VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
10 04. Konstitucinio Teismo painiava
Dainius A. Butautas
Analitikas
Gyvename itin dinamiškame pasaulyje. Kinta daug kas ir labai greitai, pvz., technika. Nors šie pokyčiai mūsų neapsaugo nuo įvairių katastrofų: automobilių, traukinių, lėktuvų ir net… atominių elektrinių. Tuomet žūsta daugybė žmonių. Mūsų tėvų ir senelių, brolių ir seserų, vaikų. Ir tokiame pilname sumaišties pasaulyje reikia kažko nekintančio, stabilaus, kas leistų žmogui pabėgti nuo perlenkto dinamiškumo, kuris pasak Ž. Vanje, Arkos bei Tikėjimo ir Šviesos bendruomenių įkūrėjo, turi atsitrenkti į sieną. Tai jis rašė dar prieš 2008 metų krizę. Ir iš tiesų, vertybes prarandanti ekonomika buvo priversta atsitrenkti į kažkokią tarsi nematomą Sieną. Tai ir mane paskatino parašyti esė, berods 2007 metų vasarą „Lietuvos Aide“, apie ateinančią krizę. Ir ši įvyko. Nes ekonomikos prarado savyje moralumo pradą. Tą atskaitos ir atsvaros tašką, kuriame dar įmanomi protingi sprendimai. Bet ar kartu su technika kinta ir žmogus? Taip, žinoma, jis tobulėja, daugiau skaito, daugiau sužino, tampa geresniu. Tai yra žmogus kiekvieną šimtmetį vis paauga. O gal net ir kiekvieną dieną, minutę, ar sekundę. Bet ar jis kinta, jo nuostatos, požiūris, silpnybės ir stiprybės. Senovės mąstytojai norėjo, kad jų moterys mažiau gražintųsi kosmetinėmis priemonėmis ir daugiau dirbtų. Taip, moterys dabar daugiau dirba, bet ar jos nori būti mažiau gražios? Senovės filosofai ir mokslininkai pripažino, kad pelno siekimas nėra moralinis gėris. Dabar sprendžiame tas pačias problemas. Mozė iš tiesų vargo su aramėjais, nes šie nenorėjo palikti sočių puodų, nors ir orumo pažeminimo persunktų. Todėl nei vienas jų neįėjo į Pažadėtąją žemę, visi turėjo išmirti. Ir dabar mes norime grįžti į sočią vergystę, kai už tave galvoja kiti. Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra to vergovinio palikimo dalis, kai kažkas už tave nori nuspręst, ko tau reikia ar nereikia. Bet apie viską paeiliui.
Tiesą sakant, mane šis KT nutarimas išvedė iš emocinės pusiausvyros. Kai išgirdau, kad KT priims nutarimą dėl Šeimos koncepcijos, pirma mintis kilo, kad reikia už tai melstis. Vakare jau buvo vėlu. Kodėl šis sprendimas mane išvedė iš pusiausvyros? Tiesą sakant, niekam nelinkėčiau prarasti emocinės pusiausvyros ir patirti to pasekmes. Jeigu tai palies tik vieną žmogų, dar nieko, o jeigu visą Tautą!?
Šeima yra ta nekintanti Vertybė, kurioje žmogus auga, bręsta, mokosi mylėti ir bendrauti. Taip, kartais šeimose išmokstama ir konkuruoti, sakyti netiesą, nemylėti. Ir tai visiškai nepriklauso nuo šeimos socialinio statuso. Šios problemos liečia visas šeimas: tiek turtingas, tiek neturtingas. Ir po šio KT nutarimo atsivėrė kažkokia baisi tuštuma, tamsa, kuri kažkam tapo šviesa. Kai tamsa tampa šviesa, tai kokia baisi toji šviesa - galima pasakyti bibliniais žodžiais. Jau kitą dieną šis beprasmiškumas tiesiog tvyrojo ore. Galbūt visai panašiai, kaip 1940 metų vasarą, kai Lietuvos žmonės rinko naująją tarybinę valdžią, iš vienos naujos tarybinės partijos kandidatų. Ir visai ne kaipo Sausio 13- ąją, kai visi ėjome kovoti už Lietuvos ir savo Nepriklausomybę. Taip, šis KT sprendimas, mano nuomone, atveria kelią į naująją Lietuvos okupaciją, pirmiausiai dvasinę ir žmonių sąmonės okupaciją. Kai Maskva pradėjo užėminėti Nepriklausomą Lietuvą, ji pradėjo nuo provokacijos pasienyje, kad galėtų įvesti savo karinius dalinius į, pabrėžiu, Nepriklausomos Lietuvos teritoriją. Šis KT nutarimas ir yra tokia provokacija ir priešo dalinys, invazija į Nepriklausomą Lietuvą. Kodėl?
