Tautos mokykla
02 07. Marcinkonys nepriklausomybės link
Petro Kiero provaikaitė Svetlana Makarčiuk
XIX a. pabaigoje Lietuvos politinė situacija buvo ypatinga. Lietuvių kalba buvo uždrausta, o rašto darbai spausdinami lenku arba rusų kalbomis. Tačiau lietuvių kalba dar gyvavo daugelyje valstiečių pirkių . Ji buvo varomąja jėga kuriant Savo Lietuvą. Ypač lietuvybės žadinimas suaktyvėjo XX a. pradžioje. Kai pietryčių Lietuvos gyventojai atgavo teisę savo mintis reikšti lietuviškai ne tik žodžiu bet ir raštu. Ypač noriai šioje veikloje dalyvavo Dzūkijos krašto Marcinkonių kaimo šviesuoliai. Sudominti žmones siekti geresnio ir prasmingesnio gyvenimo buvo nelengva, tačiau noras kurti išsilavinusią, laisvą bendruomenę buvo stipresnis už bet kokius persekiojimus ir grėsmes.
Marcinkonių parapijiečiai 1909 m.
Didelę įtaką lietuvybės žadinimui turėjo lietuviški vakarai bei spektakliai. 1907m. laikraštyje “Šaltinis “ Marcinkonių gyventojas Petras Kieras rašė: „29 balandžio mūsų miestelyje bus lietuviškas teatras. Bus vaidinamos dvi komedijos - “Amerika pirtyje“ ir „Neatmezgamas mazgas“. O 1909 m. “ Lietuvos žiniose” rašoma, kad ”... liepos 16 d. Marcinkonyse bus lietuvių vakaras. Artistai–mėgėjai vaidins “ Dumblinę” ir “Neatmezgamąjį mazgą”. Noras tobulėti ir gyventi savarankiškai skatino Marcinkonių gyventojus siekti mokslo, kurti bendrijas, užsiimti įvairiomis labdaringomis veiklomis. Taigi 1912 m. Marcinkonių klebonas kunigas Stašys laikraštyje “Aušra” rašo: “...marcinkoniečiai mėgsta skaityti. Nedidukėn Marcinkonių filijon ateina “Aušros” 46-48 egzemplioriai, “Šaltinio” 12-13egz., “Vilties “-2 egz., “Garnio” - 4egz.,
“Vienybės” - 2egz. 118 narių iš Švento Kazimiero Draugijos gauna jos leidžiamas knygas. Čia ne skaitant visokių kalendorių, vadovėlių ir skaitomų knygų, perkamų vaikams, kurias paskaito ir didesni....Kaip senam nelengva persiversti gerai visi žino. Tik tokie žmonės galėjo tai padaryti, kuriems rūpi ir rūpėjo apsišvietimas, kurie skaito laikraščius ar knygas.”
Didelę įtaką Marcinkonių gyventojams nepriklausomybės link turėjo kunigas Alfonsas Petrulis.
Atkeltas į Marcinkonis, į lietuvišką parapiją jis nuosekliai skatino parapijiečius gerbti ir tausoti lietuviškas tradicijas, giedoti lietuviškas giesmes, puoselėti tautinę etnokultūrą.
“Lietuvos Žiniose”1912 m. nežinomas autorius rašo - “Marcinkonys - tai didelis sodžius, daugiau kaip 30 kiemų išsimėčiusių po smėlio nešiojamus smėlynus. Čia yra bažnyčia. Kunigai iš senovės atkeliami lietuviai, nes tai grynai lietuviška parapija. Pamaldos bažnyčioje ir pamokslai visada atliekami lietuviškai. Žmonių tautinis susipratimas gana stiprus. Tai ačiū kun. A. Petruliui. Dabartinis klebonas kun. Stašys irgi karštas lietuvis. Marcinkonyse yra puikus choras, apie 60 žmonių.“
Lietuvos Taryba 1918 m. balandžio 25 d. nusprendė, kad Lietuvos Nepriklausomybės diena turi būti ypatinga. Vasario 16 akto signataras S.Kairys pastebėjo, kad “...žmonės laukia iškilmių”. Kelias link Laisvos Lietuvos buvo ilgas ir trapus, todėl buvo nuspręsta organizuoti Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo šventę, kuri turėjo įvykti liepos 2d. ir trukti 3 dienas. Buvo sudaryti Nepriklausomybės paskelbimo šventės Vilniuje numatytų delegatų ir svečių sąrašai. Iš Marcinkonių miestelio buvo deleguota 10 delegatų ir 16 svečių. Tačiau vokiečių okupacinė valdžia trukdė surengti šventę ir iškelti vėliavą. Tuomet buvo nuspręsta šventę nukelti rudeniui. Rudenį padaugėjo valstybinių darbų. Taip šventė ir neįvyko.
Siekdami nepriklausomybės ir savarankiškumo Marcinkonių gyventojai aktyviai dalyvavo įvairiuose veiklose. Net pačiuose sunkiausiuose situacijose jie nepalūžo, o nuosekliai kovojo už savo ir savo vaikų laisvę.
1913m. “ Lietuvos žyniuose” Genių Vincas rašo - “Marcinkonys – tai Dzūkijos širdis...”. Kiekvieną kartą būdama Marcinkonyse ir lankydamasi įvairiuose renginiuose, jaučiu didelę pagarbą tiems žmonėms, kurie iki šiol ne žodžiais, o darbais įrodo, kad Marcinkonys - Dzūkijos širdis, kuri plaka tautiškai, garbingai ir laisvai.
Atgal
