Tautos mokykla
10 08. Posakis „Nusiminęs kaip žemę pardavęs“ įspėja
Vytautas Paliukaitis
Tai, kad pirmaisiais ir antraisiais Nepriklausomybės metais kaip tikras stebuklas vėl prisikėlė mūsų valstybė, turėtų prisiminti Lietuvos gyventojai, kokios tautybės jie bebūtų. Žmogaus galia, kilusi iš pačių žemės gelmių, kur sudūlėję čia ją saugojusių genčių kaulai, padeda mums įveikti naujas kliūtis.
Aplinka, kurioje gyvename ir apie kurią nieko nenori žinoti į aukštus valdžios postus patekę piliečiai, byloja, jog jie nesilanko muziejuose ir nežino istorijos. Daug kas Lietuvoje kartojasi. Karti patirtis, išsaugota priežodžiuose, patarlėse ir palyginimuose buvo gyva Kauno apylinkėse, kur iki vėlyvosios paauglystės girdėdavau, kaip tėvai, giminaičiai ir pažįstami, sutikę nuliūdusį žmogų paklausdavo: „Ko taip nusiminęs, kaip žemę pardavęs?“ Neduok, Dieve, jei taip įvyktų XXI a. pradžioje, kokią gėdą patirtų ateinančios kartos, kai išmintingieji vokiečiai ar prancūzai lietuvio paklaustų „Kodėl kišot galvas į kilpą, patys kalti!“, nežinos ką atsakyti, nebent kaltininkus išjuokti karikatūrose.
Pabadykim įsivaizduoti lietuvį, kurio nedidelį sklypą su sodyba jau „apsupo“ užsienio milijonierių nupirkta žemės ūkio paskirties didžiulė teritorija. Mūsų kaimo gyventojai turi atsparumą laikytis to, kas jo tėvų ir senelių patikrinta. Didelių užmojų turįs savininkas įvairiais būdais stengsis „išgyvendinti“ su vaikais čia besiverčiantį bitininką. Ir gali taip jam kenkti, kad šis neištvėręs, parduos nekilnojamąjį turtą. Žinoma, Vakaruose tai įprastas kelias nuskriausti taikų ir dorą žmogų.
Nuo pirmojo pokario dešimtmečio pradėjau žavėtis mūsų žemėje šviesą išvydusio ir aštuonerius metus Vilkaviškio rajone gyvenusio I(sako) Levitano kūrybos ištakomis. Kai ši žydų šeima persikėlė į Maskvą, carizmo nepakantumo viršūnė šiai tautai tapo Įsakymas, draudęs šiems Dievo tautos žmonėms gyventi didžiuosiuose Rusijos imperijos miestuose. Mokydamasis Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokykloje, jaunuolis, susitaręs su sargu, čia ir nakvodavo. Per keturiasdešimt savo gyvenimo metų sukūrė iki šiol dvelkiančių stipria pagarba žemei ir augmenijai kūrinius, jog neperlenksiu, pavadinęs I.Levitaną genialiu tapytoju. A.Čechovas savo atsiminimuose pažymi, kad dailininkas jautė net medžio gyvenimą, gailėdavęs nuskinti tokią mažą jo dalį kaip lapą. Žinoma, visos Europos meno istorijoje jis įrašytas aukso raidėmis, didžiuotis galime ir mes, o jei nebūtų carizmo uždarytos po 1863 m. Lietuvos aukštosios mokyklos, kokį ąžuolą, išgarsinantį mūsų gražaus krašto bruožus šiandien savo istorijoje turėtume.
Užsieniečiai į mūsų peizažą įterptų ir svetimkūnių, t.y. sargams, kurie prižiūrės jų pasėlius, neleis paukščiams niokoti derliaus, skirtų namelių, sandėlių ir pan. Čia nurodau tik vieną kitą argumentą, o tikrovė jų iškelia dešimtis.
Šiandien, atrodo, galime daug kuo pasidžiaugti. Kaip gaivinanti banga per miestus ir miestelius nusirito renginiai, skirti žydų istorijai Lietuvoje. Džiugina stabilių santykių su JAV rezultatai. Belieka išspręsti strategiškai mūsų valstybei svarbų klausimą – siekti išsaugoti žemę, parengti įstatymą, kuriuo tik mūsų piliečiai turėtų teisę ja naudotis, perrašyti giminaičiams ir pan.
