Tautos mokykla
08 30. Augo kieme žaliasai
Vidmantas Bartkus
Viens su puse, du be ruso, graži Lietuva – taip išdrąsėję traukdavome sąjūdmečio pradžioje, norėdami, kad gera nuojauta apie artėjančią valstybės laisvę sklistų ir tokiu būdu. Lietuva, nors ir ne visada žydi kaip ta gėlelė, tačiau po visokių speigų ir negandų tebėra linkusi atsitiesti. Lietuvėlę yra terioję kryžiuočių ordinai, Aleksiejus Michailovičiaus, Jekaterinos II, Bonaparto Napoleono, kaizerio, Želigovskio, hitlerininkų ir raudonarmiečių kariaunos jų pilietiniame ir II pasaulio karuose, ir nei viena jų neišėjo savo noru, skirtingai nuo dainuojančios revoliucijos pergalės su tvarkingu, civilizuotu užsibuvėlių pasitraukimu. Dvi dešimtys metų be svetimo „kerzo“ pralėkė akimirksniu, o raudonžvaigždę kariuomenę atvirai primena tik išlikę stovylos ant karališkojo Žalio tilto, kurioms seniai vieta prie Antakalnio kapų, kuriuose pažiūrėjus į kritusiųjų keturiasdešimt ketvirtais amžių – ir dvidešimtmečiai, trisdešimtmečiai, nori nenori susimąstai: už ką ir kodėl. Mena plieninę politiką ir žaizdoję žemę grėsmingos jų raketų šachtos bei kiti apleisti betono monstrai tebestūksantys mūsų laukuose ir pamiškėse. Kodėl lig šiol ant to tilto nesusiprasta pagerbti mūsų legendinį garsųjį visam žemyne karo vadą etmoną Konstantinui Ostrogiškį laimėjusį 63 mūšius ir tik 3 patyrusį nesėkmę su Jonu Chodkevičium prie Salaspilio su menkomis pajėgomis supylusio ir gausius „žuvėdus“, o taip pat dar 16a. pagarsėjusį knyga „Didysis artilerijos menas“ raketų išradėją Kazimierą Simonavičių, 19a. gyvenusį lėktuvų konstruktorių, krakiškį, žemaitiško garlėkio kūrėją Aleksandrą Griškevičių ir pagaliau Didįjį Lietuvos žemės reformatorių prelatą M.Krupavičių, apgynusį smulkųjį ir vidutinį ūkį prieš stambiuosius – nelengva suprasti. Vamzdžiui į Nerį, europinės kultūros sostinės lėšų atsirado, o štai europinės istorijos sostinės ta pačia proga paminėjimo, taip ir nesulaukėme. O dabar dar ir inkščiame, urzgiame, kad jaunimas nestoja į inžinerinius mokslus. Reiškia, tiek ir tesame verti. Mažos lentelės, su gėlių kompozicija krantinėse, bylojančia, kad kažkas jus vis tiek tebemyli.
Ši valstybės laisvėjimo pergalė tik su 24 konfliktų aukomis ginant TV bokštą, Medininkų postą ir pasienį pasiekta taikių Lietuvos žmonių, diplomatijos ir vakarų palaikymo bei spaudimu gajai sovietijai su oponavusiu B.Jelcin, be abejo jau įėjo į istoriją, kaip naujojo laisvėjimo pavyzdys. Deja, įsakymas „uchodia ostavatsa“ tebeveikia kaip uždelsto veikimo minos ir drauge su vakarietiškomis mandrybėmis nenumaldomai naikina mūsų mentalumą, vertybes, pleškina vieną po kitos kaimo bažnyčias bei tebegraužia tikrąjį siektąjį nepriklausomumą bei vėl gviešiasi mūsų žemių. Mus anoje mokykloje per istorijos pamokas mokė – Žalgirio mūšyje jungtinė rusų, lietuvių ir lenkų kariuomenė sumušė kryžiuočių pulkus, o praėjus daugiau nei 600 metų – ir nacistinius grobikus. Istorijos ir neeilinius gyvenimo mokslus baigusį signatarą Algirdą Patacką užklausiau, ar, visgi, žinant rusišką nuoširdumą įmanoma tikėtis artimo santykių pagerėjimo su Maskva, šis liūdnai papurtė galvą – tūkstantmetį įsibėgėjęs procesas tebesitęs. Prisipažinsiu, kad besigilinant į praeitį, perskaitęs vien „Lenkijos ir Lietuvos karų istoriją su Maskva 14-17“ buvau tiesiog sukrėstas, kad net norėjosi užsidaryti į vienuolyną ir vien melstis iki gyvenimo pabaigos: begalės žiaurumų, karų, kautynių, totalios žudynės, nuolat deginti kaimai, nuvaromi į vergiją žmonės, gyvuliai, o „amžinoji taika“ sudarinėta dažniausiai iki tol, kol užaugs nauja karta skerdynėms. Bėgant metams nuolatinių žudymų istorija politikų būna idealizuojama, vadai – ir nepelnytai išaukštinami. Nebūna teisingų ir neteisingų karų kaip mokė marksizmas. Būna tik baisingi, o jiems pasipriešinimas yra vienintelis masiškai taikusis nepaklusnumas, išrastasis didžiojo Mahatma Gandi, kuriuo Lietuva ir laimėjo savo paskutinįjį „karą“.
