Tautos mokykla
07 12. Tolesnis Lietuvos valstybės kelias po Birželio sukilimo (Pabaiga)
Jonas Algirdas Antanaitis
1941 m. birželio sukilėlis, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius
Darbinė bičių veikla biologų apskaičiavimais buvo užprogramuota prieš 15 milijonų metų, kai evoliucijos keliu išsirutuliojo tobulas vabzdys bitė. Panašiai vyko visos gyvosios gamtos evoliucija. Tik pavienio žmogaus ir visos žmonijos tobulėjimui Pasaulio Kūrėjas nenustatė nei krypties, nei ribų.
Žmonės, jų bendruomenės, ir ištisos tautos patys renkasi kelią į tobulėjimą (ar degradaciją). Ne išimtis ir lietuvių tauta, sukūrusi XIII a. viduryje savo valstybę, kuri vėliau pasivadino Lietuvos Didžiąja kunigaikštyste (LDK). Iš Romos priėmę krikščionybę, lietuviai įsijungė į Vakarų civilizacijos arealą. Toks Lietuvos valdovų apsisprendimas buvo toliaregiškas keliais požiūriais. Pirma, lietuviams priėmus krikštą iš Vakarų, sumažėjo grėsmė asimiliuotis su slavais, kurie sudarė didelę dalį LDK gyventojų. Antra, krikščioniškoji Vakarų civilizacija yra pažangesnė ir dinamiškesnė, nei rytinė jos atmaina. Trečia, krikščioniškuose Vakaruose buvo daugiau gerbiamos žmogaus teisės, sudaromos geresnės sąlygos kūrybai ir tobulėjimui.
Aptarę tolimos praeities retrospektyvą grįžkime į pokario laikus. Po pokaryje patirtų sovietinių represijų lietuvių politinė rezistencija iš esmės buvo sužlugdyta. Nors ginkluoto pasipriešinimo pogrindis tęsė savo veiklą, jam neužteko kompetencijos vykdyti vieną svarbiausią politinės veiklos funkciją – sukurti Lietuvos ateities viziją ir padėti pagrindus jos įgyvendinimui. Tik po keleto metų emigracijoje šio uždavinio ėmėsi Lietuvių fronto bičiulių tam tikslui JAV įsteigtas Studijų biuras.
Lietuvių fronto bičiulių 1955 m. JAV paskelbtoje studijoje – svarstymuose apie valstybės pagrindus „Į pilnutinę demokratiją" – pateikiami samprotavimai, kaip turi būti atkuriama valstybė, kad ji veiksmingai tarnautų žmonėms, siekiantiems dvasinės ir materialinės gerovės. Šie samprotavimai atspindi daugelio Lietuvos šviesuolių mintis ir idėjas, suformuluotas filosofo dr. Antano Maceinos ir teisininko Vytauto Vaitiekūno. Tačiau prireikė beveik keturiasdešimt metų, kad iškiltų į dienos šviesą šios idėjos. Jas įgyvendinti ėmėsi atsikūrę tikrieji socialdemokratai ir nuosaikieji krikščionys demokratai, rengdami 1992 m. Seimo rinkimų koalicinę programą „Į pilnutinę demokratiją". Ši programa ne tik nurodė kaip spręsti bėgamojo laikotarpio problemas, bet ir savo idėjomis buvo nukreipta į ateitį. Deja, Lietuvos priešų suklaidinta tauta nepasinaudojo idėjomis, kurios buvo iškeltos tautos pranašų. Todėl valdžia buvo atiduota nomenklatūrininkams ir politiniams demagogams.
Panašiai buvo sužlugdyta Vakarų Vokietijos politikų ir mokslininkų pagalba rengiant ekonomikos reformą. Nebuvo atsižvelgta į teoriją ir praktiką socialinės rinkos ekonomikos, kurią sukūrė Vokietijos kanclerio Konrado Adenauerio vadovaujami krikščionys demokratai, remdamiesi savo mokslininkų darbais ir Katalikų Bažnyčios socialiniu mokymu. Šios programos įgyvendinimas 6-ojo dešimtmečio pradžioje padarė vokiečių ekonomikos stebuklą: nugalėtoji karo suniokotoji Vokietija per trumpą laiką tapo viena labiausiai klestinčių pasaulio šalių. Vokietijos patirtimi pasinaudojo daugelis valstybių, ieškodamos būdų, kaip spręsti socialines ir ekonomines problemas. Ir jos darė naujus „ekonomikos stebuklus". Tai – Japonija, Taivanas, Singapūras...
