VISUOMENĖ, AKTUALIJOS
06 13. Kur glūdi tvirtos Valstybės formavimo ištakos?
Danutė Vipartienė
Teisės magistrė
Senovės graikų filosofas Aristotelis savo teorijoje apie valstybę teigė, jog valstybės atsiradimo pagrindas – šeima. Istoriniu atžvilgiu Lietuvoje šeima buvo dvasiškai labai stipri, todėl ilgalaikė. Dėl to, atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę, dėl istoriškai susiklosčiusių šeimos vertybių, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (Žin., 1992, Nr. 33-1014, 1992-11-30) 38 straipsnio 1 dalyje tapo sukurta nuostata, jog “Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas”. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje teigiama, jog Lietuvių Tauta, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, reiškia, jog lietuvių Tauta buvo ir turi būti stiprios dvasios, laikytis tautos tradicijų ir papročių, kurie ją dvasiškai stiprina. Buvusi tautos tradicinė šeima turėjo daugybę tradicijų ir papročių, todėl iki okupacijos išlikusi labai tvirta, dvasiškai stipri ir brandi. Tačiau nūdienos realybėje, žvelgiant į santuokų masinį irimą matyti, jog šeima yra silpna, nes visuomenėje vyrauja pasileidimas, šeimos kuriamos be tam tikrų pagrindų, ir todėl esą silpnos, nevisavertės, nes nėra suformuota šeimos kūrimo privaloma hierarchija, kaip Šeimos pagrindų dalykas. Be to nėra sukurtos teisės normos, kurios šeimą, kaip ilgalaikę ir tvirtą išsaugotų. Labai keista, jog Lietuvos Respublikos Seimas po ilgų diskusijų ir debatų, vis dar dėl šeimos sąvokos apibrėžimo neapsisprendęs. Ar tai reiškia, jog Seimas nesuvokia, kas yra tradicinė tautinė šeima ir kokie jos yra pagrindai kuriantys šeimą kaip vertybę, dvasiškai stiprią ir ilgalaikę kaip stiprios valstybės pamatus?
Statistikos duomenimis nustatyta, jog Lietuva skyrybų skaičiumi tarp Europos Sąjungos valstybių pirmauja. Pastaraisiais dešimtmečiais iš susituokusių porų, skyrybų skaičius apima penkiasdešimt procentų. Verta pažymėti, jog skyrybų iniciatorės daugiausiai moterys. Kadangi jau ne vieną dešimtmetį skyrybos tapo masine problema, tai kelia grėsmes ir valstybės tvirtumui. Todėl analizuojant šią problemą, būtina atskleisti šeimų irimo ir jų neilgalaikiškumo priežastingumą, bei nusakyti kokių priemonių būtina imtis, kad šeimos stiprėtų, taptų tvirtos?
Pasitelkiant statistikos duomenis ir įstatymo imperatyvą, gauname atsakymą, kokios priežastys šeimas verčia skirtis? Pagrindinė šeimos skyrybų priežastis yra vyrų neištikimybė, jų atsakomybės prisiėmimo vengimas, todėl šios aplinkybės moteris verčia būti skyrybų iniciatorėmis. Civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262, 2000-09-06, nuo 2001-07-01)2 3.105 straipsnio 1 dalies 1 punkte nusakoma nuostata dėl negaliojančių vedybinių sutarčių, kurios prieštarauja gerai moralei ir viešajai tvarkai, o Įstatymo 3.60 straipsnio 3 dalyje preziumuojama nuostata, jog santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu yra neištikimas arba žiauriai elgėsi su kitu sutuoktiniu, arba paliko šeimą ir daugiau kaip metus visiškai ja nesirūpina. Žvelgiant į neištikimybę, kaip pagrindinę skyrybų priežastį, darytina išvada, jog vyrai, dėl kurių elgesio įvyksta skyrybos, yra dvasiškai silpni, nes arba nesugeba savęs suvaldyti prieš silpną lytį, arba vengia atsakomybės prisiimti, bei neištveria sunkumų. Taip jie elgiasi dėl to, nes neparuošti būti šeimos tėvu, vyru, šeimos ramsčiu rūpintoju, jos kūrėju, todėl jie ir supranta savo pareigą tik kaip “sėjiko", tai yra vaiko užmezgėjo. Minėtiems vyrams atrodo, jog jų funkcija šeimoje tuo ir baigiasi, kadangi augdami savo šeimoje jie matė, jog viskuo mama rūpinasi. Ir štai jie išėję iš tokių nevisaverčių šeimų, savo žmonos vaidmenį supranta kaip moters šeimoje viskuo besirūpinančios. Savo gyvenimą šeimoje jie supranta be pareigų ir atsakomybės, todėl leidžia sau elgtis būti neištikimais, nes jiems taip atrodo, jog tokia moralė leistina. Dėl to moterims užkraunami šeimos rūpesčiai, kurie jas dar labiau stiprina, tačiau moteris kenčianti sunkumus, o šeima tampa nevisavertė, nes vaikai, kaip būsimos asmenybės auga pažeidžiami, kadangi jų auginime ir auklėjime turi abu tėvai dalyvauti. Todėl ir vyrauja ir tolesnis silpnų šeimų tęstinumas. Kur slypi minėtos problematikos pagrindinės priežastys?