Jei NATO atakuos Siriją, tai Rusija turi smogti Pabaltijui – tokį pareiškimą užvakar išplatino NVS instituto pabaltijo skyriaus vadovas taip vadinamas profesorius Michail Aleksandrov dar ir su pasityčiojimu, kad patys palindome po tankais 1991 m. Šis kai kurių asmenų pernelyg sumenkintas pareiškimas su jo kontekstu, atrodo, yra vertas, kur kas rimtesnio dėmesio, nes išplaukė į paviršių vienu ypu su trejeto žemaičių kreipimusi į Vl,Putin ir A.Lukašenko broliškos pagalbos kovojant prieš skalūninių dujų išgavėją „Chevron“, o tai leistų daryti bent jau prielaidą, jog tas pareiškimas nebuvo asmeninė politologinė iniaciatyva, betgi turėjo būti parengtas ir derintas pačiame aukščiausiame Rusijos karinės ir užsienio politikos lygmenyje. O tai reikštų, strateginius gąsdinimus, ir tai, kad situacija Sirijoje yra itin rimta, nes šeštadienio rytą išvykus Jungtinių tautų ekspertams, tyrusiems cheminio ginklo „Zarin“ panaudojimą, nunešusį apie tūkstantį civilių gyvybių, tarp kurių ir vaikai, ten gali prasidėti tikra karo pekla, kur susikirto ilgamečio kremliaus sąjungininko – Damasko su Iranu bei vakarų pasaulio ir Izraelio geopolitiniai interesai. Nežinau, nes nemačiau, kas tai organizavo – valdžia, pavieniai bepročiai ar tai provokacija, kaip bando aiškinti kita pusė, vienok „cheminio Ali“ pavyzdys Irake, kai pas Alachą buvo pasiųsta tūkstančiai nepaklusnių Bagdadui, daug metų savo nepriklausomybės siekiančių, ar ne penketo valstybių užgrobtų kurdų tautos atstovų leidžia daryti tam tikras prielaidas. Laukiama masinio sparnuotų raketų smūgio, o po to, gal ir antskrydžių iš NATO lėktuvnešių, prieš kuriuos Asadas Ašaras yra pasiruošęs išbandyti Rusijoje įsigytas priešlėktuvines raketas.
Sustokite bepročiai, ką jūs vėl darote dar vienose nepasotinamose žemių dalybose, kurios teatneš naujas Motinų, apraudančių savo vaikus ašaras Kristuje į sausą dangaus šviesulio išdegintą Viduržemio pakrančių žemę! Taip turėtų šaukti visos žmogiškai taikingos pasaulio jėgos, o ne tik 200 amerikiečių prie kapitolijaus, reikalaudamos paliaubų, valdžios atsakomybės - kaltųjų sulaikymo ir teismo, pasiekiamų viso pasaulio valstybių ultimatumais, reikalaujant elementarių žmogaus teisių užtikrinimo, ir laisvų demokratinių rinkimų, siektinų visokeriopais grąsinimais Sirijos boikotais ir izoliacijomis bei spaudimais. Londone parlamentas po D.Cameron pasiūlymo kariauti visgi, atėjo į protą 13 balsų persvara pasakyta - ne. Deja, Kinija su Rusija saugumo taryboje už vieno stalo su vakarais tebepučia savo dūdą, o šie žiūrėk ims – ir nesusiturės. Mūsų visa gausi diplomatija ir užsienio politikierija tyli kaip vandens į burną prisiėmus – juos toliau apnikęs geopolitinių nykštukų kompleksas neleidžia jiems susivokti, kad tokioje aštrioje situacijoje, net grąsinimas viso plauko didiesiems militaristams išeiti iš Jungtinių tautų, pakviečiant paskui save visas mažesnes valstybes, priverstų juos suklusti ir atsigręžti į Popiežių, kuris tebeliudija: buvo pasakyta – nežudyk, kaip ir šventraštyje - palaiminti taikdariai
Buvo juk ir aštuonetas tokių niekam nežinomų, bet didžių savo dvasia, netgi ne politikų, kurie po sovietų invazijos į Čekoslovakiją 1968m., išdrįso ateiti į raudonųjų aikštę kremliaus papėdėje ir protestuoti, paprasčiausiai atsisėsdami su plakatėliais. Juos netrukus žiauriai mušė, daužė, tačiau jie galiausiai – nugalėjo, o disidento Vl. Bukovskio pavardė įėjo į istoriją dar ir garsiuoju kalamburu – „razmeniali chuligana“.
