Tautos mokykla
08 27. Ąžuolai žaliuos - žemėj (ne) Lietuvos
Vidmantas Bartkus
Sugužėjo, sulėkė žilagalviai savaitgalį į senutėlę Kauno sporto halę, menančią ir Europos čempionų šlovę, Lietuvos žemės neleisti svetimšaliams parduoti. O ir jaunėlių ar vidutinio amžiaus kur nekur matėsi. Sąjūdininkas klaipėdietis Dionyzas Varkalis su gražiais žemaičių tuntais visą tribūną užėmė, kilo partinės vėliavos – ir Tautininkų, ir Liaudies partijos, ir Lietuvos Demokratinio judėjimo, čia ir „murzininkų“ saujelė su kunigaikštyte, ir nuskriaustieji bei nuskaustieji Garliavos žmonės, tvarką sergėjusieji Algirdo Petrusevičiaus kariai, signataras Algirdas Endriukaitis, kalbos ir Rytų Lietuvos sergėtojas Kazimieras Garšva, gatvės ir interneto politikuotojas Algirdas Matulevičius, išsimokslinęs bet liūdnokas A.Salamakino patarėjas Danius Lygis greta Žaliųjų ir valstiečių sąjungiečių, autobusą iš Vilniaus atvežęs vis aštriau ir griausmingiau tautiškai kalbantis Julius Panka ir dar daugiau nemažiau mąslių, bet tylių vyrų ir moteriškų suspaudusių kumštį ir ašarą skepetaitėje– visi sukviesti pardavusio savo karvę ir išnuomavusio salę nerimstančio Kaišiadoryse ūkininkaujančio Pranciškaus Šliužo. Deja, pasižiūrėti kaip Lietuva ruošiasi vėl susigrumti su Europa piliečių ir organizuotis buvo gerokai mažiau nei tuščių margaspalvių vietų– gera pustūkstantinė: kažko konservatoriai šįsyk „supasavo“. Kalbos gi liejosi kaip iš Nemuno žiočių, kliuvo ir Maskvai ir „vašingtonams su briuseliais“, bei lietuviškam nuolankumui ir savanaudiškumui, o smagi daina kilstelėjo net Laisvės alėjos stogus, kai ilga kolona nuo Ąžuolyno kalno dar ir su užrašais - Vilkaviškis, Tauragė, Šiauliai, Panevėžys, „Kęsčių bendruomenė“, bei kandžiais plakatais – nuo paminklo Dariui ir Girėnui nusidriekė link Karo muziejaus sodelio. „Kiekvienoje iš 157 tūkstančių neparsiduodančių žemės Lietuvos sodybų turi iškilti trispalvė – kaip sąšauka, ir laikoma visus metus, kol nugalėsime“ - tokiais optimistiniais žodžiais ir plojimais baigėsi mitingas tos saldžiai rūgščios Laisvės paminklo papėdėje. Kaunas visada buvo lietuvybės centras ir viltis, bet kad jo bemaž tik pusė belikusi – kiti į užsienius išdulkėję, o paskui juos ir klaipėdiečiai – tąryt dar penki didžiuliai autobusai surijo mūsų bėglius su lagaminais. Gelbstisi kaip kas gali – ir nuo ekonominių negandų, o ir nuo nesiliaujančio siaubų srauto iš mūsiškos purvasklaidos, nori nenori, rodos, lėktum kur akys veda. Iki ramybe dvelkiančių norvegiškų fiordų ar kaitrios Ispanijos apelsinų giraičių paunksmių, Londono tarpuvarčių ar Airijos duonkepių. Lieka tvirčiausi, ištikimiausi arba sunkiau pajudantys su vaikais. Dar ir prasigėrę ar nuolat apduję – tokie nereikalingi niekam. Nebent gailestingiems samariečiams ar karitietėms. Valdžioms dešimtmečiais – beveik neberūpi. Štai tokių nuo narkotikų priklausomų vien oficialiai registruotų yra beveik 7 tūkstančiai, tačiau vietų dvejose dešimtyse reabilitacijos namų – tik trys šimtinės. O nuo alkoholio sergančių– per 60 tūkstančių, su „rezervistais“ - per 450 tūkst. stipriai išgeriančių. Rupūs miltai – Lietuvoje ar ne pusė miljono hektarų dirvonuoja, tai kodėl gi nepasekti Danijos, Italijos ir Estijos pavyzdžiu, kur darželiams, mokykloms ir ligoninėms tiekiamas vien ekologiškas maistas. Gi nekvalifikuotos darbo jėgos biržose, kuriems kasmet visas miljardas litų atseikėjamas turime per akis – apie 200 tūkst. Pakelt laisvos žemės registrus internete, kastuvą, grėblį į rankas, autobusiukan, gal dar nealkoholinio alaus bamabalį gale lauko – ir pirmyn. Elementaru, paprasta, tačiau nei iš vietos. Nes kai surašai ir išbraižai tokios problematikos plotmėje visas ministerijas ir žinybas, pradedant, perkeltine prasme atsakovais - „ pensijų ir pašalpų bei darbo biržų“, „žemės ūkio ir kaimo nykros“, „ūkio šmūkio“, Susisiekimo – vežiotojų, finansuotojų-piniguotojų, ir viso pusšimčio snaudžiančių savo visai neūkiškais ūkio ir žemės ūkio skyriais savivaldybių biurokratiją, bei baigiant ieškovais – ministerijomis, kurių priežiūroje „nuugdymo bei nugydymo“ įstaigos irgi su savivaldos padaliniais, tai supranti, kad visus vieną kartą paimti už pakarpos ir susodint už vieno stalo, prigrasinus, rokfeleriškai - „kol neišspręs – neišeis iš salės“, ne pagal jėgas net smarkiam Vyt.Andriukaičiui, nes kiekvienas rodo vis į kitą, o iki stipraus savo ranka premjero per patarėjus - „aptarėjus“ nėra paprasta prasimušti ar Arkikatedroje jį pagauti. Gal, sakau, badaut vėl pradėsiu ar kryžium prospekte gulsiu, bet kad tankai jau kada išdulkėjo, o penktų kolonistų ar gausios liberalių savanaudžių bei romios apkiautėlių armijos taip jau nebepriveiksi, nepagąsdinsi, neįtikinsi.
Taigi, pirmas uždavinys būtų gerai susigaudyti mūsiškuose įvairios statistikos, strategijų, įstatymų brūzgynuose, pamatyti vykstančių destruktyvių procesų ir tendencijų tėkmę, bei pagaliau aptikti tą sėkmės raktelį ir išskaičiuoti priešinimosi galimybes.
Amerikos indėnų nuvarytų nuo savų žemių jėga istorija, pritvinkusios valiutos Kinijos pusvelčiui toliau supirkinėjančios iš juodukų žemes – jų įsigytos 30 mln. ha žemės, tai būtų apie penkių Lietuvėlių plotas arba beveik du pabaltijai, pavyzdys irgi, vargu bau ar ką labai jau sujaudins. Galėčiau ir apie kiniečių šeimą jau prieš penkiolika metų netoli aerouosto už taboro įpirkusių sodą ir uoliai auginusių nematytas savas salotas „čaina“ restoranui paporinti, bet kad verslių lenkų prie Kalvarijos įkinkiusių mūsų mužikus vaizdas yra dar iškalbingesnis – po dvejų metų jų patyčių plakatas rėksmingai iškeltas Poznanės stadione grąso virsti pačia artimiausia realybe. Nuo 2014 m. gegužės mėnesio pranyks paskutiniai juridiniai saugikliai gynę Lietuvos valstybėje esančias žemes nuo parsidavimo. Kuo gi masina Lietuva užsieniečius? Mūsuose, palyginus su chemikalais apnuodyta vakarų Europos žeme ji, kaip ir vandenys gerokai švaresni. Ten piktžoles ir kenkėjus jau daugelį naikina 4.5 kartų didesniu pesticidų-herbicidų-fungicidų kiekiu nei Lietuvoje, o šiek tiek susigriebta, pamačius, kad naujausieji