Tautos mokykla
09 10. Tautos išlikimo tragedija (Pabaiga)
Vaidotas Bartkus
Prof.Alg.Girininkas ir „Baltų archeologijos“ žurnalo 10 numeryje, pasirodžiusiame dar 1995 m. bei savo monografijose, skirtose baltų kultūros ištakoms - paskutinioji 2011 m., taikydamas ir mokslinį kultūrų tąsos bei perimamumo principą įrodė, kad šiaurės Europoje dar poledynmetyje, t.y. mezolite susiformavo trys beveik lygiaverčiai plotais bet ne resursais ir geografine padėtimi ekvivalentūs tada ir vėliau indoeuropietiškų kalbinių bendrybių sklidini etnosai – baltų, germanų ir slavų. Pirmiesiems išsidėsčius ir tūkstantmečiais išlikusiems kultūrinėje technologinėje evoliucijoje nuo Nemuno ir Kundos kultūrų plotų, net iki M.Gimbutienės pavaizduoto baltų auksinio – sąlyginės jų ramybės žalvario amžiaus nuo Berlyno iki Volgos, antriesiems kukliau susibūrus Jutlandijoje bei pietų Skandinavijoje, tretiesiems žemiau Pripetės iki ilgiausios Europos upės – Dunojaus, kuri ir sąlygojo slavų konsolidaciją ir virtimą gausiausiu Europoje.
Pasaulio ir Europos istorija iki šių dienų – tai ir superetnosų susidūrimas, jei sektume šių dienų jų skerspjūvį pateikusiu įžvalgiuoju Samueliu Hustingtonu. Žvelgiant globaliau, Europoje istorijos karų ir grobimų girnos per du tris tūkstantmečius negailestingai sumalė ir į pakraštį užspeitė keltiškąjį, po to baltiškąjį bei galiausiai finougriškąjį etnosus, išplitus teritorija slaviškam ir vis labiau įsigalint germaniškajam su kitų etnosų, pastaruoju metu ir su etnosų bei tautų katilo - JAV parama. Lietuvių tautos išlikimo tragedija vertintina, ir, būtent, šioje plotmėje, lyginant anksčiausią buvusį didingąjį su dabarties - menkos teritorijos, gamtinių ir demografinių išteklių, bet ne, dėkuiDie, išlikusių dvasinių intelektinių tautosakinių turtų, kurio Didįjį Naratyvą – istorijos atpasakojime tautos raidoje teisingai sureikšmina ir autorius. Būtent, šio vyksmo etapai kaip germanizacijos, slavizacijos – rusifikacijos su polonizacija apraiškos yra įžvalgiai, įvairiais rakursais – nuo pasaulėjautinių iki asmenybinių virsmų yra paliesti šioje monografijoje anaiptol ne tiek chronologine, kiek erdvėlaikio trajektorijoms tesuvokiama tvarka.
Taigi, iš viso to išplauktų šios pamokos – pirmiausia atsikratykime geopolitinių nykštukų, istorijos galutinai nuskaustųjų kompleksų, o visur su irgi per sunkumus ir kraują bei okupacijas išlikusiais latviais jauskimės istorinio lygiaverčio kitiems etnoso, nelyg jo branduolio – to paties kiečiausio deimančiuko pagal amžinatilsį Vilių Bražėną atstovais, kai reikia ir nebijodami bet kurioje tribūnoje pateikti arba net palaikydami mus užstojančius užsieniečius, ir reikšti – mes esame pasaulio teisuoliai, jo tvarka turi būti visai kitokia, nei esanti, o jei pragmatiškai nesuvokiate ar neišstudijavę padarytų Žmonėms skriaudų – tai jau ir Jūsų pačių problema prieš Aukščiausiojo teismą. Vien prof.R.Grigo pateiktas pavyzdys, cituojant užsienio autorių ko vertas – gėdingiausiu būdu sunaikinus prūsų gentį Europa bus patyrusi bene baisiausią praradimą, nes šios buvusios humaniškiausia iš visų tautų pavyzdys įsigalėjęs kitur būtų vertęs Europą žymiai ramesne, žmogiškesne, ateityje, gal ir visai kitokia sąjunga. Suprasdami ir jausdami tai, žinoma, saugokime ir kiekvieną gimtosios žemės lopinėlį bei veikime referendumo naudai – nei pėdos užsieniečiams.
