Tautos mokykla
09 06. Rugsėjis – pamąstymų apie vertybes mėnuo
Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Rugsėjis ir mokykla, rugsėjis ir naujo menų sezono pradžia – tai kažko naujo mūsų gyvenime pradžia. Tikriausia ne vien mane aplanko džiaugsmas, naujų potyrių viltis. Ir taip visą gyvenimą. Argi į pirmąsias klases žingsniuojantis vaikas galvoja apie santvarką? Jis mato ir jaučia į mokyklos suolą palydinčių tėvų jaudulį, regi rūpestingą pirmąją savo mokytoją. Tik iš archyvinės medžiagos sužinojau, kad mano pirmoji mokytoja – paprastu ilgu nertiniu su didelėmis kišenėmis moteris – ilgametė Panevėžio pradinių klasių pedagogė. Nedidelio išsilavinimo, pergyvenusi sunkią šeimos lemtį pokaryje, tačiau gebėjo sumaniai ir jautriai valdyti labai margą 45 nenuoramų klasę.
Niekada nepamirštamas dar rugpjūtyje kažkokiais keliais gautų naujų vadovėlių kvapas. Įnikdavau skaityti ir į mokyklą ateidavau jau išmokusi visus eilėraščius ir daineles. Tekdavo ieškoti kuo aplenkti sąsiuvinius. Kartais tai būdavo ir perskaitytas laikraštis. Mama, prieškario Mergaičių gimnazijos gimnazistė, pasirūpindavo brangintina uniforma. Dukros fantazijai palikdavo baltos apykaklės pasirinkimą, mezgimą.
Deja, su uniforma klasėje ne vienerius metus buvau vienintelė: sunkus buvo pokario metas. Nors ne vienas į pamokas ateidavo naktį padėjęs tėvams stovėti eilėje prie duonos parduotuvės, ne visi galėjo atsinešti didesnį sumuštinį, namuose jautė įtampą, saugantis nuo pašalinio ateivio į namus, nuo įtarių, smalsių kaimynų, mieste šiurpo nuo karo griuvenų ir rastu paraku susižeidusių draugų, baiminosi praeidami pro baisiuosius Panevėžio elektrinės mūrus, kurie buvo paversti kariuomenės sandėliais, matė ir girdėjo su daina pražygiuojančius sovietinių kareivių būrius, tačiau beveik visų tų metų vaikų atsiminimuose – tai šviesūs laikai. Juk vaikystė. Tėvai ir mokytojai buvo tarsi šventieji, kuriais buvo pasitikima ir tikima.
Kas sugriovė šią viziją šiandien? Kiek metų valstybėje dergiami mokytojai, apskritai pedagogai? Blogi, ir universitetai blogi. Visko pasitaiko. Jeigu dėstyti ekologiją skiriama finansistui, jeigu atsisakoma gero, pajėgaus profesionalo tik dėl amžiaus, o jo vietą užima reikalingas žmogus, bet tik apytiksliai nutuokiantis ką tektų dėstyti – blogai. Bet tai išimtys. Kažkas leptelėjo, kad Lietuvoje per daug teisininkų (o gal tyčia kas antį paleido?) Daug kaip pakalba, bet tik mažamokslių būna daug, o gerų teisininkų, kaip ir kitų specialistų visada maža. Net inteligentai pradėjo kalbėti apie protų nutekėjimą, randa šiam reiškiniui pateisinimų. Vaikams reikia ir galima mokytis Lietuvoje ar užsienio mokyklose. Tačiau širdyje žmogus ir namuose, ir užsienyje turėtų pleventi meilės tėvynei liepsna. Otai išugdo tėvai ir pasišventėliai mokytojai, kuriuos reikia branginti.Privalome kalbėti apie šviesuolius mokytojus, kurie gina dorus žmones. Bet tikriausia sunkiai įsivaizduosite berniūkštį spjaunantį mokytojui į veidą arba atrėžantį necenzūriniais žodžiais! Bet taip yra. Tai jau ne vaikiški pokštai, kuomet mokytojai ant kėdės padėdavome pupą. Dabar tai patyčios darbais ir žodžiais, skirtos neturinčiam teisės už tai pastatyti vaiko į kertę arba išbarti, mokytojui. Tai, matote, vadinsis vaiko teisių pažeidimu. Tačiau girdime ir kitokių baisių dalykų: vaikų globos namuose plinta seksualinė vaikų prievarta!Tai daro taip pat... mokytojai.
