Tautos mokykla
09 13. Šaukiam lietuvį burtis prie lietuvio
Vidmantas Bartkus
Vilniaus Arkikatedroje praėjusio šeštadienio pavakarę susirinkusius pasaulio maldai už taiką Sirijoje, Artimuose Rytuose ir visame pasaulyje pasiekė gera naujiena – rugsėjo 18-19d. Popiežius Pranciškus Vatikane priims Lietuvos pirmininkaujančios ES Tarybai Ministrą pirmininką dr.Alg.Butkevičių pasidalinti mintimis apie Senojo žemyno ir visos planetos ateitį. Tai didžiulė garbė ir palaima bei išskirtinis dėmesys ne tik vienam Lietuvos vadovų, bet ir visai valstybei neramiame šių dienų pasaulyje, kaip ir gera proga pakviesti Šventą Tėvą žinomą savo kuklumu, paprastumu apsilankyti prie Baltijos krantų.
Laikas amžinybėn nuo Jono Pauliaus II vizito į Lietuvą praskriejo akimirksniu. Per jį užaugo nauja dvidešimtmečių karta, kuriai paliksime pačiai dirbti ir tvarkytis mūsų vargstančioje valstybėje bei dar ir pakovoti už ramesnę viso pasaulio būtį. Jei mano valia – kasdien po valandą rodyčiau TV ekranuose vien mūsų tikinčiųjų veidus ramybės palinkėjimo Šventose mišiose momentu. Juose išsakoma viskas ko reikia ir trūksta žmonėms. Neveltui savo pamoksle Arkikatedroje Jo Eminencija vysk.G.Grušas pabrėžė skirtumą tarp pasaulietinio pacifizmo ir krikščioniškos taikdarystės: pirmasis yra deklaratyvus, o antrasis reikalauja ir aktyvaus veiksmo, sustiprėjus maldoje ir pasninke. Po to sekusioje vigilijoje skelbtos Popiežiaus mintys apie taiką, klausytasi giesmių. Pamaldos tą vakarą už taiką vyko ir pačiame Sirijos neramumų centre Damaske – ten su mula meldėsi ir nuncijus.
Sirija – skausme mūsų. Per metus vidaus kovų du milijonai pabėgėlių iš dvidešimties, nuo karo slepiantis palapinių stovyklose kaimyninėje Jordanijoje – didžiausia pasaulio šių dienų humanitarinė-militarinė nelaimė. Beveik neabejojama, kad cheminio ginklo panaudojimas taikių užsilikusių gyventojų kvartaluose nuo kurio žuvo ir daugybė mažamečių yra susijęs su vietine valdžia: JAV teigia turinti slaptus pokalbių įrašus, o Sirijos prezidentas viešai ginasi nuo kaltinimų. Gal jų mirties suvokimas ir gyvybės kaina, sakau, yra visai kiti nei dabar mūsų, tačiau pasirinkimas tarnauti Alachui būtent šioje žemėje ir pasaulyje yra ir kiekvieno jų žmogaus asmeninė teisė į gyvybę išguldyta ir visuotinėje Žmogaus teisių deklaracijoje, todėl likusio pasaulio demokratinė stiprioji dalis svarsto ir kaip išvengti naujo cheminio ginklo panaudojmo atvejų, ir beprasmių naujų aukų. Geriausia išeitis būtų tarptautinis tribunolas, tačiau juk laikas nelaukia, o visokie teismai ir Saugumo tarybų posėdžiai yra ir vilkinimo praktikos, ir vien didžiųjų valstybių politinių interesų atstovavimo pavyzdžiai. Situacija Sirijoje itin sudėtinga – ten ir radikalaus islamo interesai, ir Rusijos karo bazė su kremliui palankia, jų ginklus perkančia valdžia, ten ir USA siekis užtikrinti Izraeliui regiono stabilumą. Pagaliau ir per ketvertą kaimyninių valstybių išskirstyta 35 mln. kurdų tauta, siekianti daug kur bent kultūrinės autonomijos – tai uždelsto veikimo bomba taikos procesui ateityje, kuria bando maldyti Turkija pradėjusi transliuoti laidas ir indoeuropietiška kurdų kalba. Akivaizdu, kad šių dienų pasaulyje Vatikano, kaip ir kitų konfesijų atsovavimas Jungtinėse Tautose turi būti gerokai stiprinamas jam priduodant žymiai didesnį svorį.