purškalai beveik visas bites, kaip ir tolimoje Kanadoje išdusino. Kas gi šiais dešimtmečiais vyksta pas mus? Dingus bet kokiam – netgi protingo saiko planingumui, Lietuvos kaimas atsisakė gyvulininkystės: karvių sumažėjo nuo 1 mln. iki 130 tūkst.. kiaulių nuo trejeto milijonų iki 300 tūkst., ir dėl emigracijos ir dėlto, kad javus auginti žymiai lengviau. Pasėjai, nupurškei pavasarį, rudeniop nukirtai – pardavei, obuolį, vyšnią suvalkijoje nuraškei ir sau laisvas, o apie gyvulį juk kasdien reikia tupinėti. Ganyti, pamelžti, pašerti, kraiko pametėti, išmėžti, pagaliau, ir paskersti. Užtat, į dirvą beriama žymiai daugiau mineralinių trąšų, bet ne organikos, o tų pačių nitratų, dėl kurių taip garsiai šaukėme sąjūdiniais 88-ais, fosfatų, kalio ir dar kitų viskokių salietrų junginių į vandenis ir svarbiausia, mūsų kiemų šulinius patenka vis daugiau. Iš kurgi tie visi „vėžiai“ peržiemavoję lenda? Naujas Žemės ūkio ministras su premjeru dabar užsimojo gyvulininkystę atgaivinti, pirmiausia dėl pelningumo ekonomikai, tačiau kai jaunutėlis Seimo tvarkietis darbuotojas beklabant apie energetines granules manęs paklausė -“ o kas yra šiaudai“ šiaip ne taip pajutęs silpnumą kojose ir paniką galvoje, susitvardžiau ir paaiškinau – „tai yra sudžiūvę javų stiebai“, tuoj pat supratau, kad nors miestiečių kompiuterių karta gyvena šiek tiek kitokiame virtualiame pasaulyje, bet netgi mielų fermos plėtros žaidimų nebežaidžia. Ar ne ketvirtai kartai nuo žagrės sunku suvokti mūsų vientisą miesto su sodžium situaciją, tad vis prisimenu archeologo Alg.Girininko man pasakytus žodžius prieš dvidešimt metų ant pakretuonės piliakalnio - „išliks kaimas, išliks vienkiemis – bus ir LIETUVA“, kurią turėjome įrašyti į visus mokyklinius vadovėlius ir dar ant sąsiuvinių, bet kad anie irgi nežmoniškai kitoniški su lenktyniniais automobiliais, burlentėmis, o ne Žmuidzinavičiaus ar Šimonio kaimo atvaizdais užplūdę visas prekyvietes. Užtat Danija, kurios pievose, sako, ir varlių jau nebelikę, pas save auginanti net 27 mln. kiaulių ir įkėlė koją pas mus: plėtoja biznį ir smirdalus. Kalbama, kad jau šeštadalis Lietuvos žemių per tarpininkus tyliai supirkta, saugumo departamentas pakutentas seimūnų tyli, nes nemato ar nenori matyti nacionalinės grėsmės, o K.Milkeraitis bėdavoja, kad duomenų apsaugos įstatymas neleidžia visuomenininkams tiksliai suvokti kas gi dedasi. Gal, bent jau socialdemokratai susiprotės, jei jau į Kauną neatvažiavo, nors tautininkai sakė, kad jie būtų Lietuvai šiuo sunkiu metu svarbi atrama, ir į įstatymus sukaišios visus įmanomus saugiklius – žemės pirkikui kalbos mokėjimo reikalavimus, įrodymus, kad verčiasi žemės ūkiu, kad išsilavinęs ir patyręs tame, kad jau gyveno Lietuvoje bent 8 metus, panašiai kaip Skandinavijoje, kad jo kapitalas, tai ne narkobiznio ar mafijos plaunami pinigai. Norėjau trumpai pasakyti, kad žemės nepardavimas, tai būtų tik pirmas, kad ir labai svarbus žingsnelis gelbstint Lietuvą nuo atėjūnų jau antras tūkstantmetis plūstančių iš visų pusių nelyg į perlą