Tautos mokykla
07 23. Pavardė – ne bajoro herbas
Arnoldas Piročkinas
Originaliųjų svetimvardžių vartojimo lietuvių kalboje šalininkai labai išradingi. Pastaruoju metu, bandydami įtikinti visuomenę, kad tik originaliai parašytos užsieniečių pavardės liudijančios priklausymą „europinei kultūrai“, jie paleido į apyvartą naują „nenuginčijamą“ argumentą – jų neatskiriamą ryšį su asmeniu. Antai Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas doc. dr. Antanas Smetona Klaipėdoje leidžiamo dienraščio „Vakarų ekspresas“ (2013 05 09) reportaže „Kas aukščiau: kalba ar teisė?“ dėstė, kad esanti europinė tradicija „rašyti lotyniško pagrindo pavardes taip, kaip jos iš tiesų atrodo. Tai pagarba asmeniui“ (paryškinta cituojant. – A.P.). Na, o teisės specialistas, kaip vienoje televizijos laidoje pats save yra apibūdinęs teisingumo ministras Juozas Bernatonis, pareiškia juodu ant balto: „Teisė į originalią pavardžių rašybą – prigimtinė“ (Literatūra ir menas, 2013 05 27). Taigi tokia pavardė einanti iš paties Dievo. Pasigirsta balsų, kad net vienos raidės pakeitimas pavardėje reiškiąs naujos pavardės atsiradimą. Taigi šiukštu nelieskite pavardžių jei jos parašytos lotyniško pagrindo abėcėlėmis!Pavardė tokiu būdu padaroma savotišku asmenybės herbu. Kaip kadaise bajoras būtų baisiausiai pasipiktinęs, jei jo herbe dailininkas būtų nupiešęs kokią detalę kitaip, negu buvo iš seno įprasta, taip mūsų amžiuje asmenybė gauna teisę piktintis, jei jo pavardė kiek pakinta kitoje kalboje, kuri, pavyzdžiui, nevartoja savo raštuose tam tikrų raidžių.
Pasidairę po senesnę ir naujesnę istoriją, lengvai įsitikinsime, jog ne visi žmonės taip smarkiai brangino savo ir kitų „prigimtas“ pavardes. Būta epochų ir šalių, kai ypač plito mada keisti pavardes. Antai XVI a. vokiečių, lenkų, lietuvių ir kai kurių kitų tautų kultūros veikėjai dažnai jas sulotynindavo, o ne sykį tiesiog išversdavo į lotynų kalbą. Pavyzdžiui, vokiečiai, turintys pavardę Bauer (valtietis, ūkininkas), imdavo vadintis lotyniškai Agricola (sk. Agrikola). Net pirmosios suomių knygos, išėjusios 1542 m., autorius vadinasi M. Agrikola. Garsusis humanistas, liuteronybės teoretikas Pilypas Melanchtonas, vaikystėje ir jaunystėje vadinęsis tėvų pavarde Schwarzerd (tr. Švarcerd, t.y. „juodžemis“), ją pasidarė iš graikų kalbos žodžių.
Ši mada neaplenkė nė mūsų pirmųjų raštijos kūrėjų. Antai Stanislovo Rapolionio tikrosios lietuviškos pavardės nė nežinome: ji atkurta iš lotyniško varianto Rapagel(l)anus. Jurgis Zablockis lotyniškai rašėsi Georgius Sablocius, o Abraomas Kulvietis – Abraamus Culvensis (tr. Kulvenzis). Neturime autentiško Martyno Mažvydo parašo. Daugiausia jis pasirašydavo lotyniškai Mos(s)vidius. O štai Mažosios Lietuvos kunigas Danielius Gaidys savo pavardę išvertė į lotynų kalbą – jis rašėsi Gallus (lot. gallus – gaidys). Jo sūnus Andrius nuėjo dar toliau: pasibaigus lotyniškai madai, ją pakeitė tos pačios reikšmės vokišku žodžiu Hahn.