Analizuojant istoriniu aspektu šeimos silpnumo atsiradimo ištakas atrandame nuo sovietinės okupacijos laikotarpio: 1942 metų karas, vyravęs tautos genocidas, šeimų ardymas, draskymas, smurtas, agresija prieš tautą, masinis trėmimas, siekiant tokiomis drastiškomis priemonėmis išnaikinti tautinę tradicinę šeimą, o kartu ir tautą. Tuo laikotarpiu šviesių žmonių naikinimas, jų trėmimas, kitų traukimasis, - visa tai ardė ir silpnino šeimas, naikino valstybingumo pagrindus bei pačią valstybę iš vidaus. Okupacijos laikotarpis, minėtomis priemonėmis, panaikino ne tik tuo metu valstybės statusą, bet ir tradicinę tvirtą lietuvišką šeimą, kuri ir buvo valstybės pagrindas. Tuo laikotarpiu likę Lietuvoje neištremti vyrai, neištverdami sunkumų ir pasikeitusių šeimos ekonominių socialinių gyvenimo sąlygų, metėsi į alkoholį, o moterys tuo tarpu vienos vaikus augino, visus šeimos rūpesčius ant savo pečių nešė. Ką gi tokiose šeimose augę berniukai matė? Ar jie buvo auklėjami būti šeimos vyrais, tėvais, atlikti savo šeimynines pareigas, prisiimti atsakomybę už šeimą, ją remti ir rūpintis, bei kurti tvirtą šeimą? O mergaitės matė tai, jog mamos prisiima visą šeimos ūkį bei vaikų auginimą ir auklėjimą. Todėl mergaitės išaugo stiprios, nebijančios sunkumų ir atsakomybės, bet šios pasekmės nesuponuoja šeimos vertybiškumo. Juk šeima – tai valstybės pagrindas, o kad sunaikinti valstybę, reikėjo sunaikinti tautą. Tai buvo daroma per šeimų ardymą, silpninimą ir ši tendencija išliko iki pastarojo laikotarpio, tik kitokia forma besireiškianti.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, šeimos kirčiu tapo pasileidimas, šeimą jau kita forma tebeardantis. Dalis vyrų įgavo tik “sėjiko” vaidmenį ir šį vaidmenį atlikę, toliau šeima nesirūpinantys, nes jiems neįdiegtos vertybės ja rūpintis, remti, kurti ir saugoti. Minėtu pagrindu susikūrusios šeimos – tai tokios santuokos, kurios kuriamos tik emociniu kūniško geidulio tenkinimo pagrindu, todėl jos nebrandžios. Tokio pobūdžio šeimų sutuoktinių dvasiniai saitai nesieja, todėl jose neišsivysto atsakomybė, pareiga ir kitos pamatinės, stiprią šeimą kuriančios ir saugančios vertybės, ir todėl trumpalaikės. Tačiau esmė ta, kad tokių silpnų nevisaverčių šeimų tęstinumas ir vėl tęsiamas, tik kita forma besireiškiantis, kurio pasekoje vėl lieka vienos motinos su vaikais ir jie auga nevisavertėje šeimoje, todėl pažeidžiami, ateičiai tvirtai šeimai neparuošiami. Šios aplinkybės ir įrodo, bei patvirtina faktą bei statistinius duomenis, kad jau du dešimtmečius šeimos dažniausiai skiriasi dėl vyrų neištikimybės, ir todėl jų iniciatorėmis tampa moterys.