Žinokime, kad mokslo neperseniausiai yra nustatyta, jog visi europiečiai esame to paties protėvio, pirmojo paženklinto mutacija M173 palikuonys, kaip manoma, kažkur vidurinės Azijos stepėse. Taigi, kas bepaneigtų, kad Šv.paveikslo po Lietuvos globėjo sidabro Šv.Kazimiero karstu netikėtai trejetas rankų yra skirtos globoti visų minimų trejų, susidūrusių ir šiose žemėse superetnosų nuskriaustųjų atjautai.
Teisingai profesorius kelia sanskrito ir baltų kalbų lyginamųjų žodynų poreikį ir svarbą baltisitikai, tačiau paliekus šią problematiką yra labai lengva pakliūti į arijinių atėjimo iš rytų teorijų žabangas. Žemdirbystės slinktys atkeliavę į nuošalų kalnų regioną, kaip ir į mūsų miškynus, atskirtus pelkių nuo judresnių kelių ir įtakų bus užkonservavę žemdirbystės ištakų iš Artimųjų rytų leksiką, taigi ir neišvengiamą jų bendrumą tolimuose taškuose, turint bendrą naujų technologijų ištaką. Žmonių eita buvo ir prieš 20-30 tūkst. metų su pirmąją kalba, ir paskui arklą bei miškų deginimą gerokai vėliau, kai mūsų pirmtakų – U5 genetinio tipo medžioklių žvejų jau buvo ateita prie Baltijos, ir rinktas gelmis - gintaras.
Akademikui sociologui ir istorijos mylėtojui tautotyrininkui pamatyti būtent tokios - plačiausios apimties ir gylio istorijos, dvasinių virsmų bei politikos raidos kontekstą bus sutrukdęs vadovavimasis mums gal ir patrauklia stiprių kalbininkų Toporovo ir Trubačiovo teorija, būktai slavai yra išsiritulioję kraštininiame baltų dialekte, sietiname dar ir su Prahos kultūros arealu. Tokia išvada irgi turėjo savo logikos, kadangi, kaip pasakojo prof.Z.Zinkevičius, kiek jie drauge bežvalgę vietovardžių žemėlapius, taip jiems ir nepavykę užčiuopti slavų kalbinės protėvynės – visur ženklios arba baltų arba iranėnų įtakos, o kadangi pirmieji turi daugiau bendrybių su slavais, tai beliko vienintelė pateiktoji prielaida. Paaiškinsiu, kodėl žymiai įtikinamesnė yra Alg.Girininko baltų autochtonų, o ne atėjūnų teorija, kaip ir slavų savarankiškos kilties bei raidos. Dalykas tame, kad A.Girininkui man užsiminus apie neliestus paleolingvistikos su visu ledynmečiu ir poledynmečiu mokslo klodus, metų metus praleidęs tuose tyrinėjimuose ir klaidžiojimuose po daugybes žodynų bei amerikiečių, ukrainiečių ir rusų genialių mokslininkų pirminės bei tretinės - nostratinės pasaulio kalbos rekonstrukcijas pabandžiau etnochronolingvistikos metodais datuoti jų ąžuolo – „rus. dub“ pavadinimą, kaip ir žuvies bei kitų svarbiausių akmens amžiaus atributų. Tenkinančios smalsumą gautos išvados, kurias reiktų kažkada suradus laiko pagaliau paskelbti, pirmiausia žagtelėti privertė mane patį. Su jaunutėle V-VI a. Prahos kultūra, sakysime, viskas, tvarkoje, tačiau be ankstesnio tarpinio etapo nušvieto A.Sedovo darbuose, be suvokimo, kas bent jau galėjo gyventi gerokai ankstesnėje Koros kultūroje ne taip ir toli nuo kai kurių tyrėjų slavų lopšiu laikomos Moravijos, daugiau nei pusė tūkstantmečio pr.Kr dabartinėje, visgi, ir atėjūnų hunų siaubtoje Vengrijoje, kokie