių, daugumai neaišku, kada ir kokiomis aplinkybėmis kartu gyvenančius žmones galime laikyti šeima.
Negalime sutikti su peršama nuostata, kad šeimos sampratai svarbus tik santykių turinys, o santykių išraiškos forma esminės reikšmės neturi. Nerimtai atrodo ir teiginiai, kad santuoka – tai atgyvena, daranti mus atsilikusia Europos provincija.
Istorijos tėkmėje žmonija matė ne vieną atvejį, kai „senamadiška“ įvardytą tradiciją keitė menkesnės vertės „modernus“ dalykas. Dar ilgai skaudžiai jausime tokių socialinių „modernybių“ kaip ateizmas ar kolektyvizacija pasekmes. Todėl esame įsitikinę, kad valstybei nedera aklai taikytis prie gyvenimo nepatikrintų socialinių „naujovių“ ir skubėti keisti nusistovėjusią socialinę visuomenei priimtiną tvarką.
Šalies Konstitucija bei jos interpretavimas turi tarnauti harmoningai visuomenės raidai, o ne tapti visuomeninio konflikto priežastimi, abejotinos vertės socialinių idėjų propagavimu, bendruomenių bei valstybių griovimu. Galima diskutuoti dėl atskirų įstatymo ir Konstitucijos nuostatų interpretavimo, galima keisti sampratų apibrėžimus ir taisyti klaidas. Turime vieną tikslą – ugdyti harmoningas asmenybes – Lietuvos kūrėjus, intelektualus ir patriotus, kurti solidarią, saugią ir savimi pasitikinčią bendruomenę, o ji sukuriama tik stiprinant santuoka grįstą šeimą, tokią, kuri per šimtus metų sukūrė ir tebekuria mūsų civilizaciją ir Pasaulio Bendriją.
Atgal