Tačiau tarp jų nerandame nei Lietuvos, nei kitų buvusio sovietinio bloko šalių. Kai vokiečiai sėkmingai vykdė ekonomikos reformą, šios šalys komunistinės propagandos buvo įtikintos, kad vokiečių ekonomikos stebuklas – ne vokiečių pastangų, o Maršalo plano sėkmė, todėl jos buvo nuteiktos ieškoti kitokių būdų reformoms. Žlugus mitui apie „šviesų komunizmo rytojų", Rusijos ir Čekoslovakijos reformatoriai, verždamiesi į „kapitalizmo rytojų", pasirinko vedlius iš Čikagos ekonomikos mokyklos. Šie pasiūlė tariamai patrauklų būdą, kaip iš „socialistinės" ūkio sistemos grįžti į „kapitalistinę", būtent – daryti atvirkščiai, nei darė bolševikai, t.y. valstybės valdomą turtą išdalyti privatiems savininkams.
Šiuo būdu susižavėjo ir jį „tobulino" Lietuvos ūkio reformatoriai. Kadangi privatizuotino turto didžioji dalis buvo sukurta sovietmečiu ir jis niekuomet nebuvo privačių savininkų nuosavybė, buvo nuspręsta šio turto 70 procentų išdalyti per investicinius čekius visiems pilnamečiams Lietuvos piliečiams. Tačiau prasidėjus čekinei privatizacijai, paaiškėjo, kad kuriamas ne „liaudies kapitalizmas", bet „džiunglių ekonomika". Prigijęs žargonas „prichvatizacija" (iš rusų k. prichvatit – grobti) gana tiksliai nusako šios reformos esmę.
Grumtynės dėl turto išsidalijimo sukėlė katastrofišką Lietuvos ūkio griūtį: nuo reformos pradžios iki lito įsitvirtinimo 1993 m. pabaigoje bendras vidaus produktas (BVP) sumažėjo 45 procentais (panašiai kaip Vokietijoje per visą karą ir pokarį). Katastrofos išvengta todėl, kad 1992 m. atstatydinus tuometinę G. Vagnoriaus vyriausybę, buvo pasirašytas su Tarptautiniu valiutos fondu memorandumas, įpareigojantis sustabdyti dirbtinai didinamą infliaciją.
Minėtu laikotarpiu ūkio nuosmukis Lietuvoje buvo daug didesnis nei Latvijoje ir Estijoje, nors ten politinė situacija buvo kur kas sudėtingesnė dėl rusakalbių gyventojų dalies priešiško požiūrio į nepriklausomybę. Svarbiausia priežastis, dėl kurios taip nesisekė lietuviams, buvo ta, kad Lietuvos politikų sąmonę ir sąžinę buvo užgožusi griovimo ir „prichvatizavimo" aistra. Jie neklausė nei blaivaus tautos šviesuolių, nei jos draugų balso, todėl greit užkibo ant masalo, kurį pakišo Lietuvos priešai. Pastarieji veikė labai gudriai ir klastingai, keršydami už tai, kad lietuviai pirmieji ėmėsi griauti sovietinę imperiją.
Gobšumo apakintų politikų sukurpta „ekonomikos reforma" ne tik sugriovė šalies ūkį, bet ir supriešino tautą. To supriešinimo padariniai išryškėjo visuose visuomeninio gyvenimo sektoriuose: socialiniame – didžiule nelygybe, ekonominiame – gamybinio potencialo iššvaistymu, kultūriniame – bejėgiškumu priešintis pseudokultūros antplūdžiui, politiniame – nepasitikėjimu valdžios institucijomis ir pačia valstybe. Iki šiol Lietuvos valstybė ir visuomenė negali atsipeikėti nuo šių padarinių.
