Tautos mokykla
09 17. Šaukiam lietuvį burtis prie lietuvio (II dalis)
Vidmantas Bartkus
ES valstybių bendros sutarties, kuri įsigaliojo pas mus nuo 2004 m. gegužės 1 d. po tautiečių daugumos sprendimo referendume, pradžia savo preambulės gražbylyste – nors prie žaizdos dėk: APSISPRENDĘ pažymėti naują Europos integracijos proceso, pradėto įsteigus Europos Bendrijas, etapą, SEMDAMIESI ĮKVĖPIMO iš Europos kultūrinio, religinio ir humanistinio paveldo, iš kurio susiformavo visuotinės vertybės, kurias sudaro neliečiamos ir prigimtinės žmogaus teisės, taip pat laisvė, demokratija, lygybė ir teisinė valstybė, PRISIMINDAMI Europos žemyno padalijimo pabaigos istorinę svarbą ir poreikį padėti tvirtus ateities Europos kūrimo pagrindus, PATVIRTINDAMI savo ištikimybę laisvės, demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms ir teisinės valstybės principams, PATVIRTINDAMI savo nusistatymą gerbti 1961 m. spalio 18 d. Turine pasirašytoje Europos socialinėje chartijoje ir 1989 m. Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijoje apibrėžtas pagrindines socialines teises, NORĖDAMI stiprinti savo tautų solidarumą, kartu gerbdami jų istoriją, kultūrą ir tradicijas, NORĖDAMI toliau stiprinti demokratišką ir veiksmingą institucijų veikimą, kad jos galėtų bendroje institucijų sistemoje geriau atlikti joms patikėtus uždavinius, APSISPRENDĘ siekti savo šalių ekonomikos stiprinimo ir konvergencijos ir įsteigti Ekonominę bei pinigų sąjungą, pagal šios Sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatas apimančią bendrą ir tvirtą valiutą, PASIRYŽĘ skatinti savo tautų ekonominę ir socialinę pažangą, atsižvelgdami į nenutrūkstamos plėtros principą, vidaus rinkos sukūrimą, tvirtesnę sanglaudą ir aplinkos apsaugą, ir įgyvendinti politiką, užtikrinančią, kad ekonominės integracijos pažangą lydėtų pažanga ir kitose srityse.
Dailiai kažkurio raštininko buvo surašyta bei visų karalių, prezidentų parašais tvirtinta ir dar stipresnė sunkiai aptinkamo mazgo kilpa Lietuvai buvo užveržta Lisabonos pataisomis 2007 m. gruodžio 13d., tačiau pirmiausia pažvelkime visų šių abstraktų atitikimą realiam gyvenimui. Pradžiai drįskime paabejoti iš ko ES valstybių vadovai demokratinių rinkimų sąlygomis semiasi įkvėpimo - apie tai pirmiausia pasakyta sutarties tekste. Greičiausiai ir iš noro bei siekio vėl būti perrinktais, todėl kiekvienas, suprantama, politiką ir ypač biudžeto pinigus tįsia į savos valstybės pusę. Juridine prasme žymiai tvirtesnis atsparos taškas debatams yra po to einąs ištikimybės patvirtinimas pamatinėms vertybėms – laisvei, demokratijai žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms.
Tas saldus žodis laisvė turi du aštrius kampus, kurie sutartyje anaiptol nėra pilnai pabrėžti – tai ir valstybės suverenumas, ir individo laisvė, kurioje svarbiausia, jei ne asmens pilnas kūrybinių galių, tai bent jau profesinių išsilavinimo gebėjimų realizavimas už kurį būtų deramai atlyginta. Pereinant prie ūkinių dalykų iškart pastebėkime, kad, taataigi, savas valstybes didžiosios šalys tai pirma stiprina, o kitų suartėjimas, ekonominis „išlyginimas“ labai jau miglota konvergencija įvardintas, bet apie tai – šiek tiek žemiau. Mus šioje sąjungoje reguliuoja ir tokia Lisabonos redakcijos sutartis dėl ES veikimo. Joje 45 ir 63 straipsniais dar kartą pabrėžta du patys mūsų ekonominiam gerbūviui svarbiausi dalykai – laisvas darbo jėgos bei laisvas kapitalo judėjimas.
