Tautos mokykla
09 24. Šaukiam lietuvį burtis prie lietuvio (Pabaiga)
Vidmantas Bartkus
Nėra toj Europos valdžioje elementaraus ūkiškumo, tik ta nesibaigianti liberalios pseudoekonomikos ūkio pliurpalynė, kurią dėkuiDie, prieš savaitę visi Bavarai vietos, o užvakar ir visi vokiečiai balsavime pagaliau išmetė į politikos šiukšlyną. Paklauskime gi, kodėl iš stoto tvirtas E.Gentvilas europarlamente taip ir neparito to J.M.Barroso. Kad abu liberalai – o vokiškai ir “iuberaliai“. Betgi šio klaipėdiečio gal pernelyg mažai knygų suvirškinusi plikos smegeninės iškalba apie kapitalo laisvės įteisinimą ir lankstymasis prieš aiškiai Lietuvai nenaudingą ES sutartį radijuje daugelį ne juokais įsiutino.
Sutartyje išklota, ir pagarba tautų istorijai ir „Europos padalijimo pabaigos istorinė svarba“, kuri, kaip ir žinomi Helsinkio susitarimai kėsinęsi atiduoti pabaltijį sovietijai šimtmečiams yra nukreipta prieš naujų vidinių išorinių karinių konfliktų eskalavimą, betgi ir nusilpnintų tautų paties neseniausio apiplėšimo ir pavergimo įteisinimui. Sutinku, kad krikščioniška taikdarystės dvasia yra pirmaeilis dalykas, ir jei Baltarusija nesupranta, kad tankų armados yra ir jų ekonomikos bei traktorių parko silpnumas, tai man tegaila ir jų kolchozniko, nuo kurio miestas irgi savo tradiciškai daug nusunkia. Betgi, kodėl nuolat nepriminti lenkams, kad Suvalkų trikampio pasiėmimas iš Stalino malonės ir planų toliau kiršinti atskiras tautas, kaip ir sovietinis Vilnijos krašto okupavimas trisdešimt devintais jiems užpuolus lenkus, kaip ir trys ketvirtadaliai jos ploto po sovietų su antihitlerine koalicija pergalės II pasaulinio Vilnijos perleisti Minskui tebėra šio šimto metų dienų barbarystė už kurią turi būti kažkaip kažkada atsiteista. Mes verkiame dėl Punsko mokyklų, kiršinančiu maskoliaus braižu purvinamų mums brangių dalykų, kai reikia kelti artimųjų Europinių neteisybių naikinimą taikiu būdu. Jei mes, kaip Klaipėdos dvidešimt trečiais, nepuolėme trisdešimt devintais lenkų Vilnijoje kartu su Hitleriu, o komunistai atidavė jotvingių-sūduvių ir aukštaičių žemes šiaip jau nuoširdiems slavams, bet toleruojantiems savus nacionalinių idėjų skleidikus jų pačių renkamose valdžiose, tai kodėl mes tebetylime? Europos padalijimo istorinė pabaiga dar nereiškia nuolatinio apeliavimo į anų tautų, bei jų renkamų tiesiai ar „diktatūrose“ valdžių žmoniškumą ir geranoriškumą atsisakymo. Jaučiate skirtumą, kai siena buvo pusiaukelėje link Minsko ir dabartinės sužudytos dar ir Medininkuose, kylant lyg pasityčiojimas Astravo branduoliniam monstrui? Taigi, Europos niekam nevalia naujai padalinti, o kalba gali būti tik apie geranorišką jos pertvarką sutariant abipus visoms pusėms ir atkuriant istorinį teisingumą be kurio ir visa ES - kaip molio galvos šiaudų kojų, taigi, netvirtas milžinas. Blogiausiu atveju mes turėtume nelyg žydai iš arabų pamažu atpirkti savas žemes: Karaliaučiaus srityje link Romuvos šventvietės, Punsko kryptimi, Pelesos aplinkoje, Apse, Narutyje išreikalavę reikiamų miljardų iš Europos centrinio banko, bet kad anie nevidonai visi taikosi visai priešingai: nuo kito gegužio 2014 metų dar ir kitas mūsų vidaus Lietuvos žemes pusvelčiui susigviežti. Primečiau – jei tris milijonus neišnuodytos Lietuvos dirbamos hektarų gamtos gražios apsuptyse vertinti potencialiai