Tautos mokykla
09 20. Šaukiam lietuvį burtis prie lietuvio (III dalis)
Vidmantas Bartkus
Betgi pasižiūrėkime, kas darosi su mūsų demokratija, kuri šaiposi iš tautiečių nerangumo priėmimuose pas seimūnus, kaip ir visus ministerius kas ketvrtį iškabinančius priėmimo grafiką vyriausybėje. Dažnas lietuvis teišsikrutina pas valdžiavyrius kai jo kiemo tvorą koks nors buldozeris užkabina – veržiasi pulkais pas žemės ūkio kelrodį ministerio pareigose prof. Vigilijų Jukną, tačiau bendrojo gėrio kūrimui pilietis mūsuose yra pasidaręs jau toks abuojas, kad gerai, jei pas finansų ar ūkio ministerius penki-šeši teužsirašo, ir tai ne kiekvienas valstybiniu reikalu. O ką jau bekalbėti, pekla žino, „kokį dinderį“ stumdančius net 4 tūkstančius mūsų visuomeninių organizacijų, praryjančių kasmet savo biurų išlaikymui 200 mln.Lt biudžeto lėšų. Kad taip kiekviena bent po vieną įstatymo projektą suneštų ir kaip protingiau bei teisingiau valdžios milijardus suskirstyti žiūrėtų. Taigi, nė velnio mes neišnaudojame mums demokratijos suteiktų galimybių, o vienas valstybės vadovų man beeinant seimo koridoriumi greta tik korektiškai nusišypso, kai pasakau, kad kuo toliau, tuo labiau darausi patyrusioje Lietuvoje masine jos gyventojų evakuacija, finansų skolos užsienio bankams išauginimu bei žemės ūkio sugriovimu, tikrą nacionalinę katastrofą ... diktatūros šalininku. Labai teisingai telvizijoje prieš metus rėžė visiems į akis, amžinatilsį, jam Deltuvos žemelėje, Julius Veselka nenuilstamai kovojęs su absoliučiai visomis sistemomis pradedant sovietija ir baigiant „natija“, kad tarp seimo narių nei dešimties nėra, kurie valstybės strategiją išmano ar turį. Po apsilankymų euraoparlamentuose, pasakyčiau, kad ir su jais lygiai taip pat prastai, bet ne tiek dėl piktavališkumų, ar kremliaus atsiųstų drignių apsiėdimų bei nupirkimų, kiek dėl nuovokumo ir išsilavinimo stokos bei dėl objektyvaus bandomų suavaldyti krizinių procesų sudėtingumo. Būtent, dėl šių dalykų visas Briuselio biurokratinis 20-30 tūkstančio kompiutergraužių didumo aparatas kiekvieną dieną sukurpia vidutiniškai po 7 direktyvas, kuriose absoliučiai niekas dorai nesigaudo, o dalis mūsų valdininkijos tegalvoja, kur naujų stalčių joms reiks gauti, nes gaila jiems tuos milijardus ne savam, o bendresniam reikalui taškyti.