lingvistiniai dalykai plėtojosi tais laikais, teiktoji istorinė slavų kilties rekonstrukcija yra tik paviršutiniškai skurdi – jų protėviai, kaip ir mūsų, juk, būtinai, kažkur gerokai anksčiau gyveno, vadindami akmens amžiaus reikmenis ir objektus bei veiksmus kur kas kitaip, nors kai kuriuos ir panašiai, tiesa? Taigi, slavai ir baltai yra buvę du kaimyniniai superetnosai bent nuo ledyno ištirpimo. Senosios germanų kalbos tyrimai, vėlgi, parodė, kad jų kalbinės įtakos mums, ir atvirkščiai, yra buvę žymiais stipresnės, nei pateiktos gerbtinų pastangų A.Sabaliausko. Tuo užsiimti mane bus pastūmėjęs Letas Palmaitis aptikęs, kad mūsų veiksmažodinės konstrukcijos yra pakankamai artimos germaniškai, o tai, savo ruožtu, rodo, kad aktyvios darbinės, amatų ir technologijų plėtros laikuose baltų visokeriopoje veikloje daug kontaktuota su germanais - gal net atsikeitinėjant belaisviais. Deja, ir šis tyrimas pražuvo su kompiuteriu bailaus bet klastingo vaduko žinomoje pseudokultūrinėje įstaigoje glaudusioje ir girdyklą, pastangomis, kaip ir dalis mano archyvo su knygomis išmesto į statybinį konteinerį.
Bogdano Chmelnickio kazokų perėjusių Maskvos pusėn „darbeliai“, despotiškiems lenkams perėmus iš lietuvių Ukrainos patronažą pasak autoriaus ir buvo ta mūsų 17-18a. prapulties priežastis Gi ankstesnė - prūsų, sūduvių, jotvingių pražūtis antrojo tūkstantmečio pradžioje tebuvo įsibėgėjusio baltų etnoso naikinimo etapas. Pradžia sietina dar su gotų, hunų ir karingųjų gepidų bei avarų, nustūmusių slavus į šiauresnes padneprės žemes pirmuoju mūsų eros po Kristaus gimimo tūkstantmečiu. Nenoriu fatalizuoti dabarties situacijos, tačiau vargu ar mūsų būtis galėjo išsiritulioti kitaip. Turint pašonėje du galingus, karingus etnosus, jų atstovams, būdavo ir sutartinai puldinėjusius pietines baltų gentis, atsilaikyti neįmanoma fiziškai: vokiečių, lenkų, Haličo-Volynės, o ir Kijevo kunigaikštystės tiesiog vykdė, tai, kas buvo jau įaugę į jų pasaulio supratimą – arba tu, arba tave. Šių kovų itin svarbūs prasmių žymenys, kaip minėta, pirmuose knygos puslapiuose. Baltų etnoso naikinimas prasidėjęs kur kas anksčiau geležies amžiuje su karingųjų visą Europą teriojusių gotų, pasak K.Būgos, visiškai teisingai tapatintų, visgi, su gudais, nors tam ir nepritaria S.Karaliūnas nukariavimais. Profesorius R.Grigas puikiai apibūdino Č.Gedgaudo, J.Stakutės- Rosales pasiaukojančių ieškojimų prasmes ir vertes, pateikęs, kad ir ne itin tvirtą, tačiau neabejotinai vertingą dėmesio A.Patacko aiškinimą, kad neskęstantys tarpininkai tarp germanų ir baltų gotai bus susiformavę Vyslos žiotyse, pajungę sau dalį baltų – galindų, ir gerokai pasivaikščioję bei, sakyčiau, „noviję“ – siuntę į aną pasaulį kitus ne tik Skandinavijoje, bet ir visoje Europoje bei Š.Afrikoje. Deja, lig šiol neišnagrinėta ir Vyslos žemupyje anksčiau pasirodžiusių – vendų įtaka gotų kariaunų konsolidacijai. Jų gausius pėdsakus priskyrę vien mūsų protėviams ir gauname panbaltistines J.Statkutės-Rosales, Č.Gedgaudo