ES užsienio politiką vairuojančių jėgų sambūris kitame Vilniaus prospekto gale – Lietuvos Seime, nežiūrint Anglijos, Vokietijos susilaikymo nuo karinių veiksmų užėmė poziciją, palaikančią JAV Prezidento B.Obamos ribotos karinės jėgos panaudojimą, kurį, beje, remia ir Prancūzijos socialistas prezidentas F.Hollande. Skilęs pasaulis yra pakankamai pavojingas ir mums, todėl NATO generalinis sekretorius N.Rasmussen Vilniuje priminė kremliui, kad politinis nuovokumas verstų juos pačius įvertinti dar anksčiau Rusijos instituto pabaltijui skyriaus vadovo M.Aleksandrovo išsakytą to paties plauko V.Žirinovskio grąsinimą – jei USA atakuoja Siriją, Rusija „pasiima“ pabaltijį. Mes nesame ir negalime leisti mus laikyti kažkokiu „mainų grąšiu“ didžiųjų karinėse politinėse strategijose, todėl po tokių gerai koordinuotais atrodančių išsišokimų pirmiausia turėtų sekti mūsų iniaciatyvos sušaukti konferencijas dėl Karaliaučiaus srities istorijos, jos vietovardžių ir kito paveldo naikinimo, dėl bent jau dalinės prūsų žemių demilitarizacijos Jaltos-Potsdamo konferencijų šviesoje, kaip ir dėl nacių bei raudonos armijos nusikaltimų prieš gamtą pasekmių likvidavimo: netrukus prarūdysiančio cheminio ginklo paskandinto Baltijoje po antrojo pasaulinio karo grėsmės aplinkinėms valstybėms. Kad kremlius gerai žinotų: kuo pašauks, tuo ir bus atliepta. Juolab Vilniaus Apygardos apylinkės trečiojo skyriaus prokuroras Benediktas Leišys stropiai prirašęs juridinių išvedžiojimų visą puslapį nustatė, kad M.Aleksandrovo veiksmų mūsų BK 170 straipsnis numatantis atsakomybę už tautinės nesantaikos kurstymą neliečia, nes tai nukreipta ne prieš konkrečią žmonių grupę, o, pridurčiau, prieš beveik visus Lietuvos gyventojus. Taigi, kurstykite karą ir neapykantą prieš Lietuvą kiek norite visokio plauko politrukai politologai, niekas jūsų į jokius teismus ar Hagos tribunolus netrauks. Tai gal tą įstatymą Seimui verta grąžinti į kažkada buvusį pavidalą, kuriuo nedviprasmiškai pasakyta, ko turėtų susilaukti karo kurstytojai? Deja, ir mūsų politinės jėgos tebesnūduriuoja ar tebeplaukia pasroviui - „ viską turi sutvarkyti p Dievas, NATO ir V.Landsbergis“. Nenoriu sutikti su daug mačiusia itin protinga lietuve iš užatlantės, kad mažiausiai europarlamente kalbantis Lietuvos TS-LKD atstovaujantis Alg.Saudargas „yra tinginys“, tačiau jį, išites, bus apėmusi kažkokia politinė apatija ir depresija, matyt, pajutus, savo menkumą virš septynių šimtų europinių politikierių sambūryje. Nuklausiau, kaip kitas europarlamentaras Z.Balčytis patyliukais aiškino, kad vis stiprėja balsas Briuselyje turėti ir Tautų rūmus, kur būtų atstovaujama lygiomis proporcijomis. Kad taip ir į pono Dievo ausį! Gi formali sovietinė parlamentinė struktūra šia prasme žmonių akims dumti su tautybių rūmais aukščiausiame soviete buvo kur kas tobulesnė. Mes nesame „mažesni“ nei už vokiečius nei už lenkus, iš kurių atstovavimo būtina pasimokyti, kaip ir stipriau prilaikyti jų išsišokimus ar nepagrįstus kaltinimus.