Europinė demokratija už kurią galvą dėti pasiryžęs NATO generalinis sekretorius šiaip jau yra didžiulė vertybė kai veikia, nes opozicija, kol tokia esanti, pasikasinėja ir po pinigų skirstymais neleisdama visko savan kieman išvogti, tačiau ją pilnutinai teišnaudoja gal tik Šveicarai. Pabandęs pfenigį nusukti tuoj pat pats sau klerkas suduoda kupron, nes žino, kad ir vietiniu referendumu nuteistas momentaliai gali būti. Gi realybėje į šiltas politikierių demagogų kėdes sulenda užstalių iškalbos ir akių bei ausų vartymo televizijose bei radijose mokslus, nelyg vietinių liberalų vadukai Eligijus Masiulis ar Eugenijus Gentvilas praėję, kurie nesuvokia, jog pagrindinis politikų rūpestis turėtų būti milžiniškų piniginių srautų suvaldymas bei jų panaudos bendro gėrio kūrimui kontrolė. Gerai man, amžinatilsį, Arūnas Žebriūnas sakė prospekte dar prieš dešimtmetį – „o žinai, kad ir ana ir ši valdžia neišsilaiko, kasmet bent po milijardą į batą sėda“. Režisierius puikiai išmanantis, kas yra filmo biudžetas ir krapštant galvą, čiupinėjęs ne vieną jų, taip kad europinius laurus skynė, išmanė geriau dalyką nei visi tie prie valdžios lovio supuolę. Būč diktatorium, pirmas potvarkis ekonomikos ir finansų pradžiamokslį ir egzaminą pas mane išlaikyt valdžios kėdėn besitaikančiam. Ir premijas didžiules - kiekvienam valdininkui po procentą du nuo atnešto valstybei pelno. Pamatytumėte – vien strategijų per mėnesį, kuriai vienai atsirasti bent pusmečio tereikią kalnas momentaliai atsirastų. Ėgi, pasakyčiau dar, kad strateguoti, kaip ir su ta visa A.Kubliaus sumanumo 2030 metams „smartologija“ - juokų darbas tėra. Visas sudėtingumas, kai ribotus resursus, pinigus, žmones bei programas prie gražių idėjų reikia paskirsčius suraišioti. Kas tai išmano – gerai ne tik valstybę gano. Antras potvarkis valdininkijai ir seimūnams būtų, kad už valstybei padarytą žalą: kaip žmonės ir teismas nutartų. Deja, mūsų šiltoje anarchistinėje demokratijoje nieko to nei iš tolo. Praganė A.Kubilius miljardų trisdešimt, o socdemai tik keturis penkis susigriebė protestuoti lyg be konstitucinio teismo savo proto neturėtų. Manote, kad labai jau kitaip Europje?
Gi tas J.M. Barroso jaunystėje maoizmo bacila persirgęs į kitą kraštutinumą – liberalizmo balą bus įpuolęs, mat pagal tą tikėjimą rinka pati susireguliuoja, tik nereikia jos niekur kreipti, tai ir jo darbas - valdymas tada žymiai paprastesnis išrodąs. Bankų „skyles“ miljardinėmis sumomis palopai, tie algas ir pervedimus lėšų verslui toliau išsiuntinėja, o pinigai tai iš kur imasi? Taigi, lagaminėlyje kompiuteryje „knopkę spust“ - Europos centriniam banke nauja branduolinė suma šlamšt. Trylikos trilijonų eurų ES pridirbtų skolų krizė – tai ne juokas. O kad euro kursas, prie kurio litas taip jau mazgu pririštas vis krenta žemyn bei visų tautiečių pajamos ir perkamoji galia menkyn infliuoja pamažu beveik po du procentus – niekam nė motais. Nesakysiu iš ko ir kur juokėsi dr.Alg.Butkevičius, ir ką jis pasakė apie Junkero vykdytą pinigų politiką, bet kad ne mūsų premjerui konstitucija užsienio bent jau ekonomius dalykus jam tvarkyti duoda, nors E.Gentvilas lyg konstitucijos nežinotų toliau per radijas varo ant premjero, gal jau ir pats sau tą krėslą besimatuodams. Apdairus kaip Vytautas dabartinis Ministras pirmininkas tautai davė pirma suprasti, kad dar bent penkeriems metams Lietuvos žemės negalima leisti parduoti, o suklusus visiems euroemisarams atsimušdams tepareiškė, kad tam, deja, prieštarauja ES sutarties pančiai. Bet ar visų susipančiojusių išgirstas buvo? D.Grybauskaitė pas Belgijos karalių prieš NATO tuomet parklupusi, mat B.Obamai įžadą mūsų karo biudžetą iki 2 proc. paskirti pasižadėjusi. Bepigu, mūsų