Nors dėl savos valiutos įvedimo 1993 m. ir kitų priemonių ūkio griovimas buvo sustabdytas, o nuo 2001 m. patekome tarp šalių, pirmaujančių ekonomikos augimo tempais, vis dėlto tik 2005 metais pasiekėme BVP 1989 metų lygį. Ekonomika sparčiai augo dar trejus metus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ekonomikos augimas pasiektas ne gamybos plėtimo, bet patarnavimų sąskaita. Dėl to ūkio struktūra tapo nestabili: dėl 2008 metų pabaigoje prasidėjusios pasaulinės ekonominės krizės Lietuvos ūkio smukimas buvo vienas iš didžiausių Europos Sąjungoje. Nesuspėjęs atsigauti skurdus žmonių gyvenimas dar pablogėjo. Todėl daugelis nuskurdėlių Lietuvos valstybės nelaiko vertybe. Į barikadas jie nesiteikia todėl, kad valdžia netrukdo jiems svaigintis alkoholiu ir kad daugelis gauna paramos iš giminaičių, uždarbiaujančių kitose šalyse. Tačiau emigracija – ne tas kelias, kuriuo eidami išsivaduosime iš skurdo vergijos. Atvirkščiai – veikliausių ir gabiausių žmonių praradimas Lietuvos ūkį gali sužlugdyti taip, kad jį išgelbėti nuo katastrofos nepajėgtų nei dabartinių politikų pastangos, nei Europos Sąjungos (ES) fondai, ypač. jei jie būtų neracionaliai naudojami.
Kaip tinkamai panaudoti ES fondus, vaizdžiai pasako bendrovės „Fermentas" mokslo direktorius, Partnerystės pažangos premijos laureatas profesorius Arvydas Janulaitis: „Svarbiausia - protai. Galiu pasakyti taip: dabar pasaulyje iškyla grumtynės dėl protų. Tad jeigu dabar nepasirūpinsime žinių visuomenės kūrimu, neįstengsime sustabdyti emigracijos. Gabiausi žmonės emigruos, kadangi tėvynėje jie negalės tikėtis darbo ir atlygio, atitinkančio jų intelekto pajėgumą. Todėl dabar Lietuva sprendžia savo likimo klausimą: ar taps modernia žinių ekonomikos šalimi, ar liks sezoninio turizmo, migrantų ir korupcijos kamuojamu Europos užkampiu".
Pažvelkime, kas vyko ir vyksta Europoje, į kurią nukreiptos mūsų viltys. Iškilus grumtynėms dėl protų, formuojasi naujausias Vakarų civilizacijos raidos tarpsnis, kuris net neturi visuotinai priimto pavadinimo žinių visuomenė, žinių ekonomika, mokslo era ir kt.). Šį procesą galima įvardyti kaip vertybių revoliuciją, kuri verčia prieš pusę tūkstančio metų susidariusią istorinę formaciją, įgavusią Naujųjų amžių pavadinimą. Šios formacijos pradžia siejama su pokyčiais tuometinėje Europos visuomenėje, iš kurių svarbiausias – didėjantis materialinės gerovės poreikis. Jį tenkinti ėmėsi veiklūs žmonės, nuvertę feodalines santvarkas ir sukūrę valstybes, pajėgias grumtis ne tik dėl teritorijų, bet ir dėl gamtinių išteklių, dėl kapitalo, dėl rinkų. Grumtynės reiškėsi įvairiais pavidalais: nuo apsitvėrimo muitų sienomis iki pasaulinių karų. Šios sistemos padarinys – Antrasis pasaulinis karas – kirto lemiamą smūgį pačiai sistemai, o „šaltasis karas" galutinai ją pribaigė. Nors grumtynės tebevyksta (šiuo metu dėl naftos, dėl įtakos sferų), tačiau ne jos lems trečiojo tūkstantmečio visuomenės raidą. Ją lems varžybos dėl intelekto produkcijos, dėl žmogaus kūrybinių galių realizavimo.
Ar šiose varžybose bus išryškintos ir įtvirtintos vertybės, lemiančios žmonijos pažangą? Ar besiformuojanti susivienijusios Europos visuomenė atliks savo misiją sėkmingai vadovauti Vakarų civilizacijos plėtrai? Pradžia padaryta: vienijasi Europa – Vakarų civilizacijos lopšys.