bent po 50 tūkst., tai jos vertė minimaliai per 150 mlrd. lt, o ne gentvilinius du miljardus prašoka. Tai ką - negi dar mes tą ES bankų „ekonomiką“ naujomis miljardinėmis sumomis savu turtu dėl kurio ir piliakalnių gynėjai ir partizanai galvas dėjo, ramstysime? Gi pusgalviai jauni man prie parašų rinkėjų postringaut apie žemės rinkos liberalizacijos privalumus jau išmokinti pripuolė, o vyresnis, kurio vos už skverno negriebiau, tą dainelę, kad vietiniai žemgrobiai tesuinteresuoti referendumu bandė užtraukt. Ne apie liberalizaciją, bet apie rinkos lietuvizaciją, o kai reikia – ir nacionalizaciją laikas pradėti ne tik kalbėti, bet ir šaukti iš visų tribūnų. Pagaliau ir Ramūnas Karbauskis, o ne kas kitas ir už Lietuvių literatūros klasiką naujos serijos išleidimą Lietuvos rašytojų sąjungoje sumokėjo, ir dar šaškių komplektus daugeliui kaimo mokyklų supirko, kad tie lietuviukai kada nors į damkes ir Berlyne, ir Briuselyje, ir Minske bei Maskvoje sumotų kaip nueiti. Savą, jei kas visada ir per profsąjungas bei Bažnyčią prispausime, o svetimas pertręš, nualins, Europos pakeles į Rusijos rinką mūsuose šiukšlynu pavers ir dar kiniečiui jų privežęs parduos.
Taigi, pasakykime tiesiai – ta įstojimo į ES, kurią Vilius Bražėnas teisingai pašiepė nauju sovietu, be stiprios jos kreipimo savo ir bendrai teisybei politikos, kaip ir sutartis dėl Rusijos armijos išvedimo 1993 m. be bent jau dalinio Karaliaučiaus srities demilitarizavimo yra greta žinomų euforinių jausmų bei visų džiaugsmų, ir didžiuliai mūsų bestuburės vidaus ir užsienio politikos pralaimėjimai. Jeigu ES sutartyje yra įtvirtinti Teisinės valstybės principai, reiškia galime ir privalome bylinėtis. Jei Vokietija mokėjo reparacijose Sovietų sąjungai už II pasaulinį ir mūsų dalį, tyliai pripažindama toliau Ribentropo-Molotovo nusikalstamą suokalbį, kurio nuostoliai mums yra įvertinti 830 mlrd. USD, jei jos pačios nesukontroliuoti bankai pridirbo finansinių nesąmonių, tai yra visų pirma, jų pačių problema, kurios ekonominius sunkumus vėl patyliukais sukrovė mums, nelyg buratinams užkasusiems savo litą jų pinigų antipolitikos šabakštyne. Niekam mes šiuose dalykuose neįdomūs sakytų skeptikai, betgi ir NATO generalinis sekretorius Trakų pilyje, kaip ir B.Obama Baltam rūme, ovaliniam kabinete, jei būtų susipažinęs su lietuvių teisybės mąstysena, teisingos politikos siekiu, už kurio nugaros gali būti ir kariška jėga su čia pat išklotomis paties aljanso stiprybėmis silpnybėmis grėsmėmis bei galimybėmis, gal šiek tiek kitaip kalbėtų ir su kitų mums artimesnių bei tolimesnių valstybių vadovais bei visais karaliais – mūsų kariai, kaip ir darbo jėga irgi gerai vertinami. Pasinaudojo Lietuva kaip sovietijos detonatoriumi – mūsų interesai tada sutapo, betgi Baltijos byla toli gražu nebaigta, nes ne tik neatlyginti patys artimiausieji nuostoliai, bet ir nauji baisingi per žemės parsidavimą begręsią. Dabar tematau vienintelę išeitį – pradžiai ultimatumą visiems pinigžemgrobiams žiebus, pabalsuoti Briuselyje ir kojomis, atburzgėjus gal naujai traktorių kolonai. Sovietai reichstagą paėmė su vikšriniu T-34, mes gi Briuselį - ir traktorium ir žirgu žemaituku spauskime, kad visą istoriją ir prūsus sunaikintus prisimintų. Nujota gi išbandyta ištvermė vėl iki Juodos jūros, tai pasiekime ir visus strasbūrus.