Milijardo katalikų taikdarystė yra didelė jėga, politikos pasaulis pagaliau įsiklausė į tikinčiųjų, Sirija skubiai pasirašinėja cheminio ginklo draudimo tarptautinę sutartį, tačiau dviejų šimtų Vilniaus taikos maldininkų lūkesčiams savo skaitlingumu tą vakarą disonavo bent du tūkstančiai nerūpestingų miestelėnų Vilniaus dienų mugėje Gedimino prospekte bei artipilnė Arkikatedros aikštė kitą vakarą suplaukusi pasiklausyti legendinės „Anties“ bombų-pompų. Žmonės gali viską, jei jie žmonės, ir teisingai surikiuoti ar patys išsirikiavę bendram veikimui paskui didžiuosius autoritetus ir galios centrus. Bažnyčios, kurios valdovas yra tapęs didžiausiu pasaulio moraliniu autoritetu, piramindinė hierachinė struktūra taikdariškose Popiežiaus rankose tai tas Dieviškasis įnagis, kuriuo bandoma paskatinti kiekvieną avelę bendram veikimui. Šalikų, trispalvių pirštinių Sirijos pabėgėliams mezgimo kampanija bei mūsų kultūros dienos Jordanijoje vargstantiems tovyklose būtų kad ir kukli, bet graži, labai prasminga parama paprastų šelpimui ir Felicijos Bortkevičienės dvasia. Sukruskime veikimui.
Kitaip yra piramidinėmis tik iš pažiūros atrodančiose partinėse struktūrose, kuriose susiduria ir atskiros grupuotės, kaip ir atstovaujami interesai. Konservatoriuose Tėvynės sąjungiečiai beveik prarijo, suniveliavo mūsų krikščionis demokratus ar net susikivirčijo su juos palikusiais tautininkais. Socdemuose tebeženkli nežymiai atrodanti takoskyra tarp atkūrusiųjų seniausią Lietuvos politinę partiją, jos lyderio – premjero, žmogiškai palaikomo gausių apačių bei priklausiusiųjų nuliberalėjusio Alg.Brazausko „dėdėepų“, grupuotei besibūriuojančiai apie apsukrų politikos viražuose G.Kirkilą. Tai ir tos gausiausios partijos sąlyginis stiprumas, nes aštriuose vidiniuose disputuose randami sprendimai būna aukštėlesnės kokybės, tačiau tai ir kainuoja jiems visiems nemažai laiko, nervų bei energijos, kurios, rodos, niekada nepirtrūksta ir „žmonių“ ministrui Vyt.Andriukaičiui. Stabdau jį patyrusį Europos politikos niuansuose prie V.Kudirkos paminklo, spaudžiu dėl Lietuvos žemės nepardavimo, jis šypsosi klausydamas visų mano argumentų ir jau Vilniaus gatvės gale bando užspeisti mane „į kampą“. Žiūrėk, sako, formaliai žvelgiant jokio tokio susitarimo stojant mums į ES pačioje sutartyje, skirtingai nuo mūsų atominės uždarymo, dėl jokių II pasaulinio karo reparacijų, dėl Lietuvos žemės nepardavimo užsieniečiams nebuvo – tai valstiečių politikų tebeskleidžiamas populizmas. Kitas dalykas yra bendroji europinė Žemės ūkio politika dėl kurios turime kovoti. Norime nuodų bėrimą į dirvą sustabdyti, milijonų tonų grūdų suvarymą į spiritą ir viskį vakaruose, pagaliau ir išmokas suvienodinti – yra gi bendra šešių valstybių veto teisė, kodėl gi nesinaudojama, man išaiškinimą duoda tremtinio vaikas, buvęs ES reikalų komiteto Seime lyderis, stipriai spaudžia ranką, ir, vis vien, sako – surašyk viską ir skubriai pranyksta ministerijos tarpduryje popierių krūva iš vyriausybės nešinas dar vieno Lietuvos kunigaikščio vardą nešiojantis