milijonus šen ten švaistyt. Du su puse ar net tris skirt kariuomenei reikia, bet taip gudriai kad nė litu daugiau nei dabar neišleistume: tie karo vyrai koja treptelėjo, maskolius moment užsisiuvo. Gera proga kuo skubiausiai ir kelių mokesčius, kaip Vokietijoje ruošiamasi, įvesti – dėl užlaikymų pasienyje kasdien milijonus prarandmae, tai tegul patys ir sumoka už nuostolius. Paklaustumėte, kaip padaryti, kad karo biudžetas pinigais nedidinamas verte savo ūgtelėtų? Ogi, savanoryste procentą ar pusantro biudžeto dalį padengti, negi neišgalėtume? Pradžiai didžiuma tų snaudžiančių būstinėse visuomeninių organizacijų vadukų tegul prospektu nuo Arkikatedros iki Seimo ir atgal žygiuoja dainą traukdami. Kai su valstybe koja kojon ritmą pagaus – tada ir dalį į Minsko plentą, kad tiltukus, katruos ir be A.Petrusevičiaus sprogdint suskaičiuotų - jei kas, o likusius į Bajorus, kur visas hektaras Sosnovskio barščių jau privisę ir į Verkių kalno šventovės pusę baisingai jau plinta. Nervas paima, pasiimu ilgą kartį ir vakarais, kad duodu, kad duodu tiems bambukams per strėnas, o ir bendramintis toks apsimūturiavęs su peiliu per pašaknius jiems. Taigi, kad savanorystę krašto gynybai ir dar svarbiau, visiems darbams pirma pažadinti reikia, o ne į užsienius vakaruose šnairuoti: Kinijos kareiviui automatas ant nugaros, bet kauptukas rankose. Ką dar sumanė ta prezidentūra? Ne tik, kad mūsų pinigus į surūdijusius laivus sukišt vėl taikosi, kai tinklus žuvims ir šnipams gaudyti reiktų supirkti, bet dar ir visas tas organizacijas Algimantai Pabedinskinei į Socialinių reikalų ministeriją atiduot susirengė. Ši gi smarki moteriška, viskokius verslus ir mokslus išbandžiusi vos tespėja Briuselin naktimis kaip ta raganaitė ant šluotos suskraidyt, mūsų visus pensininkus ir varguolius tinguolius litu kitu pašelpt, globos namus sužiūrėt ir dar jai tą koronę organizacijų politiką žiūrėt reikės, nors vienos jų yra kultūrinės, kitos kariškai skautiškos, o samariečius-karitiečius klibinti, tai jau ir didžiulė nuodėmė prezidentūros puikybėje būtų. Įspirt gerai tam valdininkui, kur tokį parėdymą D.Grybauskaitei galvon ir rankom įdėjo, kad pats begalvis, kitus tokiais bedarąs. Tai štai mums ir visa, ruskai nusičiaudėjus, de(r)mokratija su jos negalėmis ir stiprybėmis. Demokratija taip ir nevirtusi proto bei žmogiškumo galia. Širdies irgi nėra - gerai pridūrė ir Gabrielius Landsbergis suzmekusioje piliečų chartijoje visiems į akis prieš gerą dešimtmetį.
Ilga ta Lietuvos-Europos byla su stalinizmu, fažizmu ir dar kaip reikiant nepradėta iš jų išsiritusiu nauja forma pseudoliberalizmu - neokolonializmu, kaip ir stora ta jos sutartis, dar iš pirmų puslapių neišsikepurnėjus, jau tiek visokių neatitikimų teisybei bei gyvenimui prasimato. Gerai rėžia Pranciškus Šliužas, kad nėra jokio žemės pardavimo Europos sąjungos sutartyje, o mus galutinai klupdantis vyksmas eina būtent per laisvą neaiašku kokios kilmės pinigų judėjimą. Kas daugiau markių prispausdinęs, kas iš kitų daugiau turtų buvo prigrobęs, tai tas ir bus laisvas šventą Lietuvos žemę pusvelčiui jau kitąmet supirkti. Tuo metu, iš tautininkų būstinės dar tik šeši šimtai lapų tepaimta ir pats procesas pristojęs – tik tiek mūsų tautiško patriotizmo Vilniuje belikę šaukiu į mobilų numeriu 8-686-27791 nenuilstančiam Juliui Pankai iš kurio, bei „žaliukų“ jų būstinėje Pamėnkalnio 26 po lapą kitą skubėkite imti ir kaimynus draugus raginti. O štai Kaunas vėl bunda dabar: Romas Kauleikis su savo bendrija ir gražiom dukrom jaunom Kernavėje susitinkantis po Kauno apskritį jau visą tūkstantį parašų rinkimo lapų padalijo. Pridurkime kylančius žemaičius ir tie 300 tūlst. darosi ranka pasiekiami, jei nesnausime toliau.