Situacija yra tokia, kad tuo metu kai būtent mes baltišku prūsų teisynu dėjome teisinius pamatus rinkos ekonomikai, po tūkstantmečio sukūrėme pirmąją Europos žemyne konstituciją ir nuolat apeliavome į savo bei jų tikėjimą ir žmoniškumą, mums teatsakyta buvo iš trijų pusių kalaviju, kardu ir durtuvais. Dabar Lietuva netgi nesugeba tinkamai apginti nei savosios istorijos, nei paraidžiui išreikalauti pasirašytų sutarčių laikymosi dėl lygybės, laisvės, demokratijos bei kapitalo judėjimų istorinio ryšio nesupratimo. Kur Istorijos instituto ir draugijų programos visokioms klastotėms iškraipymams gausioje literatūroje, žemėlapiuose atskleisti? Kur priveistų Riomerio ir kituose universitetuose teisininkų darbai ne europinių juridinių išraitymų ditirambams panegirikoms, o jų esmės ir neatitikimo teisybei nušviesti? Kur mūsų politikos advokatų bei kaltintojų vieningi veiksmai parlamentuose ir tribunoluose? Trys milijonai yra ir pašėlusiai didelis, nors atrodo ir absoliučiai suparaližuotas į politinę negalią, skaičius. Tad burkimės ir rikiuokimės teisėtai taikiai kovai nelaukdami tie, kuriuose dar išlikusi lietuvybės dvasia, kurie nesame nei Briuselio liokajais nei Maskvos tarnais. Už teisybę, už jos teritorijos, sienų ir žemės bei vandens, jos kalbos, istorinio paveldo ir kultūros apgynimą visose bendrijose ir organizacijose bei kaimynystėse. Rytoj jau bus pernelyg vėlu. Duoną kitiems auginsime, ir tai - jei leis.
Kur giria žaliuoja – vien šio posmo išgirdimas kviečia daugelį į Dainų šventes Vingio parke. Krantai Nemunėlio – subaubia sumauroja lyg žvėrių karaliai keturių tūkstančių choras taip, kad net UNESCO išgirdo ir įtraukė eilute į globotiną ir saugojamą pasaulio paveldo registrą. Netrukus mes tapsime tik senobę kai kuo primenančio pasaulinio muziejuko teritorija – tokiu nediduku baltistanu, aiškina man guvus verslininkas pats greta Varšuvos aštuonis hektarus nusipirkęs ir galvojantis, kaip ją kuo brangiau parduoti, kad prie Punsko – 80 nusipirktų. Anksčiau galvot ir kitaip kovot reikėjo aiškina kitas auksarankis inžinierius. Mat, bėga ne tik lenkai, bet ir gabiausi rusai į tą Europos pinigų, bet ne kultūros centrą, nes popiežius jiems didžiausio banko savininkas esąs. Tai, kurgi tie lietuviai, kurie taip gražiai dainuoja, bet savos valstybės nesusitvarko, klausiu savęs pamatęs tik saujelę tesusirinkusių Lietuvos žemės gynėjų ten, kur kadaise Neries Vingyje tikra giria už žvėrinčiaus stūksojo. Kur lietuviai prieš dvidešimtpenkmetį mitingais krestelėję visą pasaulį, o dabar į pašalius išsilakstę. Kas ir Ispanijos apelsinų giraitės šmotą jau įpirkęs giriasi arba versliuką Amerikoje įsukęs, kas ir Į savas pelkes, kūlgrindomis sulindęs, ar miškuose po gražias sodybas išsisklaidęs. Ai, kaip gražiai Jurbarko žmonės net šešiolikoje parašų žemės nepardavimui punktų išsidėstę džiaugiuosi pamatęs internete kylantį pajėgų telkimąsi. Bet, kad lygiai tiek po visą likusią Lietuvą tėra. O ir Sąjūdis susimėtęs dėl referendumo, bandau išrišti kodėl, yra. Būktai, apdairus politikas V.Landsbergis sako, kad prieštaraut Europos sutarčiai negerai, bet žemę atiduot irgi blogai, todėl kiekvienas savo nuožiūra elgtis turįs. Gi gandai dėl referendumo visokie tebeskleidžiami. Baisiausi jų, kad tai dar pilnai neįsigalėjusių vietos žemgrobių karaliukų naudai arba, kad tai vėl Maskvos ranka skalūnų išplovimą Gazprom naudai sustabdyt tokiu būdu nori.