rekonstrukcijas. Pastarojo įžvalgumo, vis vien negali negerbti vien už Alg.Girininko pasakojimą, kad atkasus Kijevo ištakas, jis pasirodė ištisai baltų kultūros, kaip ir pirmosios pastangų žūt būt praskelisti naują mūsų istorijos ūkanų puslapį. Kalbininkai, vistik, yra pakankamai kategoriški, kadangi senieji rankraščiai liudija gotus kalbiškai buvus germanais, bet kad būtent mūsų vadų bus rikiuota ir rėkta bei įgytas rikių pavadinimas, nuo kurio net „tfu“ - reichas gal bus parėjęs. Problema pakankamai aštri, todėl būtini žymiai atidesni Godanske – Gdanske bei Godynėje – Gdynėje kadaise buvojusių godžių, gudrių, o ir įgudusių godų-gudų-gotų tyrimai, nes gotai man atrodo kur kas vėlesniu pavadinimu. Istorinė rytinių gotų žygio link Juodosios jūros su netgi valstybės įkūrimu interpretacija leistų manyti, kad jie tuomi pirmiausia gerokai nusiaubė baltų, jei ne pietvakarinį, tai pietinį, kaip ir slavų šiaurinį pakraščius, rekrūtizavę arba siaubdami ir plėšdami juos ir tuo gerokai nusilpnindami abu etnosus bei tuo parengdami ateities dirvą sėkmingam karingų azijatų – Atilos hunų antpuoliams, pirmiausiai susidorojusių su gotais Dnepro žemupyje. Šių barbarystę, kurią 451 m. Šiaurės Prancūzijoje tuometiniame didžiausiame Europos mūšyje Katalaunijos lauke sutriuškino pasak Jordano ir liticianų – kodėl, visgi, ne lietuvių, pulkai po Romos karvedžio Aetius vėliava, savo ruožtu atvėrė duris sėkmingam vėlesniam azijatų – avarų, nugalėjusių gotų atmainą - gepidų valstybę, antplūdžiui apie kurį užrašyta, kad slaves kinkę vietoj arklių. Matyt, supratę, jog neatsilaikys prieš daugybę antpuolių, dalis slavų patraukė link Dnepro aukštupio, kur likę baltų šventyklų deginimo pėdsakų. Vietiniai medžiotojai, žemdirbiai nenorėjo pasiduoti, bet nebuvo pakankamai ginkluoti ir pernelyg mažai tebuvo įvaldę metalus. Taip V-X a. vyko didžiojo tautų kraustymosi drama, apnaikinusi ir asimiliuodama apie pusę baltiškojo etnoso – rytinę dalį. Po to atėjo eilė ir prūsams su jotvingiais, tačiau naujas azijatų, šį sykį mongolų-totorių antplūdis iš rytų, manyčiau, leido baltams galvoti apie jų protėvių žemių atgavimą – prof.R.Grigas ir užsimena apie istorinę atmintį galėjusią lemti Algirdo -Vytauto epochos žygių kryptis. Deja, totalus prarastų žemių nutautėjimas ir slavų asimiliacinis įsišaknijimas darė įtakas jau patiems runraštiniams lietuviams per jų būtiną naujų raštų kalbą ir neleido pasukti istorijos rato atgal kiek po to bebandyta – be žiaurių abipusių praradimų su Maskvos ir Vilniaus nusiaubimais ir gaisrais, nieko gero, apart, pasak prof. R.Batūros, be totorių veržimosi pristabdymo į Europą nepasiekta. Prof.R.Grigo knyga – tai ir odė mūsų tautosakinės dainos pusmilijoniniam aruodui kaip ir piliakalnių kultūrai. Vertinant mūsų rašytines sakymų ištakas ir runų problemą beliktų patarti geriau įsiklausyti į latviškus runojimas kad ir jų radijuje – „Runa Riga“, o mūsų žodyje kalba – įžvelgti kalybą medyje ir kai kur išlikusiame akmenyje su ženklais.