Žinoma, kad Lietuvą nuo Maskvos saugo ne tik G.W.Bušo žodžiai išlieti ant Vilniaus rotušės sienos, bet ir penktasis NATO sutarties straipsnis, sakantis, kad bet kurios aljanso valstybės užpuolimas yra viso aljanso užpuolimas ir kremlius tam tikrai nesiryš, nors visokie kariški scenarijai Maskvos su Minsko kariškiais jau senokai sukurti. Tankų kolonos šiuolaikiame kare nėra pavojingos, nes keletas amerikietiškų kasetinių, raketėlių pripildytų bombų per minutę sunaikino tūkstantinę Huseino šarvuotų pabaisų armiją. Pavojų keltų pėstininkų ataka iš Karaliaučiaus srities bei Baltarusijos ir dar desantininkai, tačiau pastariesiems būtų sudėtinga atskristi, nepažeistiems naikintuvų, todėl netgi, teorinių atviros karinės agresijos galimybių rytai nebeturi, o minimas A,Michailov pareiškimas yra laikytinas psichologinio karo ataka su žala padaryta jautresniems mūsų žmonėms, kurstant vietinius rusakalbius, taigi, persekiotina ir baustina veika tiek pagal Rusijos, tiek ir pagal pabaltijo valstybių kodeksus. Kiek prokurorų sukruto ar kiek mūsų organizacijų kreipėsi - kažko nesigirdi. Tėkšti notą turi L.Linkevičius, reikalaut nuteisti ir pagal rusų kodekso straipsnius. Lietuva, beje, praleido ir savo galimybę panaudoti sudarytą situaciją prieš jos iniciatorių – momentaliai reikėjo skelbti jei ne mobilizaciją, tai visų savanorių mokymus prie Minsko plento su masiniais žmonių mitingais: pasaulis žymiai rimčiau sureaguotų. Būtų ir mūsų kariškai taikių pajėgumų patikrinimas kaip ir eilinių pasitikrinimas. O dabar vėl nebus užgiedota, pakol kazokų „tačankos“ atlėks į Vilniaus gatves.