T. Akvinietis savo teorijoje apie žmogaus dvasinio būvio savastį teigė, cit “gerųjų esinių kūrėjas esanti tam tikra kūniška begalinė šviesa, turinti galią pažinti, o blogųjų esinių kūrėjas esanti tam tikra kūniška begalinė tamsa”4. Tai reiškia, jog jeigu žmogaus dvasinis būvis šviesus, tai ir jo kūnas tarnaus šviesai, o jeigu žmogaus kūnas tarnaus tik kūniškiems geiduliams tenkinti, - tai pasekoje atsidurs begalinėje kūniškoje tamsoje. Todėl, šeimos sukurtos dvasiniu vertybiniu pagrindu, tampa ilgalaikės, o šeimos, sukurtos tik emociniu (kūnišku) būviu – tampa trumpalaikės. Šių pasekme tampa vaikų pažeidžiamumas, todėl iš kartos į kartą kartojasi silpnų šeimų buvimas ir tęstinumas. Tai nekalbama, apie absoliučiai visas besiskiriančias šeimas, o tik apie tas, kurių priežastis dėl vyrų neištikimybės, santuokos laikas labai trumpas (1-3 metai), nes šių skyrybų skaičius didžiausias.
Esmė ta, kad šeimos kuriamos be tam tikrų pagrindų ir tam tikros draugystės hierarchijos, todėl jos nebrandžios. Kuriant šeimą, dviejų žmonių draugystė turi praeiti tam tikrą hierarchiją, subręsti ir tik vienas kitą gerai pažinus, įtvirtinus santykius ir įvertinus visas aplinkybes tarpusavio geram sugyvenimui, ekonominius svertus, socialinę būtį bei santykius tarpusavyje aptarus kaip ilgalaikius, - tuoktis ir kurti šeimą. Be to daug ką lemia ir ekonominis materialinis pagrindas, intelektas. Jau nuo pat pradžių į rimtų santykių užmezgimą reikia žvelgti atsargiai, apgalvotai, rimtai, nes tai pats rimčiausias gyvenime žingsnis.
Tvirtų šeimų pagrindinis esmingumas tame, jog istoriniais Lietuvos laikais, šeimos turėjo gilias tradicijas, jų laikėsi kaip geros moralės, teisingo auklėjimo, meilės, ištikimybės, doros, mergaičių ir berniukų auklėjimo kurti šeimas ir jas saugoti. Mergaitė buvo mokoma būti mama, gera žmona, o berniukas – vyru, geru tėvu ir nebijotų prisiimti atsakomybės, kylančios iš pareigos, rūpintųsi šeima ir ją saugotų, o moteris - moterišką vaidmenį šeimoje atliktų. Taip pat šeimos turėjo gilias tradicijas, papročius ir šie sutvirtindavo kaip dvasiškai stiprias. Šio laikotarpio daugystės pradžios pagrindinė klaida, jog pirmiausiai siekiama išbandyti intymius santykius, ir šia pasekme užsimezgus kūdikiui, sudaroma santuoka. Tai yra santuoka nesubrandinta dvasiškai, nes jos kūrimas prasideda nuo pačios žemiausios pakopos – intymios sueities. O faktiškai draugystė turi prasidėti nuo dvasinių
vertybių, vienas kito pažinimo, sugyvenimo tarpusavyje ir tik galiausiai, kai jau vienas kitu užtikrinti ir galintys pasitikėti absoliučiai, įtvirtinti tai intymumu. Juk intymumas yra subtilus dalykas. Todėl juo negalima švaistytis ir jį menkinti, tačiau ir jo negalima kelti į pirmą vietą, nes ją draugystėje ir gyvenime užima dvasiniai saitai, - tai yra meilė, kylanti iš širdžių gelmės kaip pagrindinė sugyvenimo, atjautos, supratimo, pagarbos, ištikimybės, pasitikėjimo, atsakomybės, rūpestingumo ir kitų svarbių elementų vertybių visuma, suponuojanti stiprius dvasinius saitus. Taip pat šeimos tvirtumui didelę reikšmę turi ekonominiai svertai, socialinė būtis ir panašiai. Kaip matyti iš aplinkybių, vaikai ne visada šeimas sieja, jeigu tarp pačių šeimos kūrėjų nebus suponuotas stiprus ryšys, vienas kitam pagarba, atsakomybė, ištikimybė ir kiti minėtieji šeimą jungiantys elementai, tačiau visavertė šeima yra ta, kurioje yra vaikai ir teisingas jų auklėjimas, tarpusavio geras ir gražus sugyvenimas, sutarimas. tačiau stipri šeima gali būti ir neturinti vaikų, jeigu tai santuoka sudaryta tarp vyro ir moters, nes ik tokia santuoka yra prigimtinė ir todėl teisingiausia.