ir deimančiuką prie Baltijos, bei nuo vietinio „marazmo“, bet kad rūpesčio ir minčių apie daugybę sodžiaus bėdų, nors vežimu vežk. Apeliavimas į tautiškumą patriotizmą yra gerai, daliai kaimo suveiks, tačiau daug kur lems ekonominiai svertai – užsienio žemgrobiai su pilnom mašnom markių, dolerių, zlotų, rublių jau senokai žvalgosi gražiausių vietų, derlingiausių sklypų, nuolankiausių ar pergirdytų kaimiečių. Gavę leidimą pirkti, sušluos ištuštėjusius kaimus kaip per prichvatizavimo bangą ir nebeliks vientisos Lietuvos valstybės. V.Adamkus, kad jį kur paibelis kosmolpolitų liberalų, sakė radijui - „neišsineš gi tos žemės Lietuvos“, tačiau tautos pamatą, jos lietuvišką kultūrą ir dvasią tegali išlaikyti tik vietos verslas: užsienietis žemę nualins, užterš, išnuodys besaikėmis trąšomis – ar dar mažai pasaulyje pavyzdžių, o ir meno vietinio bei sporto ir jaunimo talentingo nemecenuos? O tada ir įvyks baigiamasis tautos ir valstybės dezintegracijos virsmas: net nepajusime, kad likome prie suskilusios geldos ir verkiančio kryžkelėje rūpintojėlio.
Nužygiuoju kasmet gražuolės Dzūkijos miškais šimtinę kilometrų ir džiaugiuosi – stiebiasi, gražėja, dažosi, tvarkosi mūsų kaimai. „Kad dirbti tik būtų kam“ bėdavojo pernai prie Kazimieravo kur už Pivašiūnų senolis. Sūnus į prancūzų legioną išdulkėjo, didžiavosi, miško darbininkas netoli Klepočių šiemet. Bendras vaizdas iš pažiūros kaimo – neblogas: darbščių kur kas daugiau nei girtų, tačiau statistika rodo ką kita. Iš daugiau nei pusantro šimto tūkstančio Lietuvos ūkių tik ketvertas tūkstančių stambesnių verčiasi visai neblogai. Kita didžioji dalis – šiaip ne taip galą su galu suduria lenkdami nugarą nuo pomidoro iki paršelio ar vištuko, katinėlio ar šunelio, akmens sūriui užslėgti ar usnies su dilgyne gale sodo. Degalai, detalės savam traktoriui brangiausi, kombainas atvažiavęs gerai, jei hektarą už 200 lt nukulia, pieną už špygą superka, žemės mokestį mokėk, žiūrėk, kad liga nesusuktų, ne vienam ir ant nervų toks gyvenimas gali kristi – arielka tik trumpam apmalšina, o pagiriom ne vienas galvoja – spjausiu ir į Airiją paskui kaimynų Jonį spausiu. Betgi ten – ir nepyragai. 30 mln. bedarbių rekordas kuria didelę ir smegenų, ir liežuvio, ir raumenų konkurenciją, nors lietuviai ir visai neblogai vertinami ar net pašiepiami kaip nesusitvarkantys pas save, netgi anglijų pakuotėse. Kad mūsų girios yra gražiausios, upelės – paslaptingai gurgulingiausios, vasaros žmogui tinkamiausios, merginos – dailiausios, Laisvės alėja – puikiausia, o valstybės tvarkdariai ir Lietuvos istorija bei būtis: ir šiaip, ir anaip, ne vienas tesupranta paragavęs emigranto duonos. Duok padėk Dieve, kad prakutęs ir pramokęs bei pamatęs kaip užsienyje daugelis susibūrę į kooperatyvus laikosi ir dėl padorių kainų susidera, kuo greičiau suktų ienas namolio, bet ar liks jam laisvesnės protėvių žemės po metų penkerių ir dešimties, ? Dėl šios priežasties – visi rinkti parašų, raginti kaimynus ir pažįstamus, rašyti į internetus, kalbėti radijose ir TV.
