Tautos mokykla
10 08. Ar ne per lėtai bundame iš okupacinio letargo
Jonas Užurka rašytojas, projekto „Lietuvos istorija romanuose“ autorius
Mūsų, lietuvių tauta, per paskutinius šimtmečius nors ir patyrusi niokojančias okupacijas, bet turėdama galingas mūsų protėvių šaknis, neapsakomų galių dėka išsaugojo tūkstantmečiais kauptą neįkainojamą turtą – savo kalbą, savo žemę, savo gilią ir garbingą istoriją. Tai, kas mūsų žemėse sukurta mūsų Tautos rankomis, neginčijamai akivaizdžiai ir yra mūsų visų nacionalinis materialus bei dvasinis turtas, kurį mes privalome kuo atsakingiausiai bei garbingai atkurti. O ir ateinančios kartos puoselėti, rūpintis, populiarinti.
Jau šiandien neapsakomai puošia mūsų istorinį Vilnių ir Gedimino pilis, ir ką tik papėdėje gražiai sutvarkytas parkas, ir ypač naujieji, ką tik atvėrę duris, Valdovų rūmai. Ir visą tai ne tik puošia, bet ir kelia pasididžiavimą savastimi, mūsų Tauta, aukštyn kelia mūsų atgimstančią dvasią.
Būriai žmonių iš viso pasaulio smalsaudami ir stebėdamiesi jau plaukia pro ką tik atvertus, dar nebaigtų statyti, Valdovų rūmų vartus. Iš nebūties it Feniksas iškilę mūsų istoriniai Valdovų rūmai tai ne tik mūsų pasididžiavimas, bet ir duoklė mūsų protėviams. Šie rūmai, kaip kad ir atjaunėjanti ant kalno pilis, kaip kad ir kitas kylantis iš užmaršties mūsų Tautos gilios praeities palikimas ir yra mūsų istorija, mūsų galingai garbingos praeities bylojimas. O jų mums ypač šiandien, dvasinio stabtelėjimo kryžkelėje, labai reikia.
Pakilia dvasia žengiu į rūmus. Didžiuojuosi, kad ir aš buvau bei esu aktyvus šio istorinio iškilaus, kaip kad ir kitų atstatomų istorinių paminklų, dvasinis rėmėjas ir populiarintojas. Su šeima, kaip kad ir tūkstančiai mūsų tautiečių bei įvairiakalbių svečių, einu dar dažais kvepiančiais rūmų koridoriais, salėmis. Ausis malonina kupinos pasigėrėjimo, nuostabos pakylėtos kalbos. O prieš akis ant išlikusių istorinių pamatų iškyla mūsų Tautos gili daugiatūktantmetė istorija. Tiesa, šiandien su didele meile išdėlioti eksponatai, palyginus su prieš kelis šimtmečius [čia ir ne tik čia] turėtais turtais, negali lygintis savo gausa bei verte tačiau kiekvienas daiktas, kiekvienas dokumentas o ir pati dvasia apčiuopiamai byloja apie mūsų protėvių, jų valdovų gyvenimą.
Didžiuodamasis ir džiaugdamasis tuo ką matau, neapsakomai pakylėtas bei nenuleisdamas akių nuo kruopščiai, su neapsakomai didele meile ir pagarba sudėliotų vertingiausių eksponatų, einu iš salės į salę. Stebiuosi ne tik aš Valdovų rūmų sales greitai, jautriai, profesionaliai, pagarbiai aptarnaujančiais žmonėmis. Didžiuojuosi visais dirbančiais atkuriant mūsų praeitį. Veik kiekvieno lankytojo lūpos dėkoja Valdovų rūmų atkūrėjams, paslaugiai, mandagiai mus pasitinkantiems ir palydintiems jų darbuotojams.