Kas skatino to meto intelektualus taip uoliai savo tikrąsias pavardes keisti? Šiandien būtų sunku nusakyti motyvus, bet galima spėti, kad bene svarbiausias pradinis veiksnys buvo intuicija, jog lotyniškame tekste viskas turi būti suderinta su lotynų kalbos gramatika ir leksika. Vėliau tai galėjo skatinti autoritetingų pirmtakų pavyzdys. Būtų labai šaunu, jeigu pasitvirtintų prielaida, jog pirmieji humanistai, ėmę lotyninti ar graikinti savo pavardes, vadovavosi nuojauta organiškai jas įjungti į lotynų kalbos sistemą.
Nesileiskime į istoriją, kaip išblėso pavardžių lotyninimas. Užtat kiek prisiminkime pavardžių lietuvinimo eigą. Ji taip pat paneigia tezę apie pavardžių „prigimtinę teisę“.Įsigalėjus krikščionybei, lenkų dvasininkai ir raštininkai stengėsi lietuvių pavardes lenkinti. Vėliau rusų valdininkai jas rusino. XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje lietuvių inteligentai ėmė kratytis suslavintų pavardžių: nuo jų numetinėjo slaviškas priesagas ir keitė atskirus garsus. Kas yra mėginęs nustatyti, kada mūsų atgimimo dainius Maironis, Kauno gimnazijoje turėjęs pavardę su priesaga -evič-, iš Maciulevičiaus pasidarė Mačiulis? Aušrininkas Jonas Šliūpas ir varpininkas Kazys Grinius taip pat atsisakė sulenkintų pavardžių Šliūpavičius ir Grinevičius. Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis, įstojęs 1891 m. į Kielcų kunigų seminariją, buvo užrašytas lenkiškai Matulewicz. Reikia prisipažinti, kad rašančiam šias eilutes tebėra neaišku, kurio pavardės varianto po Pirmojo pasaulinio karo laikėsi pats arkivyskupas: iki šiol abi pavardės vartojamos literatūroje pramaišiui.
Turime pavyzdžių, kai patys veikėjai savo pavardžių nelietuvino: tai po jų mirties padarė mūsų literatai ir istorikai. Tokiu būdu iš Motiejaus Wołonczausko atsirado Motiejus Valančius, o iš brolių Antano ir Jono Juškevičių – Juškos.
Po 1933 metų, Juozui Balčikoniui spaudoje paraginus, kilo antroji pavardžių lietuvinimo banga. Daug kas iš inteligentų savo suslavintas pavardes ėmė keisti. Ypač jas keitė karininkai, įvairūs tarnautojai ir mokytojai. Antai žinomas bibliotekininkas ir bibliografas Juozas Slapšinskas pasirinko pavardę Rimantas, teatrologas Vytautas Maknickas tapo Makniu. Tačiau taip darė ne visi. Štai buvo du broliai Galvanauskai, kilę iš Vabalninko valsčiaus. Vyresnysis brolis Ernestas Galvanauskas, žymus Lietuvos politikas ir valstybės veikėjas, savo pavardės nepakeitė. Tuo tarpu jo jaunesnysis brolis Gediminas kažkuriais nepriklausomos Lietuvos metais ėmė vadintis pavarde Galva, nors iš tikrųjų ši tiesioginio ryšio su Galvanausku tikriausiai nė neturi. Nežinia, kaip į tokį Galvanauskų šeimos garbės paniekinimą pažiūrėjo vyresnysis brolis...
Būta ir pavardžių atlietuvinimo priešininkų. Bene pikčiausiai iš šios akcijos tyčiojosi poetas Jonas Kossu-Aleksandravičius straipsnyje „Žygis prieš vieną kareivį“ (1933 m.). Na, ir kliuvo vargšui J.Balčikoniui!Straipsnyje jis kategoriškai pareiškė: „Raštus ir toliau pasirašinėsiu Kossu-Aleksandravičius“. Tačiau likimo ironija: 1940 m. juos ėmė pasirašinėti Jonas Kuosa- Aleksandriškis, o 1952 m. neliko nė jo – atsirado Jonas Aistis. Taigi žymusis poetas net du kartus paneigė savo pavardės „prigimtinę teisę“.