Konstitucinis Teismas negali apriboti Tautos suverenių galių spręsti savo ateities!
Kai prieš 20 metų buvo priiminėjama Nepriklausomos Lietuvos Respublikos Konstitucija ir tame tarpe jos skirsnis apie Šeimą, niekas tuo metu net negalvojo apie kitokią Šeimos formą, išskyrus vyro ir moters laisvu noru sukurtą (Konstitucijos 38 str.). Vadinasi, jeigu tauta yra nusprendusi pakeisti savo nuomonę dėl šeimos modelio, tai tik ji viena ir tegali spręsti, kokio ji nori šeimos instituto ir kaip jį įsivaizduoja. Ši Tautos prievolė nuspręsti savo likimą yra taip pat apibrėžta Konstitucijoje: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“ (2 str.) ir „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai tautai priklausančių suverenių galių“ (3 str.). Ir kaip tik šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas apribojo Tautos suverenitetą spręsti savo pačios ateitį ir likimą, t.y. apribojo savo paties išpažįstamas konstitucines normas. Nesiimu spręsti apie to pasekmes.
Doc. dr. Zenonas Namavičius, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas (2002-2011 m.), savo straipsnyje „Suverenitetas ir Europos Sąjungos teisė“ rašo: „Nėra jokios abejonės, kad suvereniteto samprata neliko vien skambiu žodžiu arba šūkiu, pvz., „Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities!“. Valstybės suverenitetas buvo ir tebėra politinė ir teisinė vertybė, valstybės suvereniteto idėja yra įsitvirtinusi palyginti neseniai iš sovietinio okupacinio ar satelitinio režimo išsivadavusių visuomenių sąmonėje. Neatsitiktinai 1991 m. vasario 9 d. plebiscite priimta nuostata, kad „Lietuvos valstybė yra Nepriklausoma demokratinė respublika“, tapo pamatiniu Lietuvos Konstitucijos 1 straipsniu.
Valstybės suverenitetas, savo esme tapatinamas su jos nepriklausomybe, yra ir santykius tarp suverenių valstybių reguliuojančios tarptautinės teisės pagrindas. Nesuvereni valstybė tarptautinės teisės subjektu tiesiog negali būti. Jau minėtas J. Bodinas pagrindiniu valstybės suvereniteto požymiu, apimančiu visus kitus jo elementus, laikė išskirtine valstybės prerogatyva kurti teisės normas“.
Kaip matyti, Tautai suverenitetas yra pagrindinė priemonė spręsti savo pačios likimą, šiuo atveju nuspręsti, kokios šeimos ji nori. Toliau gerbiamas teisininkas rašo: „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 straipsnyje taip pat nustatyta, kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. Lietuviu tauta, siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, pagal Konstitucijos 4 straipsnį savo aukščiausią suverenią galią vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Taigi nacionalinės teisės normų kūrimas ar nevaržomas dalyvavimas kuriant tarptautines teisės normas Lietuvos Respublikoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, yra įmanomas tik tautai pačiai tiesiogiai ar per išrinktus savo atstovus nevaržomai įgyvendinant savąjį suverenitetą“.
Pirma, tai reiškia, kad ne Konstitucinis Teismas sprendžia tautos likimą, o tik ji pati Referendumo ar kitokiu būdu, ar per išrinktus atstovus, t.y. Seimą. Antra, Konstitucinis Teismas nėra išrinktas tautos, todėl ir negali spręsti Tautos suverenitetui priskirtų klausimų ir apriboti jos kompetencijos.