Ir giliai atsidūstu. Kodėl? Ogi, prisiminkime kiek sklandė intriguojančių kalbų, paskalų vos tik užsiminus apie Valdovų rūmų atstatymą, kaip aršiai buvo puolami istorinės mūsų šventos praeities statytojai. Vieni puolė dėl aklo priešiškumo mūsų Tautai, jos šventai atminčiai, kiti iš kvailumo, nežinojimo ar tiesiog dėl sveiku protu nesuvokiamo pykčio mūsų praeičiai. Ir ne tik gatvėse, bet ir valstybinėse institucijose, netgi ir kai kuriose mokslo šventovėse, aišku, kad net ir Seime vieni už kitus garsiau klykė – niekais užsiima kapstydamiesi žemėje... mus apvagia, grobsto, plauna pinigus... argi mums reikia rūmų... pensijos mažos, atlyginimai. Ieškodami pigių politinių dividendų klykė [o ir dabar vis niršta, šnypščia] tuščiagalviai netoliaregiai politikai. O ieškodami pigaus populiarumo tūravojo ir kai kurie sovietiniai „korifėjai“- istorikai. Įsijungdamos į bendrą chorą, ar ne tik nesuvokdamos ką daro, atkūrėjams ir statytojams bandė kurpti švaistymo bylas, bandė stabdyti šį taurų darbą net ir kai kurios kontroliuojančios valstybinės institucijos.
O mūsų Tautos praeities tikri patriotai-atkūrėjai, mūsų istorijos puoselėtojai profesionalai tokios nuožmios apgulties sąlygomis, neišlįsdami iš mūsų Tautos praeities paieškos apkasų, nepakeldami galvų, nekreipdami dėmesio į gujimus, kantriai, pasiaukojančiai triūsė - kasė, ieškojo, plyta prie plytos lipdė, dėliojo, statė. Šiandien mes didžiuojamės jų ištvermės darbo vaisiais. Sukeltas nepakantumo mūsų Tautos atminčiai vajus, atsimušęs į geležinę Tautos praeities atkūrėjų ir palaikytojų valią, pagaliau subliūško. Tautos dvasia galingesnė - Valdovų rūmai stovi.
Aš labai rimtai siūlau visus Valdovų rūmų atkūrėjus, jų nepalaužiamus rėmėjus Valdovų rūmų kieme pačioje garbingiausioje ir matomiausioje vietoje įamžinti. Juk jų profesionalumo, valios, atsakingumo dėka iškilo šis neįkainojamas materialus ir dvasinis paminklas. Valdovų rūmų atkūrėjai, statytojai ir rėmėjai savo darbu mūsų Tautos pagarbaus įamžinimo nusipelnė.
Džiaugiasi ir didžiuojasi širdis matant kaip legendomis apipintas mūsų senasis Vilnius kyla iš nebūties. Per paskutinius amžius degintas, griautas, lygintas su žeme, plėštas, niokotas vis drąsiau ir jaunatviškiau kyla mūsų ir mūsų protėvių sosto miestas Vilnius, vis galingiau byloja apie mūsų Tautos praeitį, ragindamas kuo drąsiau ne tik žvelgti, bet ir ryžtingiau žengti į ateitį.
Nežiūrint vis dar pasitaikančio abejingumo bei atkaklaus sovietžmogių pasipriešinimo, vis tik veržliai, nesulaikomai kyla iš nebūties mūsų materialus paveldas. Belieka kuo greičiau atstatyti ir mūs Tautos laisvės kovų paminklus, kuo greičiau šalinant iš kelio sovietinius ideologinius simbolius.
Ir dar. Šiandie nedelsiant būtina atstatyti ir mūsų valdovų turėtus titulus, ištrinti iš istorinių sovietinių vadovėlių jiems primestus paklusnių kunigaikštukų titulus. Lietuvos valdovai tūkstantmečiais buvo savarankiški savo žemių valdovai-karaliai, amžiais nelenkė paklusnybės jungo prieš nieką, jie patys save Lietuvos valstybės karaliais bei valdovais titulavo, taip juos ir didieji pasaulio valdovai titulavo. Ir šis darbas pareikalaus ne tik žinių, bet ir atkalumo įveikiant primestą okupacinį „teoretikų“ savasties žeminimo pasipriešinimą. Mūsų ryžtingas ir platus didingos praeities atkuriamasis darbas ir yra aktyviausias priešnuodis šiandieniniam aršiam informaciniam karui prieš mus, skatinimas pasitikėjimu dabartimi bei ateitimi.
Gedimino kalno papėdėje, mūsų Šventaragio slėny kuo greičiau ir ryžtingiau turi atgimti mūsų Tautos istorijos širdis ir šerdis – ir mūsų protėvių šventykla, ir aukuras, ir visų mūsų valdovų panteonas iš kur jie, laiminami krivių ir vaidilų, lydimi minių žmonių, žygiuodavo ginti mūsų žemių. Tai būtų ne tik mūsų dvasinis centras, bet būtų ir itin patrauklus turistų traukos centras ar ne tik vienintelis toks.
Atgal