Košės skonis priklauso nuo virėjos. Gal jau seniai reikėjo žmones be emocijų ir nesuvokiančius esminių vertybių pakeisti kitais? Ministro pavaduotojos jau nebėra, o kas išsrėbs tai, ką ji primaišė? Tik vieno kito valdininko, kuris tikriausiai taip ir nesužinojo kas yra tas Banionis, ką reiškia barokas, kur yra filharmonija, ar tikino muzikus, kad išmokti groti akordeonu tereikia kelerių metų, nėra, – tikiuosi. Tačiau dirba juk beveik ta pati komanda, kuri projektines lėšas skirsto, tik su nauju vedliu: džiūgaudami sugriovė muzikos mokymo sistemą, išnaikino jaukias, netoli namų buvusias mokyklėles, gal dar vis galvoja, kad reikia naikinti pradinių klasių mokytojus ugdantį fakultetą universitete, niekino aukštąsias mokyklas, kurios daug dešimtmečių ruošė puikius įvairių sričių specialistus, ir šiandien dar graibstomus užsienio šalyse. O kas atsitiko su profesinėmis mokyklomis, technikumais? Šiandien jau trūksta juose rengtų specialistų. O kiek daug prikalbėta apie tai, kad reikia mažinti studentų skaičių: kol priešingos nuomonės neišgirdo iš Europos institucijų. Kodėl politikai išeina iš kabinetų, ir atsakomybės už nuveiktus blogus darbus našta neslegia jų pečių? Gerai būtų pavardėmis vardyti. Gal p. R. Žakaitienė jau žino kas yra Donatas Banionis?
1911 m. skaitau žinutę: „Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) siūlo nuo rugsėjo 1-osios uždaryti Širvintų rajone esantį Čiobiškio vaikų socializacijos centrą. Šios ugdymo įstaigos vadovas stebisi tokiu siūlymu ir svarsto, kad kam nors greičiausiai parūpo gražioje vietoje esantys buvusio dvaro pastatai.“ Ministro P. G. Steponavičiaus parašu nutarimas parengtas ir įgyvendintas. Valstybinė vaikų prieglauda čia buvo įkurta jau 1923 m. Į tokius centrus sovietmečiu vaikai patekdavo dėl įvairių priežasčių: bėga iš mokyklos, vaikų globos namų, valkatauja, geria, rūko, vagia, smurtauja... Septintajame dešimtmetyje tai buvo nepilnamečių berniukų specialioji vaikų auklėjimo įstaiga, paprasčiau – nepilnamečių kalėjimas. Čiobiškyje dirbo puikūs pedagogai. Niekur kitur neteko matyti idealiai tvarkingai klojamų lovų, tokios švaros klasėse ir kabinetuose. Vaikai iš Čiobiškio ne bėgdavo, bet parvežti namo neužsibūdavo: ne vienas grįždavo savo noru, prašydavo, kad milicininkai juos parvežtų atgal į Čiobiškį. Tai kas ten buvo patrauklaus? Aišku, mokytojai, atstoję padorius tėvus. Vaikai galėjo atlikti visokius darbus, kad tik jiems leistų dalyvauti mokytojo Lukoševičiaus vadovaujamame mokyklos orkestre ir Gediminsko medžio drožybos užsiėmimuose. Turiu ir aš nuoširdžių jų darbelių. Juos dovanodavo su koncertais atvykstantiems svečiams, filharmonijos atlikėjams. Tie mokytojai buvo kelrodžiais jų kelyje iš nuopuolio. Deja, vaikams tekdavo grįžti į šeimas, kurių vertybės baigdavosi degtinės buteliu. Tačiau yra vaikų, kuriems Čiobiškio mokykla atvėrė kelią į prasmingą gyvenimą.
