VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
08.20.V. A. Mocarto festivalis Niujorke
Kiek atmintis nemeluoja, genijaus gimimas datuojamas sausio mėnesį, tačiau šioje šalyje festivalis švenčiamas jau daugiau nei penkis dešimtmečius ir būtent vasaros laikotarpiu. Jo metu skamba paties kompozitoriaus bei jo amžininkų kūriniai. Koncertai pasižymi žanrų bei atlikėjų įvairove: solistai, opera, baleto žanras, kamerinis orkestras. Vizų ir kitų legalių būdų pasiekti šį kontinentą, renginiui neprireikė. Muzika nepripažįsta sienų, rasės nei lyties. Užverk duris, ji sparnais atplasnos. Užgesink šviesą, ji suskambės tamsoje. Ji – bekūnė, sklidina vidinio grožio, gebanti prakalbinti sielą kitoje esybėje. Fenomenas, amžiams atgulęs kultūros paveldo puslapiuose. Puiku, kad visuomet yra ją mokančių skaityti ir perteikti jos kalbos nežinantiems, bet atvira širdimi geidžiantiesiems.
Nebuvo scenos, tik centras, kuriame grupavosi orkestrantai: du pirmieji smuikai, du antrieji, altai ir t. t. Juos, iš visų pusių, tarsi laikydami savo glėbyje, supo žiūrovai. Muzika, nelyginant šviesos šaltinis - Saulė, sklido iš centro. Žiūrovai tarsi įvairūs kosminiai kūnai skriejo aplink ją ne gravitacinės traukos dėka, bet prikaustyti smalsumo bei dėmesio. Saulė skleidė fizines bei psichologines jėgas šalia jos išsirikiavusioms orbitoms. Dominavo trys pagrindinės asmenybės: dirigentas, solo smuiko atlikėjas ir solo konraboso atlikėjas. Ši trijulė ir tapo minėto centro centru. Įžangos vietoje, išgirdau dirigento balsą, t. y. Andre Manze, anglų tautybės dirigentas pristatė šio vakaro misiją. Pastarasis, pasaulyje yra laikomas labiausiai ,,stimuliuojančiu‘‘ ir ,,inspiruojančiu‘‘ šios kartos dirigentu. Pažodžiui įkvepiančiu, novatorišku bei sužadinamuoju, priverčiančiu įžiebti kibirkštį atlikėjo bei klausytojo širdyje. Iš tikro, A. Vivaldžio muzika skambėjo šviežiai, spalvingai, į ervę sklido gausi spalvotų garsų paletė. Tai nebuvo aklas sekimas natomis, bet graži ir išraiškinga interpretacija. Naujoviškas žvilgsnis į klasika tapusį meną. Minėtas dirigentas kreipėsi į publiką. ,, mes tuos taškelius ir tarpus tarp eilučių šį vakarą, paversime prasmingai skambančiu garsų srautu‘‘. Nestigo jo veide šilumos ir nuoširdumo. Nebuvo pasididžiavimo savyje, kad teko stovėti ant scenos prieš Los Angeles, Royal Stockholm, Camerata Salzburg philarmonijos orkestrus. Tikro menininko prigimtis yra dalintis grožiu, net asmeniui aklam grožiui, skatinti susidomejimą, stimuliuoti jausmus, įžiebti pajautą. Menininkas savyje yra subrandinės sodą, kurio vaisius ragauti nėra draudžiama. Ne skrandžio riekmėms patenkinti, bet esybei brandinti. Už smalsumą, išvarymu iš Rojaus nebaudžiama.
Mano kolega nusistebėjo, kad iki šiol, kopiuterių epochoje grojama iš popierinių natų. Jis mano, kad popierius turėtų būti pakeistas kindle pavyzdžiu. Nedaug kas pasitiki popieriumi šioje epochoje. Neturėjau nuomonės šiuo klausimu, bet susimąsčiau, kad ko gero būtų gera idėja natas patalpinti kompiuterio atmintin. Žinojau, sulaužyti nusistovėjusius stereotipus nėra taip paprasta.