Labai dažnai ir lengvai savo pavardę yra keitę JAV atsidūrę lietuviai. Tuo atžvilgiu ypač išsiskiria Atlanto nugalėtojas lakūnas Stasys Girėnas. Tikroji jo gimtoji pavardė Girskis, amerikiečių dokumentuose angliškai rašėsi Girch, o lietuviams jis prisistatydavo pavarde Girčius. 1932 m. birželio pradžioje, gavęs Petro Jurgėlos pasiūlymą vadintis Girėno pavarde, Stasys Girčius-Girch ryžosi atsisakyti nuo „prigimtinės teisės“. Šiam atsisakymui pritarė ir Stepas Darius: jam gražiai skambėjęs abiejų pavardžių derinys – Darius ir Girėnas (žr. P. Jurgėla. Sparnuoti lietuviai Darius ir Girėnas. – Čikaga, 1935. – P. 157). O ir Stepui Dariui pavardės keitimas nebuvo svetimas dalykas. Juk gimimo metrikuose jis įrašytas kaip Jucevičius. Po 1907 m., jau JAV, ėmęs lankyti mokyklą, jis tampa Juciumi (angliškai rašėsi Jucus). Kadangi jam galėjo netikti šios pavardės angliškas tarimas Džiokos, jis ryžosi dar kartą keisti pavardę: 1917 m. atsirado Stepas Darius. Petro Jurgėlos nuomone, tai antrosios tėvo pavardės Darašius trumpinys (cit. veik., p. 17).
Šie du pavyzdžiai rodo, kad emigravę į užjūrius lietuviai nebuvo prisirišę prie savo prigimtinių pavardžių ir jas gana laisvai keitė patogesnėmis. Tą aktą lengvino labai paprasta JAV galiojusi pavardžių keitimo procedūra.
Susikūrus Lietuvos Respublikai ir pradėjus duoti lietuviškus pasus, šalyje gyvenusių tautinių mažumų žmonės supratingai, vadovaudamiesi kasdienės šnekamosios valstiečių kalbos įpročiu, sutiko rašyti savo pavardes sulietuvintas: ne tik parašytas lietuviškais rašmenimis, bet ir su lietuviškomis galūnėmis, o moterų pavardes ir su lietuviškomis priesagomis, skyrusiomis ištekėjusias ir netekėjusias moteris. Atrodo, kad tokio specialaus įstatymo tuo klausimu nebuvo. Kas panorėdavo (o tokių buvo vienas kitas), savo pavardes ir vardus rašydavo tik lietuviškais rašmenimis. Antai, pasižiūrėję į 1940 metų „Lietuvos telefonų abonentų sąrašą“, matome, kad absoliuti dalis žydų tautybės abonentų Kaune įvardyta sulietuvintomis pavardėmis: Šapiraitė-Levitienė, Šapiras, Šapirienė, Šapyra, bet 19 asmenų (visi vyrai) šią pavardę rašė su galūne „o“ – Šapiro, taigi ją lietuvių kalboje paliko nekaitomą, kaip Didro. Sąraše pastebėta dar viena kita tokia nekaitoma pavardė: A.Černy, Abbe Česno, Leiba Dembo, Mendelis Very-Bey, Zarchi (bet gydytojas M.Zarchis). Gal kiek daugiau matyti asmenų nesulietuvintomis pavardėmis Vilniaus mieste, pavyzdžiui, med. dr. Berger-Rimini, Zinaida Borovič, Mozė Broides, Abraomas Broido, Wladyslaw Bujak, Moisėjus Gilels, Viera Gilels, Moižešas ir Sara Joffe, Bronislaw Krzyžanowski, Henryk Rudak, Wladyslaw Surzynski, Jozef Swięcicki ir kt.
Po 1918 m. į Lietuvą atvyko ir čia ilgam laikui apsigyveno nemaža užsieniečių. Dalis jų be jokių skrupulų dėl savo teisės į „prigimtinę pavardę“ imdavo ją lietuvinti. Ryškiausias pavyzdys 1919 m. Kaune apsigyvenęs šveicaras Juozas Eretas, kurio vokiška pavardė rašoma Ehret (reikėtų tarti Ėret). Įsijungęs į nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, kad sklandžiau pritaptų prie savo naujosios tėvynės, supratingas šveicaras pasivadino Juozu Eretu. Filosofas Vosylius Sezemanas, kurio vokiška pavardė Sesemann, 1923 m. pakviestas į Lietuvos universitetą Kaune (nuo 1928 m. profesorius) dėstyti filosofijos, tiek pritapo prie lietuvių kalbos, kad net lietuviškai yra pasirašęs vokiškai rašytų darbų.
