VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
04 28. Motinai
Danielius Gužas
Pavasarį, kai Lietuvos žemė pasidengia laukų ir namų žiedais, kada už lango ar dar toliau pamatom žydinčius sodus, liepas ir kaštonus, mes švenčiame Motinos dieną.
Viskas, kas artimai sieja žmogų su aplinka, randame motinos namuose. Ar tinkamai įvertiname savo motinas, jų sielos gelmes, susietas su mūsų kasdieniu gyvenimu? Dažnai gal ir pamirštam, kad turime motiną, kuri mintimis visada šalia mūsų, kad ir kokiu atstumu būtume nutolę. Mylintys vaikai už stalo susėdę dainuoja: „Mama, esi tu moteris, ir vaikų tu neteiski. Tu viską mums atleisi...“
Meilė motinai
Motina, tu pievų gėlė,
Gležnutė šaltinio versmė,
Tu bėgi per mūsų kūną.
Dievas tam tave sukūrė.
Per tave atėjau į pasaulį,
Per tave patyriau džiaugsmus,
Per tave pajutau savo laimę,
Išmokau atboti skausmus.
Kiek džiaugsmo patyriau nuo šypsnio,
Išmokau kentėti skausmus.
Kaip dainą, niūniuotą vystant
Vystykluose miego sapnus.
Kaip paukštis iš lizdo
Išskrido ir dukra, ir sūnus.
Šiandieną ilgiesi jų grįžtant,
Dairais po Tėvynės laukus.
Tėvynės platybės beribės,
Jos plečias ne metais, dienomis.
Orinės sienos sugriuvo,
Motiną savo mylėti mes norim.
Motinos rauda
Eina motina per lauką
Kapo sūnelio ieškot.
Gal durpyne, jo kemsynėj?
Kitur neleido laidot.
Kelkis, kelkis, sūnaitėli,
Iš durpių duobių,
Jau pamatė Sutvėrėjas,
Nes meldeisi tu.
Maldos, kylančios į dangų,
Slenka per erdves.
Begaliniai ilgas kelias
Pas Dievą nuves.
Ir Dievulis sunerimęs
Į žemę mūsų pažiūrės.
Piktas dvasias apraminęs,
Sūnus sugrįžti turės.
Ir stebuklai atsirado,
Vėlės kyla iš durpynų.
Dangaus vartai atsivėrė,
Durpyne liko kemsynėlė.
Motinos džiaugsmas
Laiminga mama, kai sveikas mažylis,
Iš džiaugsmo jos akys raibuoja.
Jam sutelktas žvilgsnis,
Jis šypsos, jam dainas dainuoja.
Per lopšinę ir gimtinę
Gauna meilę iš tėvų,
Ką gyvenime jam skiriam,
Meilę, šypsnį, viską, ką turiu.
Motinai pasaulis žavingas,
Auga vaikutis laimingas.
Laiminga būsiu ir aš,
Kai užaugs ir kelią suras.
Motina ir kryžius
Kiek kartų meldeisi,
Prie kryžiaus medinio,
Į laukus daireisi,
Kur šūvis nutilo.
Gal pamatysi sūnų, išeinantį kovot
Su priešu, kuris mus trypė,
Kuris galvas mūsų apsodino kulkom,
Kumščiais neverkti ramino.
O sūnui automatas per petį,
Kišenėse granatos slepias,
Pistoletas rankoje prilipęs,
Kad panaudotų, priešą sutikęs.
Ir neverk, motinėle,
Prie kryžiaus medinio,
Dar sulauksi sūnų,
Kurie Tėviškę gynė.
Daug jų krito laukuos,
Pamiškėj prie beržo rugiuos.
Vėl prisimena aidas miškų,
Laukiant švintančių saulėj dienų.
Gal išauš dar diena,
Debesėlių virš kryžiaus nebus,
Kils į dangų malda,
Ir sūnelis šalia atsibus.
Mano žvaigždė
Sėdžiu prie dulkėto lango,
Ir žiūriu į tolį šviesoj.
Gal pamatysiu, kas sielą lanko
Nematomoj krūtinėj tamsioj.
Sėdžiu ilgai ir seniai nebemiegu,
Sutemo, prašvito, ir vėl aušta rytas,
Su pavasario saulėj tirpstančiu sniegu
Žiba žvaigždžių takas nematytas.
Sielų daug suvilioja žvaigždės,
Daugelyje naktų sapnuose,
O žvaigždės krenta ir krenta,
Tik nesilanko namuose.
Nesilanko jau seniai,
Gal pasklydo jinai?
Gal kelio pradžios jai nebuvo,
Jausmas malonus pražuvo.
Gal ateis dar diena, ar naktis,
Mano žvaigždė duris atidarys.
Akys suraibuos nuo šviesos,
Jausmas meilėj liepsnos.
Atgal