Žavėjo smuiko virtuozas suomis Pekka Kuusisto, įsimintinas griežimo stiliumi, aliekantis muziką su įvairaus žanro artistais, kaip elekroninės muzikos pionieriumi Brian Crabtree, neurologu Erik Schender, folkloristu Sam Amidon ir kt. Jaučiamas platesnis, labiau improvizuotas muzikos suvokimas bei atlikimas. Koncertas priminė A. Vivaldžio viešnagę modernioje epochoje, t..y XXI amžiuje, bet ne kelionę atgal į XVII amžių. Įprastas atlikėjo imidžas kaip: įtampa veide, susitelkimas natoms, sustingimas viename scenos taške, menininko išorinis šaltumas, šiai scenai nebuvo priimtinas. Tai atsiliepė publikai, kurie girdėjo ne tik jo muziką, bet ir žavėjosi jo laisva elgsena. Visa tai buvo papildyta smuikininko šypsena, treptelejimu kojomis, net švilpavimu. Smuikas tarsi virkaujanis paukštis čiulbėjo, džiūgavo, aimanavo, kerštavo, kaprizijosi. Mažas žaisliukas, didelio meistro rankose, išgavo visus galimus niuansus: forte fortissimo, piano niuansus. Soliniai intarpai buvo nepkartojami, juos pradėdamas smuikininkas leido žiūrovams įkvėpti ir juos lydėdamas vedė per muzikos srautą, skatindamas patirti melodijos grožį.
Koncerto pradžioje suskambo vengrų kompozitoriaus Bela Bartoko ,,Rumunų šokiai‘‘.Tai – vienas iš populiariausių jo kūrinių. Susidomėjimas liaudies muzika kilo išgirdus dainuojantį valstietį. Tuomet jis ėmėsi Edisono phonografu kolekcionuoti liaudies dainas, apsilankydanmas įvairiuose Rumunų ir Vengrijos kaimeliuose. Anuomet ypač Transilvanijos regione klestėjo rumunų liaudies muzika. Intensyvių kelionių metu, jam pavyko užrašyti net 1115 instrumentinių melodijų.Šios dainos paliko nepakartojamą įspūdį, tad jų pagrindu, ieškant melodijos esmės, buvo sukurti rumunų liaudies šokiai, jiems pritaikant unikalią harmoniją ir ritmus, kombinuojant užrašytą melodiją su nauju skambesiu.B.Bartokas nebuvo nacionalistas, žavėjosi viso pasaulio folkloro muzika. Folkloro paieškos jį nuvedė net į Šiaurės Afriką. Tačiau jo pagrindinis tikslas buvo išsaugoti savo regiono liaudies muziką, kurią skaitė vertybe, kaip galimybę priešintis europietiskam kataklizmui.
,,Rumunų šokiai’’. Tai – savarankiški šokiai. Išraiškingos melodinės linijos dėka, sukurtas atitinkamos nuotaikos atspindys. Skirtingai bei moderniai sukomponuoti: skiriasi ritmu, tempu bei nuotaika, nėra perdėto lyriškumo ir melancholiškumo. Kritikų manymu, pirmasis liaudies šokis primena E Grygo stiliuje parašytus kūrinius, turi skandinaviško patrauklumo. Tekstūros ir struktūros atžvilgiu yra trapus, jausmingas, primena kaimiškos muzikos stiliaus skambėjimą. Trečiame šokyje - aptinkami azijietiški elementai. Ketvirto šokio muzika dvelkia orientalismu. Jis tapatinamas su Borodino ar Rimskio - Korsakovo melodijomis. Penktas šokis primena E. Grygo intonacijas. Kiekvienas šokis išbaigtas, tarp jų pauzė, prieš tai nuskambėjusio kontempliavimui. Tik du šokiai liejasi vienas po kito. Tuo būdu buvo siekaima išgauti čigonų kapelos skambesį.
Koncerto pabaigoje suskambo A Vivaldžio keturių koncertų ciklas - ,,Metų laikai’’. Tai - programinis kūrinys, kuriam eilės buvo sukurtos galbūt paties kompozitoriaus. Pradžioje jos buvo skaitomos skambant muzikai, tarsi fonas, vėliaus jos tapo iliustracija. Kiekvieną dalį kūrinyje atspindėjo ne vien muzikos elementai kaip: dermė, ritmas, bet ir spalvos, kurios buvo tapomos smičiumi per stygas.
Nedažnai tenka išgirsti naujai atliekamą klasikinę koncepciją. Malonu, kuomet talentas geba grieždamas savitai kontempliuoti, paversdamas įprastai girdėtas melodijas kvepėti šviežiai.
Atgal