Pažymėtina, kad iki okupacijos, šeimos buvo kaip ūkinės bendrijos, sukurtos ekonominiu ir tautos tradicijų bei papročių pagrindu. Jos nebuvo kuriamos vien meilės ir dvasinio ryšio pagrindais, nes tai buvo ekonominiai sumetimai kaip susitarimai tuoktis pagal kraičio dydį lėmę būsimo jaunikio piršimąsi. Tačiau stiprios jos buvo dėl tvirtos moralės, doros, o dvasinį ryšį išvystydavo geri papročiai, tradicijos, tautos kultūra, kurioje tiek daug meilės apraiškų: dainose, šokiuose, kasdienos būties atmosferoje ir net liaudies architektūroje tai reiškėsi. Iš to darytina išvada, kad lietuvių tauta buvo labai dvasinga, mylinti, buvo morali ir dora, nes skyrė, kur yra intymumas ir iki kiek jis leistinas, ir kur yra meilės raiška kaip gėris. Pasikeitus iš esmės gyvenimo sąlygoms, tokio pobūdžio šeimų atkurti neįmanoma, nes gyvenimas modernėja, žengia civilizacijos keliais, tačiau šeimą kaip tvirtą ir ilgalaikę, jog ją jungtų stiprus tarpusavio dvasinis ryšys ir meilė taptų ilgalaikė formuojanti stiprią šeimą, įmanoma, tik reikia tam parengti tinkamas priemones – švietimą ir teisės normas, o tradicijas ir papročius pritaikyti šiuolaikinėje atmosferoje.
Iš apžvelgtų aplinkybių ir esminės problemos bei jos priežastingumo nustatymo darytina išvada, kad šeimų sukūrimo klausimais, visuomenėje reikia įvesti tam tikrą tvarką. Esmė ta, jog dabar visuomenė intelektuali ir geriems dalykams labai greitai paklūsta, bet jai reikia duoti gerą pažinimo toną (suponuoti gerą šeimų ir jų išsaugojimo elgesį) ir atvesti į tvirtą gyvenimo kelią. Dalis Šeimos teisės normų yra nusakyta Civiliniame kodekse (Žin., 2000, Nr. 74-2262, 2000-09-06, nuo 2001-07-01), bet kaip matyti, tvirtos šeimos kūrimui ir jos išsaugojimui dėl esamų skyrybų gausos, kai tai vyrauja jau ne vieną dešimtmetį, nepakanka. Todėl būtina kurti naują privalomą mokymo dalyką – Šeimos pagrindus ir teisės normomis tai visuomenėje įtvirtinti. Taip pat šeimos sukūrimo ir ilgalaikiškumo tikslui papildyti jau esamas normas.
Visuomenėje, problema sprendžiama teisinėmis, mokslinėmis, doktrininėmis priemonėmis iš esmės gerai ją įvertinus, atlikus išsamius tyrimus bei įvertinus teigiamus ir neigiamus veiksnius, teisingai nustačius tikslus, įvertinus būsimus rezultatus, vėliau sukuriant tam tikrą normą ir ją sankcionuojant. Tačiau visų normų gerai moralei ir stipriai šeimai išlaikyti, sukurti neįmanoma, todėl būtina visuomenę šviesti, jog įgytų šeimos kūrimo ir jos išsaugojimo pagrindų, o esamos stiprėtų, bei visos bendrai išlaikytų gerą moralę, dorą, kultūrą. Anot T.Akviniečio, cit. “kiekvienas kitą veikia būdamas toks, koks jis pats yra” (Akvinietis. T. Filosofijos traktatų rinktinė. – Vilnius: Margi raštai. 2009. P. 207. (ISBN 978-9986-09-390-9)). Tai reiškia, jog jeigu savyje Tauta bus budri ir sieks tvirtos šeimos, tai visuomenę pozityviai veiks ir ateityje gerų rezultatų duos. Problemas reikia spręsti, nes geri sprendimai veda į gerą ateityje rezultatą, šiuo atveju į būsimą stiprią šeimą ir tvirtą valstybę.
