Tautos mokykla
08 20. Beveik malda
Ričardas Kalytis
Čia aš apie lankstytas skardeles, trišakius, bevardžius stulpus, vantinius tilto ramsčius, jų autorius rėmėjus, vertintojus, trokštančius už pinigus kurti bedvasius stabus ir primesti tautai jų garbinimą. Tie nors ir pinigingi, bet jau yra dvasiniai numirėliai. Nepavydžiu autoriui drįsusiam viešai erdvei sukurti “Tautos dvasią“. Tai transcendentinė kategorija, geriausiu atveju vieno žmogaus arba grupės fantasmagorija. Kiek pinigų iššvaistyta, rezultatai nuliniai, o jiems vis maža.“Kaip kurti, jei nežinai kada užmokės“. Nieko iš to neišėjo ir neišeis. Gal pasiūlykite tuos kūrinius antkapiams, už juos gerai moka. Tiktai kažin ar kas juos pirks.
Dvasiniai kūriniai kuriami ne už pinigus, kaip negalima nupirkti už pinigus patriotizmo. Galime tiktai džiaugtis, jog svarbiausi tautos atributai – himnas, vėliava ir paminklas jau sukurti senai be konkurso ir ne už pinigus. Juos jau tauta pamilo, liejo už juos kraują, tai jie ir yra Tautos dvasia. Kitų mums nereikia. Telieka mums pasvarstyti apie mūsų svarbiausią Nepriklausomybės paminklą sukurtą Panevėžio Valstybinės gimnazijos piešimo mokytojo Juozo Zikaro “Laisvę“ 1921 metais. Ji buvo kuriama iškovotai laisvei dar tvirtai nežinant ar ji stovės mūsų Sostinėje. Likimas lėmė, jog su juo dirbo Konstantinas Šakenis, vėliau tapęs švietimo ministru. Jis ir atsikvietė skulptorių į Laikinąją sostinę kartu su ”Laisvės“ modeliu. Padedant Karo muziejaus viršininkui gen. Vladui Nagevičiui, minint Nepriklausomybės dešimtmetį 1928m Berline ”Laisvė“ buvo nuliedinta iš bronzos. Tų pačių metų gegužės 15, minint Steigiamojo Seimo susirinkimą buvo pastatyta prie Karo muziejaus. 10 metų Nepriklausomybės jubiliejui išleistas medalis su užrašu “Per amžius budėję – laisvę laimėjom per aukas ir pasišventimą“ su “Laisvės“ atvaizdu byloja apie pripažintą tautos simbolį.
Viltis atgauti lenkų užgrobtą mūsų senąją sostinę Vilnių niekada neužgeso.1921 metais buvo įsteigta Sąjunga Vilniui vaduoti su 600 tūkstančių rėmėjų. “Laisvės“ pastatymo 1928 metais buvo įsteigtas žurnalas “Mūsų Vilnius“. Visi mūsų renginiai, šventės, vykdavo su šūkiu “Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim“. Visos maldos, visos dainos buvo kuriamos Vilniui. “Balnosim broliai žirgus Vilniui vaduoti“. Daina “Į Vilnių, į Vilnių tą mylimą šalį“ prasidėdavo kūno kultūros pamokų fiziniai pratimai. Tos dainos jau buvo virtusios liaudies dainomis. Nei viena patriotinė kalba neapsiėjo be vilčių atgauti, grįžti Vilnių, ir “Vėliavą Gedimino bokšte iškelti“. Šventai tikėta susigrąžinti Vilnių. Neveltui, tikėjimas virto kūnu, atgavom, nors už Vinių ėjom į 50 metų nelaisvę. Tikėjimas išsipildė, himną giedame, vėliavą iškėlėm.
Tačiau “Laisvė“ atgavus 1918 m. skelbtąją, tikrąją sostinę tebestovi laikinojoje, net ne tokia, kokią kūrė Juozas Zikaras. Jis visą savo neilgą gyvenimą, kaip sako amžininkai, graužėsi dėl jos postamento. Postamentas esąs per daug masyvus ir netinkantis grakščiai skulptūrai. Postamento modelis dar yra pasilikęs muziejuje. O mūsų sostinė be iškovotos laisvės simbolio yra neargumentuota ir bedvasė. Pasvajokime. Kokius sparnus įgytų Vilnius, jeigu iš Laikinosios sostinės su didžiomis iškilmėmis perkeltume “Laisvę“ į mūsų Amžinąją sostinę. Nereikia didelių projektų Lukiškių aikštei, pakaktų taip trūkstamo simbolio, kad ta aikštė atgimtų, o mūsų sostinė taptų pilnaverte. Kad mes nesidrovėtumėme pasirodyti pasauliui.
O kaip Kaunas ta amžina mūsų tautos stiprybė, į kurį daug kartų mes rėmėmės esant kritinei padėčiai ir kuris niekuomet mūsų nenuvylė? Manau, kad supras ir parems mus sunkią valandą, kai mūsų vietiniai vargani protai nuvytę, kai daug čia turime nenorinčių mūsų sostinės įamžinimo, o “valdžia lietuvių kalba prekiauja“. Kad pajutę tokiu svyravimu krautuvininkai gviešiasi linksmybių renginius plėsti, parkavimo aikštes statyti, o išplautų protų miestiečiai “ramiai ant aikštelės pagulėti“. Sostinė stiprybė yra visų mūsų stiprybė.
Svarbus klausimas kaip atsilyginti Kaunui išsaugojusiam “Laisvę“? Kopija, Padėkos paminklu? (Vėl neišmazgoma bėda paminklas...) Tesprendžia patys kauniečiai. Padėtis istoriškai svarbi.
Atgal