Tarp daugelio Europos politikierių bei vakarietiškų institutų, be abejo, yra ir puikiai suprantančių, kad po laisvo darbo jėgos judėjimo obalsiu, kaip ir į priešingą pusę – laisvo kapitalo, įvyks štai kas. Berlyno-Londono-Paryžiaus trikampis sutrauks iš Europos pakraščių geriausius žmones bei pigią darbo jėgą, kurios išmokslinimas, kaip ne kartą pabrėžiau, mums jau kainavo kur kas daugiau nei pinigai gauti iš ES, kuriuos turime vadinti maža reparacijų už II pasaulinį karą dalimi, o tuo metu, laisvas vakariečių sukaupto ir prispausdinto kapitalo kiekis, vadinamas ir investavimu, pusvelčiui toliau paiminės vargstančių pakraščių turėtą turtą po ekonominio suartėjimo, pavadinto konvergencija priedanga. Artimiausiu laiku – ir mūsų mažai užterštą žemę bei vandenis. Visa kita – detalės, nes demokratija ir teisingumas bei humaniškumas istorinėse raiškose tai yra asoliučiai ne tas pat, nors vienas be kito nelabai teišgalį ir bando traukti vienas kitą paskui save. Tai ir yra visos naujos ES politikos, kaip ir šio straipsnio esmė.
Ši gi yra įtvirtinta 10 sutarties straipsniu, kuris teigia, kad Europarlamente atsovaujama ne valstybėms, o ES piliečiams, tarp kurių didžiuma – vokiečiai, prancūzai ir anglai. Tiesa, valstybėms narėms Europos Vadovų Taryboje atstovauja jų valstybių ar vyriausybių vadovai, tarp kurių ir mūsų D.Grybauskaitė, tačiau gi tie visi karaliai ir prezidentai yra absoliučiai bejėgiai prieš liberalias kapitalo judėjimo laisves, o ir ne itin tie dalykai prabangoje gyvenantiems aristokratams bei išrinktiesiems rūpi bei yra suprantami. Didžiųjų bankų gi turimo turto vertė yra didesnė nei šimtas trilijonų USD, o vyriausybių, kurios dar ir iki ausų įklimpę į skolas bei “sėdi tų pačių bankų kišenėse”, valdomo turto vertė tėra tik keletas trilijonų. Kitaip tariant pasaulio politikos “muziką” ir jos ypač liberalius atlikėjus didele dalimi užsako jo didenybė von Kapitalas, kuris po dviejų tūkstantmečių nuožmių istorinių kovų bando galutinai parklupdyti ir pavergti per prekybinius, o po to ir per darbinius santykius baltų etnoso likučius. Mus – “mohikanus” paskutiniajame mūsų kare, šįsyk – ekonominiame, kurio europiniame štabe bei ariegarde šventoji pinigų cirkuliavimo trejybė - “HCBC holding” Londone, “Deutche bank” Berlyne ir “Paribas” Paryžiuje. Antras, trečias ir šeštas pasaulio didžiausių sąraše. Pirmasis, beje, Honkongo kilmės turi 7200 ofisų 85 pasaulio valstybėse.
Kiek maža valstybėlė gali „šakotis“ ir rodyti savas laisves turėdama prievolę viršesniems ES įstatymams nei nacionalinių parlamentų, gerai matome kad ir iš mūsų žemės nepardavimo užsieniečiams kolizijos – turime, visgi, demokratinę geležinių kurpių sunešiojimo per naktį galimybę „išlįsti pro adatos skylutę“ ir tas centro diktato bei demokratinės referendumo galimybės susidūrimas yra visai neblogas dalykas, jei būtų suvoktas daugelio mūsų piliečių, ir tikrai vertas laisvės apyaušrių, betgi dar kartą pirma pažvelkime kaip yra su atskiro piliečio laisvėmis. ES naujausiais duomenimis yra 27 mln. arba net devynerios Lietuvos bedarbių. Jei žmogelis neturi darbo, tai jo laisvė tėra muistymasis materialiniame skurde, kaip ir emigrantui kaimynui su aukštu mokslu grįžusiam po dvejų metų išmetamo maisto tykojimų Londone prie konteinerių. Žinoma, jis turi teorinę laisvę kurti savo verslą, ieškoti kam parduoti jei ne intelektualius gebėjimus, tai bent jau savo fizinę jėgą, tačiau ES dabartinės pasaulio krizės akivaizdoje pasirodė absoliučiai neatsparia šios piliečio laisvės rūšies užtikrinime dėl netikusios savo bei užsienio valstybių ekonominės politikos. Kitaip tariant, laisvė savo asmeniniu įsikūjinimu šioje sutartyje tėra eilinė jos liberalaus tvaiko mistifikacija, kokių istorijoje tarp įvairių demagogų buvę apsčiai.