Grįžkime prie situacijos Lietuvoje. Peržvelgę daugelio metų visuomenės nuomonės tyrimų rezultatus, matome, kad pasitikėjimą Vyriausybe reiškia vidutiniškai tik kas penktas apklausų dalyvis, Seimu – kas dešimtas, partijomis - kas dvidešimtas, o nepasitiki šiomis institucijomis absoliuti dauguma. Tokie neigiami vertinimai laikosi gana pastoviai daugelį metų, nors jau ne kartą keitėsi ir Vyriausybės, ir Seimo dauguma, ir valdančiųjų partijų spektras. Šią padėtį galėtume vaizdžiai apibūdinti perfrazuotu posakiu iš Šekspyro tragedijos Hamletas: „kažkas yra sutrūniję Lietuvos valstybėje". Tas „kažkas" – atkuriamos valstybės socialiniai ir ekonominiai pamatai, kurie buvo dedami iš praeities nostalgijos, nuvalkiotų liberalizmo tauškalų ir bolševikiško agresyvumo. Jais grindžiant valstybę, valdžia, o ypač jos skirstomi ES fondai, tapo pasipelnymo šaltiniu, iš kurio po kiekvienų rinkimų naujieji politikai ir jų bičiuliai vis įžūliau siekia sau naudos. Tiems politikams visai nerūpi Lietuvos ateitis ir jos vaidmuo kuriant tobulesnį pasaulį - žinių visuomenę. Prof. A. Janulaitis taip apibūdina jų veiklą: „Pamirštama, kokių tikslų siekiama ES pinigais... Iš JAV analitikų parengtos studijos matome, kad šalys, kurios nespės į žinių ekonomikos traukinį, bus kamuojamos korupcijos, masinės emigracijos, jose įsigalės klanai. Ar Lietuvoje tai jau nevyksta?"
Nors atsakymas į šį klausimą būtų teigiamas, bet negalima sakyti, kad padėtis Lietuvoje jau yra beviltiška. Nėra ji blogesnė nei ES senbuvėse. Šį teiginį galima paremti tokiais pavyzdžiais. Kas kelinti metai Prancūzijoje vyksta studentų ir jaunimo riaušės. Jos rodo, kad ir Prancūzijoje „kažkas yra sutrūniję". Ten tas „kažkas" – vyraujanti politinio elito ideologija. Nors amžių eigoje keitėsi tos ideologijos atspalviai ir skelbėjai (enciklopedininkai, jakobinai, liberalai, socialistai, globalistai), vis dėlto išliko nepakitęs svarbiausias jos bruožas - nepakantumas krikščionybei. Minėtos jaunimo riaušės gali būti preliudija į esminius pokyčius Prancūzijos visuomenėje. Tik neaišku, kaip Prancūzijos politikai bus išjudinti iš ideologinio sustabarėjimo, kada tai įvyks ir kokių permainų sulauksime. Kitas pavyzdys – Vokietija. Čia krikščionybei priešiška ideologija ir jos antstatas - nacizmas patyrė ne tik fizinį, bet ir idėjinį sutriuškinimą. Todėl Vokietijos krikščionys demokratai galėjo netrukdomai vykdyti savo programą – daryti ekonomikos stebuklus. Deja, apsvaigę nuo sėkmės, vokiečiai prarado veržlumą, įsivyravo stagnacija. Nors Berlyno sienos nugriovimas buvo didelis vokiečių laimėjimas, tačiau buvusioje VDR jiems nepavyko padaryti naujo ekonomikos stebuklo. Krikščionis demokratus pakeitę socialdemokratai ir „žalieji" tęsė stagnacinę politiką. Mažai kas pasikeitė ir krikščionei demokratei Angel Merkel tapus kanclere. Matyt, vokiečių politinį elitą tenkina dabartinė padėtis, užtikrinanti, kad Vokietija ilgai išliks ekonomiškai stipriausia ES narė. Panaši padėtis kaip Prancūzijoje ir Vokietijoje yra ir kitose ES senbuvėse: ir čia politikai rūpinasi daugiausia vienadieniais reikalais, ignoruodami bręstančius savo šalių visuomenės pokyčius.