valstybės pareigūnas. Tai štai kodėl socdemai santūrokai ir pasimetę laikosi referendume dėl žemės nepardavimo – pirmininkaujant ES tarybai labai svarbu žiūrėti visų teisinių skrupulų: jei neužrašyta, tai ir netriukšmautina. Nespėjau dabartiniam ministrui pilnai ūkiškai išaiškinti – kaip ir vakarai, mus ir vėl „išdūrė“, svarbu, kad susidomėjo – Vyt.Andriukaitis žemės ūkyje bei jos saugoje ir ne visus aštriausius kampus žino, o jei sveikatas saugantį smarkų politiką užsiundyti ant europinio „trąšapylio-nuodapylio“, tai gal ir neblogų dalykų išeitų mums visiems. Gi kaip žiebė į ragus visiems ES parlamentų žemės ūkio komitetų pirmininkams liepos mėnesį iš Seimo tribūnos olandė, Europos ūkininkų sąjungos vicepirmininkė. Kai kiti, o ir mūsų atstovai, labai jau politkorektiškai nedrąsiai dėliojo svarbesnius finansų ramsčių akcentus, dėkojusiems ir gyrusiems mūsų vaišes svečiams jautriai aiškino apie smulkaus ožkų sūrių spaudimo Dargužiuose vargus, ta ūkininko dukra iš tulpių šalies, kad griebė „jautį už ragų“ - ar nematote, kad visos Europos maistą iš esmės pardavinėja dvi stambiosios korporacijos, kurioms tik pelnas, o ne joks dirvos ir vandenų išsaugojimas ar žmonių ir gamtos sveikata tėra svarbu? Pažiūrėkite, ką tie visi žemgrobiai Afrikoje išdarinėja – kilnojo Seimo stogą moteriškė iš pasaulio teisuolės pozicijų. Į gerą kompaniją bus pakliuvęs mūsų smulkių ūkininkų gynėjas V.Juodsnukis, betgi, kad mūsų purvasklaidai ir policijoms gėjų paradai yra žymiai svarbesni, nusispjaunu mintyse ant viso to nesveiko šurmulio, privertusio Lietuvos pirmininkavimą ES suktis apie save, nelyg ankstesniu laiku Leonidas Brežnevas „mažąją žemę apie didžiąją“. Tuo tarpu, mane pasiekė žinia, būk tai tuo metu p Vaigauskas patyliukais referendumo dėl žemės nepardavimo rengėjus supareigojo, išaiškinęs, kad tai tėra tautininkų rinkiminės kampanijos pradžia, kad jie turį visas pajamas virš 50 lt sudeklaruoti ir per vieną sąskaitą spausdinti visus savo plakatus, kurių taip trūksta visose Vilniaus gatvėse ir kaimuose ir dėl kurių stygiaus, visgi, vangokai parašų rinkimu startavo pats svarbiausias naujo tūkstantmečio Lietuvos referendumas. Bylą kakton jam, jei demokratija taip pažeista buvo tokią, kad ir teismo stogas pakiltų, nelyg nuo paskutinio Alg.Petrusevičiaus žodžio procese po kurios suošus visai salei teisėjai skubiai spruko pro duris. Daugelis pasirašytų referendume, bet kad paso ar kortelės neturįs, o jei rašosi, tai atsainokai – klaidų, taisymų privelia, kuriuos, oj kaip „brokys dar visi Vaigauskai“, man sako tautininkai, jau išdaliję apie 700 lapų iš turimo tūkstančio, todėl kas pajėgia – suskubkite ir skambinkite visai nurodytais telefonais ar važiuokite į žaliųjų valstiečių sambūrį bei pas jų atstovus – anie visą tūkstantinę lapų supakuotų tebeturį. Turime laimėti šįsyk Lietuvą tokiu „demokratijų“ būdu, nes kovo 11ą Petro Cidziko ir Artūro Skučo prisakymą „palei visą rubežių“ sustatyti kryžius bent jau širdyse, ir liepsnas ant visų piliakalnių deginti, mažokai kas teišgirdo ar pamatė.
