Tautos mokykla
08 06. Didžiosios šventės aidai
Vytautas Baškys
Liepos 6-ąją visoje Lietuvoje nuaidėjo Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena. Vasarvidžio žiedų vainikopakylėta tautos ir valstybės šventėvisam pasauliui primena XIII a. Lietuvos karalystę – valstybę, kurią atkūrę saugome ir didžiuojamės.
Tai buvo didžiausioji Lietuvos šventė
Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienoje žmonės laukia aiškių žinių apie tautos ir valstybės praeitį. Istorinio paveldo požiūriu ši šventė apima visą karališkąjį laikmetį. Aktualu, kaip suvokiama ir kaip skelbiama Karaliaus Mindaugo dienos šventinėje retorikoje. Tarpukario Nepriklausomybės metais daug dėmesio buvo skirta istoriniam turiniui atverti. 1934 metais J. Stakauskas istorinėje studijoje „Lietuva ir Vakarų Europa XIII-me amžiuje" karaliausMindaugo karūnavimošventę apibūdino: „Tai buvo didžiausioji Lietuvos šventė, kuriai lygios mūsų kraštas vėliau niekuomet nebuvo matęs".
Mes, kurie žvelgiam į iškiliausią Lietuvos istorijos laikmetį, vertiname karaliaus autoritetą, jo atvertą tautos ir valstybės kelią su savasties kalba, savo žeme ir savo padange. Prabėgę šimtmečiai nupūtė apnašas, atsigręžę į mūsų Tėvynės praeitį jaučiame šį paveldą kaip būties sąlygą gyvenimo prasmei, aukštam idealui.
KaraliausMindaugo sveikinimo žodžius prie KaraliausMindaugo paminklo tradiciškai padedant gėlių šiemet perskaitė dailininkė Aušra Tuminaitė
KaraliausMindaugo karūnavimaskaip Lietuvos valstybingumo tarptautinio suvereniteto precedento argumentas visais amžiais grindžia tautos teisę į nepriklausomybę. Dar prieš Nepriklausomybės atkūrimą 1990 m. atgaivintas Karūnavimo dienos minėjimas – priėmus įstatymą dėl Mindaugo karūnavimo - Valstybės dienos ši šventė buvo įtvirtinta valstybės simboliu.Šventiniuose renginiuose mūsų valstybės vadovai pagrįstai aptaria istorinį karaliausMindaugo autoritetą, jo nuopelnu atvertą suverenios valstybės raidą. KaraliausMindaugo vardas tvirtina mūsų valstybės istorinį suverenumą. XIII a. Lietuvos karalystė tarptautiniu lygiu prilygo kitoms Vakarų Europos suverenioms valstybėms. Tai stiprina tautos savigarbą bei orumą, ugdo valstybės piliečių vienybę, pilietinę pareigą rūpintis savo valstybe.
Šventė – kaip sveikinimas ir pareiga
Šiemet istorinėje Lietuvos sostinėje Vilniuje antkaraliausMindaugo rūmų pamatų, vadinamų „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmais“ atidarymo šventinėse kalbose buvo pabrėžiama, jog šie rūmai turi tapti kultūros, meno, istorijos centru ir stiprinti pasididžiavimo jausmą savo valstybe ir jos istorija. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė tarė: „Šie rūmai – Lietuvos valstybingumo simbolis. Jais įtvirtintas valstybės tęstinumas ir tautos stiprybė“. Nuo šiųkarališkų rūmų pamatų mus pasiekia karaliaus Mindaugo 1254 m. rašto tarti žodžiai – Sveikinu visus, ką ši žinia pasieks. Ori žiniajaudina kiekvieno lietuvio širdį, yra Lietuvos moralinių vertybių iždo brangenybė. Visi, kuriuos ši žinia pasiekia esame pamaloninti, pajaučiame save asmeniniame ryšyje su kūrėjo autoritetu. Visa tai yra graži prielaida humanizuoti rūmų pavadinimą karaliausMindaugo vardu.
Vilniuje istorinio bei archeologinio paveldo klodo raiškumu ant karaliausMindaugo rūmų pamatų jaučiame sukurtus teisinius valstybingumo argumentus. Karaliaussveikinimo žodžiai su karalystės sosto, Išmintingųjų tarybos, sosto paveldėtojo institucijomisgarsina visą Lietuvos paveldą. XIII a. išvystyta valdymo struktūra padėjo sutelkti šalies etninius kraštus centralizuotoje valstybėje, atvėrė tautai istorinę raidą nepriklausomoje valstybėje.