Lietuva nepriklausoma, laisva. Ir rusai mums įtakos neturi. Tačiau 2013 m. liepos mėn. Valstybinis auditas konstatuoja, kad dar likusiuose tokiuose centruose teigiamų poslinkių nerado. Nesukuriamos pakankamos prielaidos rezultatyviai vaikų socializacijai, vaikų socializacijos centrai ir savivaldybės nedirba su vaiko tėvais, globėjais ar rūpintojais, nėra resocializacijos programų, kad vaikai galėtų įtvirtinti įgytus prosocialius įgūdžius, nėra numatytas tarpinstitucinis bendradarbiavimas, priežiūros priemonės taikymas nepakankamai rezultatyvios, pagalba auklėtiniui nėra pakankamai individualizuota, centrai nėra specializuoti pagal vaikų amžių ir emocijų-elgesio sutrikimus ir t.t. Gal dabar maži neklaužados iš vyresniųjų čia perima daugiau žalingų įpročių, nei pozityvios patirties? Ar yra čia vaikus intriguojančių užsiėmimų, ar jiems skiepijama meilė grožiui, ar dirba, kaip antai Belgijoje, su kiekvienu berniuku pakankamai psichologijos žinių gavęs mokytojas, nuoširdžiai siekiantis atverti neklaužadų pasaulėlyje erdves žmogiškumui, orumui? Deja, menų reikšmės vaiko ugdymo procese šiandien nesupranta valdininkai, sėkmingai naikinę mokyklose chorus ir kitus meno būrelius, netgi ir universitetuose socialinius pedagogus ruošiančios pedagogės.
Gal reikia ne keiksnoti dorai sunkią žmogaus ugdymo misiją atliekančių mokytojų, bet jiems padėti? Įvairiai: gerinant pedagogų rengimo situaciją, keliant mokytojų prestižą, daugiau skleidžiant jų gerąją patirtį, skatinant ir suteikiant galimybių tobulėti, kelti kvalifikaciją ir atlygį. Ar matėte dienraščiuose mokytojų nuotraukų, portretų? Atvaizdai pasirodo tik atsitiktinai, prie mokinių būrio.
Vėl kažkas rašys gražius ir finansuojamus projektus, nutarimus, įsakus, o gyvenimas judės sava vaga? Kas, kad švietimo sfera vadinama prioritetine, kad suaugusiųjų švietimui, mokymosi visą gyvenimą koncepcijos įgyvendinimui privalo būti skiriamas didžiulis dėmesys. O Lietuvoje niokojami suaugusiųjų tobulėjimo centrai. Bet ministerijos ataskaitos ir vėl bus šaunios, ir pinigai išdalinti tiems, kuriems reikia.
Bet ar ne laikas galvoti ką daryti, kad nebūtų nekultūringų, nekūrybingų, nepagarbių žmogui, nemandagių teisininkų, ambasadorių, žurnalistų, vadybininkų... Kaipgi su jais, su tokiais galima svečiose šalyse Lietuvą pristatyti? Ar gebės tokie valdininkai būti vedliais įgyvendinant ambicingą strategiją „Lietuva 2030“? Iš brošiūrų nepasiskaitysi! „2030 metais Lietuva bus tarp 10 pažangiausių ES valstybių narių pagal gyvenimo kokybės, laimės, demokratijos, pasaulio konkurencingumo, globalizacijos ir suminį inovatyvumo indeksus.“ Tikiu, kad kažkokioje ataskaitoje bus para6zta, kad tai kuo puikiausiai įgyvendinta. Pasigirs kaip ir apie švietimo reformą. Apie moralią politiką, grėsmingą nepasitikėjimą valstybe nebekalbame, pasaulėžiūros deklaracijos tampa interesus fiksuojančiais dokumentais, daugėjančių bedarbių piliečių jausena formuoja priklausomo samdinio mentalitetą, pasididžiavimą kūrybingais tėvynainiais kūrėjais užgožia fejerverkų ir pražūtinga popsinių pasilinksminimų kultūra per LRT, miestų šventėse.
Kas iki tų 2030 metų įvyks su Lietuvoje gyvenančiu ŽMOGUMI, piliečiu? Atsakykite! Tėvai ir mokytojai – tai jūs vedliai, ateitis pirmiausia priklauso nuo jūsų.
Atgal