Jaučiu, kad atsakant raštu Vyt.Andriukaičiui, teks man gerai perkratyti ir visą Lietuvos stojimo į ES, ir jos pačios daugiatomę sutartį, surasti visus „ekonomikos tvarumus, efektyvumus, darnas“ ir visas tas gražias eurobiurokratų juridines gražbylystes į kurias, kaip kurtas tuoj kibsiu į blauzdas, nes turiu ir geros patirties supylęs visus tuos – kuo mažesnis, tuo labiau pasipūtęs, biurokratus teismuose bei, vis tiek, pasiekęs savo, kai stojęs ant tako ir prezidentams. ES valstybių sutartyje bus prirašyta bylos kėlimui ir politikų stipresnei atspirčiai daug gražių žodžių, o gyvenime juk viskas atbulai: be reikalo daugelis dar tebegalvoja, kad vien išmintis ir tikėjimas, o ne monopolijų ir bankų pelno didinimas, kaip ir dažnas absurdas Europą valdo. Nesistebėkite, ekonominiai dalykai yra tiek sudėtingi, o trisdešimt tūkstančių eurobiurokratų-teisininkų vežimą tebetįsia į savo ar į tą pusę, kuri geriau „patepa“, todėl ir Afrikoje ES gerokai lenkia tolimoji Kinija, tiesdama greitkelius, gelžkelius iki mineralų resursų, kurių aplinką užpildo gausiomis savo žmonių kuiriamomis vištidėmis, kad alkani juodukai mažiau streikuotų. Bepigu ir Ispanijos karaliui svaidytis pareiškimais – tą dieną kai ES mums uždraus koridą, mes ją paliksime. Numanau gi ką dabar paskraidęs į Briuselį nutyli korektiškas mūsų premjeras Alg.Butkevičius gausiems politikos turistams ir centrinėms Europos politikos figūroms, ir ką jis sako paprastiems žmonėms susitikimų tarpduriuose: negalima leisti europiniams skersvėjams nuplėšyti dar ir mūsų sodžių stogus. Lietuvis turi burtis prie lietuvio – legendinio tautos laisvėjimo dainius amžinatilsį Bernardas Brazdžionis yra mums pabrėžęs, kokiu tik tokiu būdu einant į visas organizacijas bei partijas ten ir per jas drauge tegalima atsilaikyti. Kaip ir mūsų teoretikas ekonomistas, vienas lietuviškos kooperacijos įkvėpėjų Matas Šalčius, sakęs, kad tik susibūrę šeimos ūkiais į kooperatyvus pakelsime mūsų žemdirbystę bei ne tik save išmaitinsime, bet ir Londono landynes žąsimis, sviestu užganėdinsime. Buvęs V.Landsbergio sargybinis irgi sako, kad mūsų žemės neatiduot niekam ir dar papasakoja du metus anglų fabrike besidarbavusio ką tik grįžusio istoriją. Pabučiavo Lietuvos žemę ir bites plačiai dabar auginti susiruošė, nes pajuto, kad „nupušti nuo smegenų“ per tuos metus buvo galima ant konservų dėžučių konvejeryje klijuojant silkių etiketes, o ir žmoniškai pasikalbėti vakare nelabai yra su kuo, kad ir neblogų žmonių aistruolių kooperacijose-korporacijose, kai savi futbolą įspiria ten vokiečiams ar ispanams esą.
Kyla kooperacijos judėjimas po truputį ir mūsuose, ir tarp pienininkų, ir daržovių sodų augintojų, nes žmonės mato, kad prieš perdirbėjų sukeltas kainas kitos išeities kaip ir nebėra – vienytis ir atkovoti teisybę: kas dirba, o kas nusiima grietinėles. Kad taip tą penkių procentų mokestį kooperatyvams sumažinus, man sufleruoja Žemės ūkio valdininkas atsakingas už bendruomeninio ūkininkavimo plėtrą mūsų kaimo nykroje. Reikia atgaivinti Rokiškio žemėje gyvavusią duonos ir medaus šventę, ją paversti tikru tarptautiniu festivaliu, išauginti iki pasaulinio duonkepių čempionato, juk turi ir artojai ir vyno degustatoriai savus. Rengiamus kitur, aiškinu kitame aukšte į 15 mlrd.Lt skirstymo galvoskaudį įsitraukusiai galva linksinčiai besišypsančiai valdininkei Jurgitai, kuri apgailestauja, kad šiemet jau ir pinigų bemaž nelikę. Vilniaus mugėje teįpirkus vieną istorijos knygą ir paskanavęs gardžios Daujėnų giros bei išklausęs patikinimą, kad viskas daroma, kaip ir mūsų močiučių, tik pati duonkepė yra elektrinė bei pasakojimą, kad italai visai nežino kodėl mūsų krepšininkų kojos tokios tvirtos, kai susiburia į gynybą, nejuokais supykau, kad nesidaliname su plačiuoju pasauliu ką turime jame geriausio ir gardžiausio, kaip ir nepatentuojame bei nepasiimame kas priklauso. O kad ir mūsų krepšininkų, kaip ir daugelio tautiečių galvos būtų žymiai ramesnės, Popiežiui reikia ir mūsų ruginės duonos naminės padovanoti. Kad palaimintų naujoms pergalėms ir darbams dirvose dar ir taikdarystės vynuogynuose.
Atgal