Lietuvių tauta išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius
Lietuvos Konstitucijos preambulėje labai aiškiai parašyta, kad Lietuvių tauta „prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią KONSTITUCIJĄ“.
Tai vėlgi reiškia, kad, pirma, nei Lietuvos Statute, nei ankstesnėse Lietuvos Konstitucijose neabejotinai nėra įvardinta dabartinio Konstitucinio Teismo ir dar ne visų jo narių siūloma kažkodėl naujadariška konstitucinė (???) šeimos samprata. Antra, tokios naujoviškos sampratos neaptiksite nė lietuvių tautos papročiuose. Trečia, KT, primesdamas savo valią, tikrai pamina „atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“ principus ir pamatus. Tad akivaizdu, kad dabartinės sudėties Konstitucinis Teismas tiesiog viršijo savo įsivaizduojamus įgaliojimus. T.y. tiesiog pabandė nevykusiai susireikšminti.
Kokią problemą turėjo nagrinėti tarybinio desanto užgrobtas Konstitucinis Teismas?
Tai išryškėja ir kitu aspektu. Julius Sabatauskas ir Algirdas Sysas, „Skundo dėl Šeimos politikos koncepcijos“ pareiškėjai, net nesiūlė KT nuspręsti šeimos statuso ir formos. Pirma, tai pareiškėjai Šeimos politikos koncepciją siūlė priimti Įstatymu, o ne Nutarimu. Antra, Konstitucinio Teismo nutarime rašoma, kad „Koncepcijoje suformuluotos sąvokos ir jų apibrėžimai pagal savo prasmę yra naujos teisės normos, į kurias Seimas ir Vyriausybė turės atsižvelgti, rengdami teisės aktus šeimos politikos srityje ir derindami juos su Koncepcijos nuostatomis. Pareiškėjo nuomone, naujos teisės normos, į kurias turės būti atsižvelgiama priimant įstatymus šeimos politikos srityje, negali būti įtvirtintos poįstatyminiame teisės akte, todėl Koncepcijos nuostatos prieštarauja Konstitucijai“.
Tiesą sakant gerbiamų pareiškėjų nuomone kalba eina net ne apie visą Šeimos politikos koncepciją, o tik apie vieną ir tai tik paskutinį jos straipsnį: „5.8. Šeimos politikos teisinis reglamentavimas. Seimas ir Vyriausybė, rengdami teisės aktus šeimos politikos srityje, atsižvelgia ir derina juos su šios koncepcijos nuostatomis“.
Vadinasi, pirma, Konstitucinis Teismas daugių daugiausiai turėjo tik pripažinti šio Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ (2008 m. birželio 3 d. Nr. X-1569) 5.8 punktą prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Antra, kadangi Įstatymų leidyba, kaip teisingai pabrėžė pats KT, priklauso tik Tautai ir Lietuvos Seimui, ši Konstitucinio Teismo išvada maksimaliai gali būti tik rekomendacinio, bet jokiu būdu neprivalomojo pobūdžio. Trečia, ką ir pati dabartinio Konstitucinio Teismo kažkodėl nepilna sudėtis patvirtino, pagal Valdžios atskyrimo principą šis Seimo nutarimas neturėtų būti privalomas Vyriausybei. Būtent šiuo atveju pranešime spaudai KT teigia, kad „Konstitucinis Teismas nusprendė, kad, Koncepcijoje įtvirtindamas įpareigojimą Vyriausybei rengiant teisės aktus, susijusius su šeimos santykių reglamentavimu, atsižvelgti į Koncepcijoje įtvirtintas nuostatas ir su jomis derinti būsimų teisės aktų nuostatas, Seimas nesilaikė iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo paisyti teisės aktų hierarchijos ir valdžių padalijimo principo“. Vadinasi, pasak dabartinio KT, Vyriausybei Seimo priimti įstatymai ir nutarimai neturi jokios juridinės galios? Ar aš kažko nesuprantu, ar dabartinis KT tiesiog, atsiprašau, nusišnekėjo? Mat lyg ir išeitų, kad KT apribojo Seimo galias leisti įstatymus ir taip... jį paleido!!??
Akivaizdu, kad KT teisėjai priėmę šią nutartį peržengė visas įmanomas teisinio nihilizmo ribas ir tiesiog privalo atsistatydinti. Kitaip kaip priešo penktąja kolona šio Teismo sudėties nebeišeina pavadinti.