Tad kilkime broliukai, ir sesutės, bičiuliai ir bendražygiai į mūšį už Lietuvą taip, kad nebūtų mūsų paskutinis, o prilygtų kietumu Griunvaldo laukus menančiai kuokai. Burkimės diskutuokime, kelkime trispalves, raginkime kitus ir junkimės į referendumo rėmėjų grupę jaunųjų tautininkų būstinėje Kalvarijų gatvėje prie „Sigmos“ besiglaudžiančią. Išbariau ir dar barsiu visus Lietuvos referendumų rengėjus, kad mūsų pasaulio vadybos klasiko V.Graičiūno pamokymais nesinaudoja. Išsirikiuot viršuje parašų rinkėjų septyniukei, šiai dar po septynetą prisitraukt, pamokius trečiame lygmenyje – jau geroje trišimtinėje, tą patį padaryt. Gi bendra beveik trijų tūkstančių tokiu būdu surikiuota parašų rinkikų akcija tikrai turėtų pavykti: surinkti po du lapus su 75 parašais kiekviename per tris mėnesius kaimynuose, šventoriuje, patriotiniuose renginiuose ir parduotuvėse – pilnai įvaikiamas uždavinys. Tada beliks didysis referendumas, kad galėtume pasakyti – Lietuvos žemė yra Lietuvos ir ji niekama neparduodama: kraustykitės jei įmanote, kad ir į mėnulius, marsus, bet palikite šventą mūsų žemę mums tvarkytis patiems. Politikieriai sako, kad tada mes turėsime derėtis su 26 ES valstybėmis dėl stojimo sutarties pakeitimo. Irgi, mat, problema. Jei ES pati nesilaiko stojimo sutarties – nesulygino iki 2013 m. išmokų mūsų žemdirbiams su užsieniečių, jei mes aprūpinome per du dešimtmečius ES išmokslinta mūsuose kvalifikuota darbo jėga – virš 800 tūkst. emigrantų, ir tai mūsų valstybei ir mokesčių mokėtojams kainavo gerus 70 mlrd.Lt, o mūsų nuostoliai dėl Ribbentropo – Molotovo pakto pasekmių apie 800 mlrd.USD, bet iš Europos teatgavę esame per septynmetį 36 mlrd.Lt, tai eikite jūsų visi, pirmiausia, į visai kitokią Europą: sąžiningą, suprantančią, atjaučiančią ir atlyginančią už patirtas skriaudas. Deja, dažnas lietuvis, nekalbant apie europarlamentarus, nebežino šių elementarių skaičių – Lietuvos „sąmatos“ su Europa, ir yra pasirengęs lenkti toliau nugaras svetimšaliams: iš Maskvos tarno yra virtęs Briuselio liokajumi arba pakliuvęs į jų propagandų smegenų plovimo machinų protmales. Lietuva turi galimybių išlikti, turi rinktis savo kelią, tautinės krikščioniškos socialiai bendruomeniškai demokratinės antiliberalistinės ir antibolševikinės, stiprios bet taikingos su protingai visų reikmėms, o ne tik saujelei savanaudžių demagogų reguliuojama rinka valstybės. Kelią Lietuvos valstybės - mažos ir besitvarkančios bei gyvenančios kaip Šveicarija, kurioje visi yra socialiai apginti, o daugelis turi darbo ir gali atsitiesti, atskleisti save, tačiau tam reikia neeilinių kiekvieno pastangų, drausmės ir susiklausymo. Bent jau ir domėjimosi tais europiniais 15 mlrd. Lt naujam septynmečiui tiesioginėms išmokoms – lig šiol „teįkandamiems“ tik stambiems