Sprendžiant masinių skyrybų kaip stiprių šeimų nesusiklostymo problemą, reikia pasitelkti teisėkūrą ir pačią valstybę. Esmė ta, jog demokratinėje visuomenėje problema turi būti keliama iš Tautos. Teisė veikti nusakyta LR Konstitucijos 2 straipsnio nuostatoje, jog “Valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai”. Seimas taip pat turi atkreipti dėmesį į masinį santuokų irimą ir tai, jog tarp Europos Sąjungos valstybių Lietuva skyrybų skaičiumi pirmauja. Todėl visiems reikia susitelkti ir problemą iš esmės spręsti švietimu, įvedant mokyklose ir universitetuose privalomą Šeimos pagrindų mokymo dalyką, taip pat šviesti visuomenę organizuojant seminarus, iš kokių vertybių susideda šeima, jog formuotųsi tvirta. Antra, būtinas ir valstybės įsikišimas – šeimą stiprinti ekonomiškai, sudarant tam palankias sąlygas, nes ekonominis stabilumas užtikrina šeimų stabilumą, formuoja jų
stiprumą, kadangi šeimos narių dėmesį nukreipia į dvasinių ryšių ir vertybių puoselėjimą bei jos stiprinimą iš vidaus, o ne nuolatinę įtampą dėl socialinio išgyvenimo svertų, kas šeimą iš vidaus silpnina.
Išvados:
1. Apžvelgus pagrindinius šeimų irimo aspektus, darytina išvada, jog skyrybų gausa vyrauja nuo istoriškai susiklosčiusio sovietinio laikotarpio ir tebesitęsianti, kai tai buvo ir yra sąmoningai silpninama šeima ir naikinama valstybė. Todėl laikmečio pasekmės susilpnino stipriąją lytį ir ji tapusi iš kartos į kartą silpna, neištikima, vengianti prisiimti atsakomybės, nes neištverianti sunkumų, arba joje neįtvirtinti šeimos vyro pamatai. Dėl šių priežasčių daugiausiai skyrybų įvyksta dėl neištikimybės, ir todėl skyrybų iniciatorės tampa moterys;
2. Antra darytina išvada, jog kadangi stiprioje šeimoje glūdi tvirtos valstybės pagrindas, tai minėta skyrybų problema kelia grėsmes ir valstybės tvirtybei, nes joje nesuformuojamos stiprios šeimos;
3. Trečioji ekonominė išvada. Valstybė turi įsikišti ir pradėti stiprinti šeimas ekonomiškai, sudarydama tam ekonominį užtikrintumą ir stabilumą, geresnį pragyvenimą, socialinį stabilumą, skatinimą išsaugoti šeimas, nes esant ekonominiam stabilumui, šeima jaučiasi tvirčiau ir dėmesį nukreipia į tarpusavio dvasinio ryšio stiprinimą, pažangų vaikų auklėjimą, geresnį išsilavinimą, apskritai šeimos stiprinimo veiksnius.
Rekomendacijos.Problemą Tauta ir valstybė privalo iš vien veikiant išspręsti, į mokymo programas mokyklose ir universitetuose įvedant privalomą bendro švietimo - Šeimos pagrindų - dalyko mokymą. Antra, šį dalyką visuomenei dėstyti rengiant seminarus, jog esamos šeimos stiprėtų, o iširusios ir naujai besikuriančios, turėtų gerų tvirtos šeimos kūrimo pagrindų. Visa tai reglamentuoti įstatymu. Trečia, stiprinti šeimas ekonomiškai ir užtikrinti jų ekonominį socialinį stabilumą.
Pabaigai norėtųsi pasakyti, jog stiprioje šeimoje visi kovoja už vieną, vienas už visus ir į savo teritorinį pažeidžiamumą nieko svetimo, kuris keltų pavojų, neįsileidžia, jog tai nesužlugdytų žmonių gyvenimų ir pačios valstybės. Šeima – tai tvirtos valstybės sukūrimo pagrindas, nes joje auginama ir formuojama asmenybė, pilietis, būsimas šeimos ir valstybės žmogus, jų kūrėjas. Raginimas, jog visi kartu, iš esmės kurtume stiprią šeimą ir tvirtą valstybę visų bendram labui ir gerovei, iš vien pozityviai veikiant.
Atgal