Algirdo ir Juliaus prieštaravimai
Įdomu ir tai, kad šio skundo pareiškėjas Algirdas Sysas šios koncepcijos priėmimo metu vadovavo Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui, kuris Nutarimo dėl koncepcijos priėmimo dieną (2008 m. birželio 3 d.) pateikė tame tarpe tokias išvadas:
- „1.4.1. Darni šeima pati savaime yra gėris, nes atitinka ir leidžia visiškai išreikšti prigimtinius asmens poreikius ir socialumą“ (pritarta vienbalsiai);
- „Gyvenimas nesusituokus, kas rodo jų nenorą įsipareigoti gyventi kartu, kas didina, kaip rodo daugelio tyrimų duomenys, tarpusavio santykių įtampą, polinkį į seksualinę neištikimybę, nenorą ar atidėliojimą turėti vaikų, moterų ir vaikų smurto galimybę; sugyventinių porų kūdikių mirtingumas yra didesnis nei susituokusiųjų, sugyventinių vaikai turi daugiau elgesio problemų, didesnę orientaciją į alkoholį, narkotikus, ankstyvus lytinius santykius“ (pritarta vienbalsiai).
Tuo tarpu Julius Sabatauskas tuo pat metu vadovavo Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetui, kuris taip pat 2008 m. birželio 3 d. pateikė Komiteto išvadas: „Komitetas preliminariai įvertino, kad Projekto XP-2390 (2) 1 straipsniu siūlomos patvirtinti Valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatos (1 dalis, 1.1.2 punktas, 1.2.6 punktas, 1.2.9 punktas) apibrėžiančios šeimą tik kaip santuokos pagrindu sukurtą subjektą ir nustatančios koncepcijos taikymą tik šiam subjektui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, nustatančiam, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, nustatančiai, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 daliai, nustatančiai, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės ir teisinio aiškumo principams“.
Tad, gerb. Seimo nariai Algirdai ir Juliau, kaip čia vis dėlto yra? Ar Jūsų koncepcijos apskundimas neprieštarauja Jūsų pačių priimtiems sprendimams? Tai ar galima apskritai Jumis pasitikėti?
Šeimos koncepcija yra teigiamas poslinkis Lietuvos padangtėje
Akivaizdu, kad šeimos koncepcija yra teigiamas poslinkis Lietuvos padangtėje. Todėl ji turi teisę į pilnateisį gyvavimą. Bėda ta, kad bandymas Seimo nutarimu reguliuoti piliečių tarpusavio santykius iš tiesų nėra toks jau paprastas, kaip gali atrodyti iš pradžių. Be to, net ir vienišų motinų vaikai yra vieno Dievo vaikai, todėl jiems suteikti menkesnes galimybes tik dėl to, kad jų tėvai tiesiog nusidėjo, manyčiau, nėra teisinga. Ar yra tarp mūsų nenuodėmingų? Suprantama, Sovietų Sąjungos patirtis, kai į pašalpas galėjo pretenduoti tik vieną ar du vaikus auginanti motina ir tik daugiau nei tris vaikus auginanti šeima, negali būti geras pavyzdys šių dienų moderniai, vadinasi, daugiau teisingai ir daugiau solidariai, ir užjaučiančiai visuomenei. Akivaizdu ir tai, kad Šeimos politikos koncepcija turi teisę gyvuoti, bet galbūt be jos paskutinio privalomojo straipsnio. Arba būtina kiek pakoreguota, juk gyvenimas eina pirmyn, Šeimos politikos koncepcijos pamatine vertybe išlaikant tarp vyro ir moters laisva valia sudarytą santuoką. Tiesą sakant, mane kiek neramina šio KT bandymas būti kažkokia naujoviška proreligine bažnyčia, kuri pradeda įvedinėti naujas tiesas ir gyvenimo normas bei jas primetinėti, tegul ir ne visai šventai lietuvių tautai. Be to, kaip ir kiekvieną blaiviai mąstantį asmenį, protingumo dorybė mane ragina rinktis tradiciją, šeimą ir nuosavybę.
Atgal