Gerai suprantu ir jaučiu visokias politines intrigas, todėl pirmiausia pasakyčiau, kad kiekvienas šiose žūtbūtinėse rungtynėse dėl Lietuvos žemės turi savo lošimą. Maskoliaus propaganda, žinoma, labai apsidžiaugtų lapkričio 29 sutrimituot pasauliui, kad ta „bratkų itovcų liaudis savo referendumu sulaužė ES sutartį, ir neįsileidžia amerikonų „Chevron “, lygiai taip pat kaip Ostankino TV tiesiai į eterį primelavo apie Kaune įvykdytą pasikėsinimą į Popiežių Joną Paulių II, kai šiam pravažiavus, gretimos gatvės, būtent, garaže, kažkas pykštelėjo iš „Makarovo“. Betgi, prisiminkime ir garsųjį Artūro Skučo posakį, kad viena, ką kremlius sugalvoja, antra – ką jie padaro, o trečia – kas jiems išeina. Aš, nors ir mėgiamiausia spalva – žalia, dabar, vistik, esu už „Chevron“ ir skalūnų žvalgymą, nors televizijai ir kitaip – dėkui ševronams-gazpromams, beje, taip ir neišsiaiškinęs lig šiol, kiek tai palies naudojamus Klaipėdos geoterminius vandenis, pats žiemą pareiškiau. Taigi, supils gi amerikonas tą dujas, naftą atitirpdantį skiedalą į kilometro pusantro gylį, pačiam šėtonui ant uodegos, o geriamieji vandenys juk gerokai aukščiau – virš molio žvyro sluoksnio iki šimto metrų gylyje, bet jei nors gramas geriamam nuodo atsirastų, tai sutartį su juo taip surašyt reiktų, kad ir dujas, ir Kanados vandenį geriamą švarų tanklaiviais vežti į Žygaičius turėtų. O iš viso to žaliukų sujudimo, kad iš cisternų ar pro vamzdžių sujungimus lašas cheminis nenulašėtų ir nauda visiems didžiulė, nes „Chevron“ kompanija pigiausiu būdu Pietų Amerikoje gėrybes iš po žemių traukdama, ten gyvenimus sunuodijo 30 tūkstančių žmonių plote ir bylą baisingą su daugiamilijone bauda po daugelio metų vilkinimų maratono pralošė. Taigi, parinkęs mažesnę blogybę iš dvejų, jau pasirašiau pats ir balsuosiu su žemaičiais prieš žemės pardavimą.
Pagalvokime, visgi, kad dujų vajus tik dešimtmetinis, o žemės nuosavybė – amžiams bus Lietuvos žmonių prarasta, todėl tuos visus filosofus, teisininkus, notarus, seimūnus, FNTT ir pačius Lietuvos prezidentus, kurie konstituciškai „nemato“, kad poilsiaviečių, ūkių žemės pardavimas, tai yra ne dirvožemio išvežimas, o teisės ją valdyti atidavimas draustas ES sutartimis iki 2014 gegužės 1d., bet tebevykdomas ir per žemvaldžių ABų akcijų išpardavimą, apkaltoms ar žmonių teisman rinkimuose seniai patraukti reikėjo. Žmonių, neatsiklaustų ir referendumu mūsų „demokratijoje“.
Atgal