Žymiai pavojingesnis Lietuvai, bent kol kas, nei atviras yra nematomas priešas. Numanome, kas ir kodėl ir kokia proga sukėlė dar ir Biržų sumaištį, šovus į bėgusį mūsų jaunimo čempioną penkiakovininkų pasauliniam triumfui. Kur dar ir mūsų pačių aplaidumas, apkiautimas, neišsimokslinimas ir žioplumas, silpnadvasiškas savanaudiškumas. Pasprukome nuo rytų meškos, bet ar nebūsime pakliuvę į Briuselio krokodilų, jodomų bankų turčiais nasrus? Pokaryje krauju laistytą, ir pagaliau sunkiai ir kaip istorinį stebuklą, atkovotą Lietuvos žemę nuo kitų metų gegužės pagal galiojančią juridinę situaciją galės atvirai supirkinėti užsieniečiai. Šių metų liepos 16d. Seimas priėmė žemės ūkio ministerijoje rengtą įstatymą, lyg ir turėjusį sudėlioti tam tikrus saugiklius nuo užsieninių žemgrobių: pirmumo teisė žemės pirkime suteikta valstybei, kaimynystėje esančiam bei jos nuomotojui. Dalyko esmė ir visa bėda yra tame, kad nei valstybinis kapitalas sukergtas su privačiu, žemės, bent kol kas neatpirkinėja, nors seniai laikas kurti savivaldos ūkius gausios brangiai kainuojančios bedarbių armijos sunaikinimui ir sveiko maisto ruošimui, o koks 140 tūkst. Lietuvos smulkesnių kaimyninių ūkininkų ir nuomotojų žemės paprasčiausiai neįpirks, nors ir labai norėtų. Teisus ir V.Karbauskis, rašydamas, kad panaikinus perkančių įmonių susietumo reikalavimą atkelti vartai viso plauko spekuliantams – taigi triumfuoja liberalai. Vistik, dalis socdemų šiomis dienomis yra kaip tas skruzdėlynas į kurį kyštelėta letena, įkąsta krokodilo: vien Lenkijoje žemė kainuoja tris keturis kartus daugiau, o Lietuvoje kasmet sumažėja po 10 tūkst. ūkių. Sukrutusi premjero aplinka, svarstanti kokius dar reikia ir būtų galima saugiklius žemei „įsukinėti“, snūduriuojant „glamūrinei“ prezidentei, kurią užsienyje ir jų prodiuseriai rikiavo, kaip firmos „Lithuania“ direktorę ar aprėkė Lemonte suniršę tautiečiai. Ji gi turi ir konstitucinę užsienio politikos prievolę ginti Lietuvos interesą – galėjo bent jau įpareigoti P.Auštrevičių rengti sutarties su ES pataisas, betgi, tebetaikant į ateities Briuselio patogius krėslus, negi kirs jų dvigalviui į akį? Gal todėl tebetyli ir neragina į referendumą nuolanki konservatorių partija, kurią jau bus pagraužęs ir aklo paklusnumo, ir liberalaus mąstymo kirminas: viskas turi būti perkama ir parduodama, o kad tik anų įperkama, betgi mūsiškių iš vargo ar iš pralobimo siekio bus tik parsiduodama – jiems neberūpi arba rūpi pernelyg. Betgi, neišrinktojo konservatorių pirmininku prof.V.Landsbergio dar prieš du metus buvo knygų mugėje visiems aiškiai pasakyta, kaip mums svarbu atkovoti pieno rinkas iš Lenkijos. Gerą pavyzdį mums gi parodė ir savarankiški vengrai davę Lietuvai valdovą, universiteto globėją Steponą Batorą.
Niekieno nurodymų nelaukia ir protingasis bei pats aktyviausias iš mūsiškos elekcijos Briuselyje iš tribūnos ten daugiau nei tūkstantį kartų kalbėjęs Z.Balčytis: po Lietuvą platinamos jo paprastai ir aiškiai surašytos dailios keliasdsešimt puslapių brošiūros apie atliktus gausius darbus rinkėjams byloja, kad jis ne tik dar 2011 m. kreipęsis į Europos komisiją dėl Lietuvos žemės išsaugojimo lietuviams, bent jau kol Europa nesulygins išmokų, kaip ir buvo žadėta - ir mūsų žemdirbiams, bet ir gerokai prisidėjęs prie I iškovojimo – 70 proc. išmokų pasiekimo 2020 m. Deja, to per maža valstybės vientisumo išlikimui, todėl būtinas visų europarlamentarų susiklausymas.
Sunerimęs ir trijų dešimčių kariuomenę remiančių organizacijų sambūris pradedantis rinkti parašus ir tvarkiečiai: užkalbintas prospekte Aplinkos ministras V.Mazuronis penktadienio partiniame posėdyje siūlys priimti sprendimą dėl referendumo, o jų euraparlamentaras J.Imbrasas pažadėjo dar sykį bandyti pasišakoti ir nurodė patarėjams išsiaiškinti kokius saugiklius savom žemėm sudėlioję prancūzai ir vokiečiai. Turime gi visas kortas savo rankose – jei Europa sakytų, kad patys kalti, jog tiek jūsų pačių brangiai išmokslintų emigravo, mes turime paaiškinimą – todėl ir išvažiavo, kad sutarties neišpildėte – vargas pagraužė Melskimės ir galvokime, kaipgi atsilaikys tas lietuviškas klevelis, po kuriuo ir bernužėliui, ir gėlelei mylimai gerai. Nestovėkime ne po mūsišku medžiu, ar tai būtų kedras, ar palmė. Veikime.
Atgal