Naujosioms ES narėms, tarp jų ir Lietuvai, tenka ne tik gydytis komunistinių režimų padarytas žaizdas, bet ir taisyti savų politikų klaidas. Todėl iki šiol šių šalių dalyvavimas ES veikloje daugiausia apsiribojo pastangomis išsiderėti didesnius paramos fondus, kad galėtų sumažinti socialinį ir ekonominį atsilikimą. Vis dėlto ES naujokės prieš senbuves turi ir pranašumų: jose gyvenimas mažiau sustabarėjęs, visuomenė daug imlesnė socialiniams ir politiniams pokyčiams, o svarbiausia – didesnė dalis jaunimo savo ateitį sieja su mokslo žiniomis: Lietuvoje, Lenkijoje, Vengrijoje aukštojo mokslo siekia daugiau kaip du trečdaliai akademinio amžiaus jaunimo, kai ES senbuvėse – ne daugiau kaip pusė. Bręstančioje vertybių revoliucijoje mokslas ir mokslo žinios iškyla kaip svarbiausia vertybė. Tai supranta minėtų šalių jaunimas, ypač Lietuvos, kur 2011-ųjų vasarą rekordinis procentas vidurinįjį mokslą baigusio jaunimo stojo į universitetus ir kitas aukštąsias mokyklas. Deja, mūsų politikai dar gyvena praeities iliuzijomis. Todėl nenuostabu, kad taip katastrofiškai yra smukęs pasitikėjimas ne tik dabartiniais politikais, bet ir politine infrastruktūra: beveik kas antras visuomenės nuomonės apklausų respondentas nurodo, kad nebalsuotų už jokią politinę partiją. Svarbiausia nepasitikėjimo partijomis priežastis yra ta, kad nė viena iš jų nėra orientuota į vertybes, kurios lemia mūsų ateities sėkmę.
Pradėję valstybės atkūrimą, turėjome tuoj pat apsispręsti, kokių vertybių mes siekiame ir kaip kuriama valstybė padės jas įgyvendinti. Jei to nepadarėme prieš 25 metus, privalome skubiai daryti dabar. Senovėje tautoms patekus į krizines situacijas iškildavo jų pranašai, kurie skelbdavo tikrąsias vertybes ir taip sutelkdavo žmones kovoti su ištikusiomis negandomis. Mūsų laikais pranašų vaidmuo skirtas mokslininkams. Matyt, dėsninga, kad ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdis gimė Lietuvos mokslų akademijoje. Dėsninga ir tai, kad Sąjūdis, išsprūdęs iš akademinės aplinkos, negebėjo atlikti savo misijos – sukurti valstybę, kuri padėtų tautai išsivaduoti iš nepilnavertiškumo jausmo, ir įsijungti į XXI amžiaus kūrėjų gretas. Nepilnavertiškumas reiškiasi tuo, kad piliečiai, ypač jaunimas, savo valstybės nelaiko vertybe, todėl ir savo ateities nebesieja su ja. Todėl iškyla klausimas, ar ateinančioms kartoms bus reikalinga Lietuvos valstybė. Atsakymą į šį klausimą gali duoti tik dabartinis Lietuvos jaunimas savo apsisprendimu. Šis apsisprendimas turi būti aiškus, paremtas protu, jausmais ir tikėjimu.
Pirmiausia, politinių partijų ir valstybės programos turi būti orientuotos į amžinąsias nekintančias vertybes.
Antra, jaunimas turi suvokti, kad Lietuvos valstybė yra vertybė, kurios niekas negali pakeisti, nes ji saugo ir puoselėja unikalią lietuvių kultūrą, kuri turi ne tik gilias šaknis praeityje, bet savo veržlumu yra nukreipta ir į ateitį.
Trečia, asmenybė gali suklestėti ir atrasti gyvenimo prasmę tik toje kultūrinėje terpėje, kurioje ji brendo. Tiesa, galima daug pasiekti gyvenant ir svetimoje šalyje, bet jausmai visuomet išliks Tėvynėje, nes ji yra vienintelė ir nepakeičiama.
Ketvirta, Lietuvos jaunimas, stodamas į kovą su tarpstančiu blogiu, gali remtis ankstesnių kartų jaunimo pavyzdžiu. Šią kovą yra pašventinęs didvyrių kraujas, pralietas kovose dėl amžinųjų idealų.
1941 metų Birželio sukilimas, o vėliau – priešinimasis hitlerinės Vokietijos užmačioms, ginkluota ir neginkluota kova su sovietiniais okupantais ir, pagaliau, Atgimimo sąjūdžio veikla yra tautos dvasinis ir politinis kapitalas, kuris tautai suteikia jėgų kurti visuotinės gerovės visuomenę, duoda peno meninei kūrybai, pažadina piliečių savigarbos jausmą.
Atgal