Vis dėlto tokių supratingų, jautrių lietuvių kalbai svetimšalių, ilgesnį laiką gyvenusių ir dirbusių Lietuvoje, būta ne taip daug. Tačiau iš to, kad daugumas jų laikydavosi savo originaliųjų pavardžių, dar negalima spręsti, jog tie svetimtaučiai brangino mistinę „prigimtinę teisę“, laikė jas savo garbės dalyku. Vargu ar visi būtų piktinęsi, jei būtų matę savo pavardę lietuvių spaudoje ar net dokumentuose rašomą lietuviškomis raidėmis su pridėtomis lietuviškomis galūnėmis. Žinoma, susidurti su įvairių tautų snobais galimybė didelė. Tačiau ar mes turėtume savo kalboje paisyti snobiškų pretenzijų ir kurti visokių „teorijų“, kad kitų tautų pavardės ar apskritai svetimvardžiai lietuvių kalboje gautų „tautinę autonomiją“. Viena iš tokių „teorijų“, kad originalioji pavardžių rašyba išlaikytina dėl „prigimtinės teisės“. Kaip rodo mūsų pateiktoji pavardžių istorinė apžvalga, amžių būvyje pavardės buvo kaitaliojamos visiškai neturint galvoje dabar iš piršto laužiamų „prigimtinių teisių“.
Šypseną kelia ir teiginys, kad, išlaikant pavardės originaliąją rašybą, reiškiama pagarba asmeniui, kitaip sakant, kad kiekvienas asmuo didžiuojasi savo pavarde. Kas be ko, tkriausiai yra žmonių, kuriems jų pavardė kelia pasididžiavimo jausmą. Tik ar visiems? Straipsnyje suminėti pavardžių kaitaliojimo atvejai rodo, kad daugybė žmonių savo pavardės nelaikė savotišku herbu. O ir kaip čia laikysi asmens pasididžiavimu, pavyzdžiui, Klaipėdos krašte prieš karą paplitusią pavardę Šūdnagys, atsiradusią iš bendrinio žodžio „šūdnagis“, reiškiančio atgrubnagį, prastai dirbantį žmogų ar niekniekių vagišių.
Antra vertus, ar pavardės perrašymas kitais rašmenimis, taip pat pridėjimas prie jos galūnės rodo, kad tuo pavardei ir asmeniui reiškiama nepagarba. Perrašymas kitos kalbos rašmenimis kaip tik leidžia išvengti tikrosios nepagarbos, kai pavardės tarimas iškraipomas taip, jog ji darosi nė iš tolo nepanaši į originalą. Ne vieni lietuviai yra raidiškai perskaitę žymiojo anglų politiko Čerčilio pavardę „Churchil“ (rašoma Churchill). Teko skaityti kadaise Jurbarko majoratą valdžiusio kunigaikščio Sergejaus Vasilčikovo dukters Tatjanos vokiškai rašytus atsiminimus. Ji Antrojo pasaulinio karo metais Berlyne ištekėjo už garsiojo Napoleono laikų Austrijos politiko Klemenso Meternicho proanūkio. Jaunavedžiai atvyko į Hitlerio užgrobtą Bohemiją, kur buvo jaunojo kunigaikščio dvaras. Vieną rytą pas kunigaikštį atėjęs dvaro valdytojas vokietis su džiaugsmu pranešė, kad laikraščiai rašą, jog Churchil (taip tarė!Ne Čerčil) einąs prie galo. Kunigaikščiui toks pavardės tarimas sukėlęs didelį juoką. Mums tai svarus įrodymas, kur nuveda originaliosios rašybos pavardžių brukimas.
Tačiau klausimas, kiek rimtas teiginys, jog pavardės rašymas kitomis raidėmis pažeidžiąs jos autentiškumą ir kartu ignoruojąs jos savininko teises, reikalauja atskiro straipsnio.
Atgal