ūkiams, ir kaimo plėtros programoms, kuriose anaiptol nesimato jaunų A.Stulginskio universiteto absolventų naujakurystės kaime eilučių greta skirtų jauniems - iki keturiadešimties amžiaus ūkininkams, kurių kaime tėra gal trečdalis – kiti vis garbesnio amžiaus. Pabandyk įsikurti tik su diplomu Lietuvoje. Veterinoriai visi išvažiuoja, tebetrūksta agronomų, technikos inžinierių. Nuvaryti valdžiai nuo žemių žmones buvo lengva – užkėlei PVM, leidai pieno pirkliams ir pardavėjams tarpti, o štai grąžinti atgal – sudėtinga. Paskaičiavau, kad gerai aprūpinta startui 20 tūkst. jaunų darbo neturinčių šeimų naujakurystė kaime kol dar yra nepri(ch)vatizuotos žemės, valstybės nuomojamos žemės, atseitų beveik 3 mlrd., o valstybei atsipirkti galėtų per 15 metų bei sveikesnių vaikučių pabiručių 50-60 tūkst., o gal ir daugiau, pažertų. Kad po to – dar keletą tokių naujakurysčių: prelatas Mykolas Krupavičius ar Virmantas Velikonis, amžinatilsį jiems, tai džiaugstųsi. Gal ir imtų premjeras tokią paskolą iš „Deutsche bank“, bet kad Briuselio direktyvos, mastrichtiniai kriterijai neleidžia, o mūsų biudžetas vienas - „nebepatraukia“. Todėl pusėje Lietuvos magistralinių melioracijos griovių - 26 tūkst. km jau šeimininkauja ne žmonių, o bebrų šeimynos, Kėdainių rajone užmerkta beveik trečdalis dirbamos, Šiaurės Lietuvoje, Lazdijų rajonuose formuojasi tuščių kaimų teritorinė nykra. Į pirmą susitikimą dėl referendumo žemei apginti Vingio parkan, kur rinkdavosi mitinguoti ir 150 tūkst. žmonių minios, prieš mėnesį teatėjo susipratusių 80 piliečių, o į antrą – tik 30, tačiau Kauno sporto halėje pabirę žmonės, nelyg gilės, suteikė naujų vilčių.
Visus šiuos vaizdus ir nutikimus susumavus, deja, nesunku suvokti bei pamatyti, kad per keletą dešimtmečių daugeliui neliko jokio valstybinės savisaugos jausmo, įsivyravus tik savojo kiemo ar geriausiu atveju – klano, nekalbant apie platesnę – pasaulio teisuolių savimonę ir atsakomybę. Tarpasmeninė, o kai kur ir asmeninė dezintegracija jau įvyko, prieš akis ir teritorinė, kuri, beje, verkiančių dėlto braliukų Latvijoje jau įsismarkavo ant skandinaviško kapitalo bangos. Ten valdžia, jau metė bent 40 mln. lt savam kaimui palaikyti. Ko laukia mūsų? Ekonominė, žiniasklaidinė ir demografinė Lietuvos nacionalinė katastrofa neregėta jėga jau pakirto nuo eksporto užgaidų priklausomą mūsų ūkį, tautinę krikščionišką savimonę, o per juos ir realų valstybingumą: baisiam skurde kas penktas, keturi penktadaliai šiaip ne taip egzistuoja, pakirstas ir prarastas tikėjimas ateitimi, trečdalis-ketvirtadalis tautos darbingųjų geriausiųjų emigravo. Kodėl taip nutiko – daug prifilosofuota, bet per mažai padaryta priešingai. Atrodo, jau ir pamokanti pasaka apie tą perlaužtą šluotrąžį, kai atrišo - tai ir išardė, primiršta.
Atgal