Dabartinėje gi geopolitinėje situacijoje pietiniai slavai bei baltų etnoso likučiai apsijungę su Naująją Europa į ES po NATO vėliava varžosi ir su likusia šiaurinių slavų dalimi ir su Kinijos ekonominiu antplūdžiu. Baltų gi vaidmuo atsirėmus į protėvių humaniškąjį būdą tesimato vienintelis – tvirta taikdarystė, kultūrinė kokybė ir naujos tvarkos reikalavimas apsijungiant visiems mažesniems į vieną juridinį kumštį, tačiau tam ES būtina p europarlamentarai bei P.Auštrevičiau išsikovoti ir tautų rūmus, kuriuose būtų atstovaujama vienodomis teisėmis: sovietijos parlamentas savo struktūra težvelgiant formaliai buvo neišnaudotų demokratiškesnių galių nei Briuselio-Strasbūro „plepykla, kur tarp septynių šimtinių beveik visiškai ištirpęs baltiškas balsas.
Skausmas pervėrė mane susipažinus su mūsų ekonominės minties galiūno, trumpai tebuvusio tautininkų generaliniu sekretoriumi, Domo (knygoje apsirikta parašius Donato) Cesevičiaus rankraščio skirto LDK politikai nuo susikūrimo iki žlugimo dingimo istorija, nes pats esu užčiuopęs mūsų istorijos mokslo „achilo kulną“ – nepakankamas jos dėmesys ekonominei analizei, genčių ir valstybės materialiniams bei demografiniams resursams. Profesorius be reikalo bus tenkinęsis mūsuose paplitusiu įsigalėjusiu štampu, jog tautininkai tarpukaryje nesirūpino pramone. Tai įtikinamai paneigia tas pats D.Cesevičius savo veikalu - Lietuvos ekonominė politika 1918–1940metais. Užtenka vien paskaityti, kad, prireikus ir „Pieno centro“ akcijos vyriausybės buvo supirktos, o ir lito išlaikymas per didžiąją pasaulio depresiją stabiliausia pasaulio valiuta skirtingai nuo kitų buvo mūsų aukso raidžių verta ekonominės politikos pergalė, kuria skirtingai nuo pastarosios teatnešusios skolas privalome didžiuotis ir įtraukti į autoriaus pateikiamų tautos laimėjimų – pralaimėjimų sąvadą. Šis, be abejo yra ir diskutuotinas, ir pildytinas tačiau pats bandymas jį sudaryti ir susumuoti pergales, atradimus, kaip ir praradimus yra vertas kažko daugiau – ne tik akademiko, o istorijos tyrų karžygio titulo. Su knygos esmine išvada bet kuriuo atveju negali nesutikti – pernelyg brangia praradimų kaina dengti mūsų laimėjimai. Patikslinus - ištakų situacijos palyginimas su dabartine rodo, kad baltų superetnosas teišlikęs dešimtadalyje buvusios teritorijos, nors istorijai sukus sunkiai įtikėtinomis taikingesnėmis kryptimis galėjo turėti vietoj dabartinių apjungus mus su latviais penkių milijonų – ir dvidešimteriopai daugiau Priimkime visa tai po archajiškiausiu lokio ženklu žemaičių visada gelbėjusių Lietuvą tvirtumo herbe su reikiamu išlikimo ir užsigrūdinimo optimizmu bei broliais ir sąjungininkais - latviais bei suomiais kaip neišvengiamą tikrovę, nulemtą ne fatališkos lemties, o dvejų karingųjų etnosų atstovų išsidėstymo jau poledynmečio žemėlapyje, bei dar platesnių azijinių antplūdžių ar katalikybės ir stačiatikybės susidūrimo su gamtojautiniu baltų tikėjimu, kaip ir kitas išlikimo-nykimo procesų priežastis vardintas ir gvildentas garbaus mokslininko.
Atgal