Tataigi, vien iš paviršiaus tą europinės sutarties kalbą pakedenę akivaizdžiai matome, kad artėjančiam Lietuvon žemgrobystės taifūnui iš ES, jos sutartyje kaip pirma korta tėkšta laisvė lengvatikiams gyvenime yra mistifikuota, demokratija – kai kur kažkiek veikia, kai kur po jos priedanga miljardai švaistomi, nes neklauso ir Princetono universiteto ūkiškų galvų tie eurokomisarai, skirtingai nuo B.Obamos, kad juos kur sorbonos su oksfordais gerai nutrenktų, o deklaruota sutartyje lygybė iš vis yra fikcija – vien išmokų žemdirbiams skirtumai tą europinę sutartį teismuose ant stalo dėti verčią. Į tai ir nusitaikė mūsų ūkininkai patys, nes politikieriai žemės nearę jos balsą nelabai ir girdi. Būna, išeina iš posėdžių pas piketuotojus, bet kad bylą patys keltų, kurgi tau. Aukščiausiam soviete iš salės kremliaus Maskvoje sutartinai išėjo, o Briuselyje, kur reiktų, kaip už - tėvynę vėl sukovoti, apsupus tą J.M.Barrosą, bemaž penkiasdešimt tūkstančių į mėnesį imdami bus tų „steikų“ privalgę, kad smegeninėms ir veikimui enrgijos bei noro pritrūkstą. R.Paksas ir J.Imbrasas smarkūs vyrai buvo – belguose pražuvo. Abu piniginiuose komitetuose, kur žiežirbos turi lėkti ir po Paryžiaus, Londono, Berlyno bankais. Pagalvokite tik – tie Vokietijos, kaip ir kiti, 2000 – 2007 m. viršpelnių psichozėje europiniai bankai tų Volstryto „falšyvų popierių“ kaip čigono pripūstų kumelių pripirkę, milžiniškų dotacijų skylėms iš Europos centrinio banko kamšyti eurais, kurių ar ne trilijonas jau papildomai išleistas, susilaukę, vėl sau palankius liberalus į valdžią prastumti benorį, o mūsų – žemdirbiui eurovadukai pinigus valdantys špygą šiek tiek taukuotą, kad nebruzdėtų pakampėje beatkišę dar ir pieno bei runkelių kvotas artimiausiu metu naikins: kas neparsiduos, tą į bankrotą suvarys.
Juokų paikų prirašė ir tas taip ir neišsaugojęs Lietuvos M.Laurinkus apie naudą iš europos gaunamą – humanitaras, visgi, esąs. Politika, jeigu žmonių ir tautiečių gynimo reikalas esąs, tai visų pirma, žemių, turtų kitų ir ypač pinigų bankinių skaičiavimas yra, o jei jo nesuvokta, kiek mums kainavo bemaž miljonas emigrantų išmokslinti, tai tegul pasiklauso, kad ir matematiko prof.Alg.Šukio, kuris su savo lazda dar ir tokius skaičius apie vietinius miljonierius į seimą sušokusius, kaip ir jų įstatymus stumiamus žeria, kad visiems bendro gėrio darymo mistikos skleidėjams į pašalį patarčiau nuo jo skubiai trauktis: “mes aprūpiname europą pigia kvalifikuota darbo jėga“, tai tik mažas akmenėlis iš tos visos neteisybės kamuolio. Pridurčiau mus kaip darbo jėgą ten priima tik dėl lietuvio būdo savybių – atkaklumo ir darbštumo bei nuolankumo anose valstybėse gerai vertinamų. Na dar, kai į krepšį gerai pakrauname, pamąsto, sukrunta, kas čia tokie beesą,l ar negali būti pavojingais.
Matau, žinoma, ir daugybę gerų europinių dalykų bei iniaciatyvų, kaip ir programų dabarties senutėlėje Europoje, bet ne jos istorijoje. Dėmesys mokslui, kultūrai, gydykloms ir sporto varžyboms – jau bendraeuropinė tradicija. Bet pasakykite, kodėl lygesnėms valstybėms daugiau pinigų, o menkesnėms plotu, nes baisingai plėštoms, ir jų žmonėmis kiekvienai galvai mažiau tenka? Ar protinga finansuoti ūkius per žemdirbių ministerijų viražus, o ne skirti reikiamas milijardines lėšas, sakykime pietuose - drėkinimo sistemoms, o mūsuose, melioravimo bei kalkinimo?
Atgal