Planetoje galioja universalus valstybių, sričių, o ir atskirų bendruomenių bei asmenų netolygaus vystymosi principas aptiktas anaiptol ne marksistų, bet jei norite, užgriebtas kad ir Kristijono Donelaičio, „pričkų dočkų tijūnų ir bizūnų“ pavyzdžiais, taigi, pasaulyje pilna visokeriopos aštriausios konkurencinės kovos, kurioje dažnai laimi ne teisingesni, o apsukresni, žiauresni, stipriau apsijungę į plėšikų kohortas. Pagalvokime – žiauriausiai išnaikinti prūsai savo V-VI amžiaus teisyne, kaip gerokai vėliau pabrėžė doras mokslavyris senovės rankraščių tyrėjas dominikonas Simonas Grunau, dar vos ne pusantro tūkstantmečio prieš baudžiavų, vergų pardavinėjimo Amerikoje panaikinimą savo teisyne juridiškai įtvirtino laisvos samdos principą, teigdami, kad tai geranoriško abiejų pusių susitarimo reikalas ir dėl to ne tik suklestėjo geriau dirbdami žemę nei inertiški germanai, bet ir susilaukė godžių atėjūnų deginusių jų kaimus, nuvariusių gyvulius ir žmones į vergiją. Kur jau bebūtų dabar nuėjusi Europa, jei šį rinkos ekonomikos pamatinį principą ir tvarką perėmusi iš prūsų būtų platinusi visame žemyne dar V-VII a.? Betgi ne, miestelėnai pilėnai romėnai germanai duoklėmis lažais kardo pagalba apdėjo ne tik savus kaimiečius žemdirbius, bet ir susidorojo su kitokią tvarką susikūrusiais, turtingais duona, mėsa, medumi ir vašku, žvėrių kailiais, bet ne blizgančiu nieku žinomu lig šiol aukso vardu. Iš čia išplaukia išvada, kad Europai iki ekonominio žmogaus išlaisvėjimo dar eiti ir eiti, todėl Gedimino kalno papėdėje stojęs ant tako mūsų finansų ministeriui R.Šadžiui tik ką su kitais europinio ūkio apmąstytojais bei tvarkytojais Vilniuje svarsčiusiam kaip atgaivinti Europą, pirmiausiai jam priminiau kiek kainavo B.Obamai jo klerkų du metus laikiusių Princeton universiteto mokslininkų siūlymus palaikyti valstybės investicijomis tik tą verslą, kuris sukuria naujas darbo vietas, delsimas. Stipriai išsimokslinęs ministeris, beje, pasakęs labai teisingą kalbą šiemet Medininkių žudynių minėjime apie vidinio kompaso pasitikrinimą, momentaliai primetė: ES yra 23 mln. smulkių ir vidutinių įmonių ir jei kiekviena bent po vieną darbo vietą, jei nori gauti dalį iš dvigubai Vilniuje iki 140 mlrd.eu didinamos jiems skatinti skiriamos sumos, tai pavasaris daugeliui ateis visai kitoks – žymiai šiltesnis ir optimistiškesnis. Nesistebėkite, kad ministeris kažkokiam prašalaičiui skiria dėmesį. Dalykas yra paprastas – jei turi idėjų, jei tau ne visvien, turi eiti arba prie galios centrų arba į žiniasklaidą ir krutinti kitus kad jie patys sukrustų, o man jau teko ir taip, ir anaip.
Atgal