Ščavinskas – blogas istorikas?
Šventės bylojime ne visiems kurie kalba ar rašo užtenka dalykinės atidos ir sąžiningumo, pareigos ir atsakomybės atsakyti į aktualius klausimus dėl istorinio paveldo vaidmens. Rašant istorine tematika neretai remiamasi ne esminėmis valstybingumo karalystės laikmečio atodangomis, o kartojami seniai aptarti ir atmesti priešiškumai. Per tai ir regisi kas ir kaip suklumpa prie Lietuvos istorijos aukuro.
Daugiau nei keistas rašinys šiemet publikuotas antrašte „Karalius Mindaugas – blogas valdovas?“. Kas tai"? Kuo abejoja Marius Ščavinskas? Jo rašinyje užsimota aptarti karaliaus Mindaugo veiklos vertinimą pagal viduramžių Europos kultūros sampratą pagal istoriko Zenono Ivinskio tyrinėtus klausimus susijusius su karaliaus Mindaugo epocha. Z. Ivinskis, tęsdamas Daukanto tautinę istoriografiją, į visą lietuvių tautos istoriją žvelgė iš pačios Lietuvos, faktus vertino akimis palikuonių tautos, kuri buvo tos istorijos kūrėja. Jo iškelta istorijos mokslui užduotis – „ištyrinėti XIII a. kultūros istoriją ir įvertinti ją pagal „atitinkamus ano meto Europos kultūros rėmus“.
Rašinyje autorius tariasi aiškinąs šaltinius, tačiau faktiškai kartoja ir populiarina priešiškus užrašymus. „Europos kultūros rėmų" samprata pateikta pagal citatas iš Volynės metraščio rašytų, perrašinėtų ir suklastotų užrašymų bei kitokios rašliavos, kuria užgožia nuo viduramžių įsitvirtinusį karaliaus paveikslą. Šitaip suklupus prie istorijos aukuro 24 kartus pakartojamas žodis „blogis“, kuris kaip provokacija labiau tinka logiškai antraštei „Ščavinskas – blogas istorikas?“. Atsparai nuo tokio praeities niekinimo Z. Ivinskis yra perspėjęs: „Nuo karaliaus Mindaugo laikų iki XV amž. buvo išlikusi bendra rusų metraščių žymė: jei kuris lietopisis kurį nors Lietuvos valdovą labiau pravardžiavo buvo aišku, kad šis lietuvių tautoje buvo labiau pasižymėjęs".
Rašinys skirtas karaliaus Mindaugo karūnacijos 760-ajam jubiliejui, tačiau tvirčiausi karaliaus Mindaugo veiklos bruožai parodomi politizuotu požiūriu be Vilniaus praeities, vengiama rodyti karaliaus diplomatiją, jo titulą, tvirtą poziciją ginant Lietuvos interesus. Toks požiūris rodo nepalankumą Lietuvai –kuriuo naudojasi tik nepalankūs mūsų valstybei asmenys.
Lietuva yra istoriškai užgrūdinta ir atspari prieštaroms. Bet tai nevienintelis istorijos teikėjų, kurie iškraipo praeities pažinimą. Filosofo Vytauto Radžvilo požiūriu: „Labai pavojinga, kad „istorinės tiesos“ ieškotojų gretos gausėja, jie moksle, net diplomatinėje tarnyboje užima aukštas pozicijas. Skaitytojai turėtų žinoti, kad novatoriais besiskelbiantys istorikai tokie nėra“. Todėl dabartinėje istoriografijos būklėje regint istorijos tema rašant ir kartojant seniai aptartus ir atmestus priešiškumus galime suprasti mūsų istoriją iš šalies veikiančius politizuotus interesus. Tokia istoriografija rodo geopolitinę orientaciją, kurią vadinti mokslu netikslu.
*
Iš garbaus karaliaus Mindaugo valdžios laikmečio atkurtoje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje karaliaus vardas yra mūsų pasididžiavimas. Karūnavimo dienos šventė reprezentuoja Lietuvą kaip ir istorinė sostinė Vilnius, tautos ir valstybės himnas, trispalvė vėliava, herbas. Liepos 6-oji kaip oficialus mūsų valstybės simbolis atveria didį ir garbingą mūsų istorinį paveldą, ugdo tautos savigarbą bei orumą, stiprina valstybės piliečių vienybę, pilietinę pareigą rūpintis savo valstybe.
Atgal
