Tautos mokykla
07 09. „Lietuva ir Vengrija - mano dvi Tėvynės!“
TS-LKD narys, Lietuvos ir Vengrijos bičiulių kultūros draugijos pirmininkas, Vengrijos ambasadoriaus garbės patarėjas dr. Vytautas Grinius už nuopelnus Vengrijai buvo antrą kartą apdovanotas Vengrijos valstybės apdovanojimu, kurį įteikė J.E. Vengrijos ambasadorius Zoltanas Pecze. Skelbiame ta proga pasakytą V. Griniaus padėkos kalbą, kurioje atsispindi ne tik autoriaus asmeninė patirtis, bet ir dviejų valstybių istorinės sąsajos.
Naudodamasis šia reta ir iškilminga proga norėčiau atskleisti savo vieną svarbia paslaptį, jog aš esu vienas iš tų laimingųjų ir turtingųjų, nes turiu dvi Tėvynes:
Pirmoji - tai mano gimtoji brangioji Tėvynė Lietuva, kur gimiau (1940.07.10), užaugau šeimoje auklėjamas krikščioniškoje dvasioje, baigiau Vilniaus universitetą (1963), apgyniau kandidatinę disertaciją (1974). Per tą ankstyvąjį pokario laikotarpį teko visko patirti - ir artimųjų netekčių, bado kolchoze, komunistų padarytų nuoskaudų... Vėlesniais metais buvo ir gražių akimirkų, tai dainavimas dviejuose geriausiose Lietuvos saviveiklinių chorų kolektyvuose, kultūrinė veikla profsąjungose, mėgstamas mokslinis tiriamasis darbas. Bet štai 1973 metų žiemą mane artimiausi Bičiuliai, kaip „meilės tremtinį“ (taip mus vėliau tokius emigrantus „pakrikštijo“ poetas Marcelijus Martinaitis), išlydėjo į paslaptingą ir naują gyvenimą žadančią šalį - tai Vengriją, kuri tapo mano Antrąja Tėvyne. Čia gimė mano vaikai Ieva ir Adomas, buvau pripažintas darbe - mokslinį patyrimą taikant žemės ūkio praktikoje, Agrarinių mokslų universiteto mokslinė taryba man suteikė žemės ūkio mokslų daktaro vardą (1977), šalyje buvo aikštai vertinamas mano visuomeninis darbas, čia galutinai susiformavo mano politinės pažiūros. Už tai mane vengrų kolegos juokais vadino „ambasadorium ant ratų“, kadangi su pavedimais iš abiejų pusių į Vilnių važiuodavau 2-3 kartus metuose, o gimtinės reikalus tekdavo tvarkyti kaip „Lietuvos atstovui Vengrijoje“. Kiek čia buvo teisybės, laikas parodė, nes kol nebuvo politinių permainų abiejose šalyse ir nebuvo atnaujinti tarpvalstybiniai diplomatiniai ryšiai,, reikėjo kažkam imtis ir ne pagal specialybę visuomeninio darbo. Aš tai priėmiau kaip Aukščiausiojo siųstą man Misiją pasitarnauti abiem savo Tėvynėms. Dariau tai ką sugebėjau ir ko buvau prašomas, nesvarbu, ar tai indivi-dualių asmenų, ar kolektyvų, įvairiausių valstybinių institucijų. Teko pasitarnauti ir valstybių vadovams. Tai ne pasigyrimas, apie visa tai liudija mano archyvas (kopijos yra LR Užsienio reikalų ministerijoje), straipsniai dienraščiuose, užfiksuoti renginiai TV video juostose bei DVD laikmenose. Dabar didžiausia mano svajonė - sudaryti iš viso to, kas yra išlikę, monografiją-albumą pavadinimu „Lietuvos ir Vengrijos istorijos sąsajos“ abiem kalbom. Tam pritarė ir 2012.09.24 d. su oficialiu vizitu Vilniuje lankęsis Vengrijos prem-jeras Viktoras Orbanas. Tai būtų mano visuomeninės veiklos „gulbės giesmė“...
Dr.Vytautui Griniui įteikiama Vengrijos Kultūros ministerijos atminimo plaketė „Pro Cultura Hungarica"
Viso to aš nebūčiau atlikęs vienas be artimų bičiulių bei Vengrijoje gyvenančių lietuvių bendruomenės narių pagalbos ar atitinkamų valstybinių institucijų nepamainomos paramos tiek Lietuvoje, tiek Vengrijoje.
Už ką naudodamasis proga dabar lenkiuosi Jiems ir nuoširdžiai dėkoju, padėjusiems man įprasminti savo gyvenimą pasitarnaujant abiejų Tėvynių labui, per daug metų puoselėjant tarpvalstybinius kultūrinius bei diplomatinius santykius, atliekant su tuo susijusius darbus. 2006 metais minint Vengrijos revoliucijos 50-ąsias metines, Budapešte parlamento kupolo salėje iškilmingo renginio metu jų Prezidento J.E. Solyom Laszlo buvau apdovanotas Nuopelnų ordino Viduriniuoju kryžiumi (tai aukščiausias apdovanojimas Vengrijos piliečiams). Gi šiandien iš Jo Ekscelencijos Vengrijos ambasadoriaus rankų man buvo didelė garbė priimti naują apdovanojimą, tai Vengrijos Kultūros ministerijos atminimo plaketė „Pro Cultura Hungarica“ už kultūrinių projektų inicijavimą bei įgyvendinimą Lietuvoje, atsidėkojant šiai draugingai šaliai už visokeriopą pagalbą mūsų atkurtai Neprik-lausomai valstybei sunkiais pirmaisiais metais. Kai savos valstybinės institucijos buvo užimtos politinio šalies pertvarkymo reikalais, mano kuklus visuo-meninis darbas, 20 metų gyvenant Vengrijoje (1973-1993), buvo kaip politinės brandos metai, todėl po sugrįžimo (1993) į gimtąją Lietuvą tą patyrimą galėjau apvainikuoti išliekančios kultūrinės vertės renginiais kartu su 1999 metais įkurtos Lietuvos ir Vengrijos bičiulių kultūros draugijos nariais bei kultūriniuose projektuose dalyvavusiais atskirais asmenimis bei kolektyvais. Spaudoje apie tai buvo plačiai rašyta.
Lietuvos ir Vengrijos istorijos sąsajos - tai retas reiškinys, besitęsiantis nuo XVI amžiuje Lenkijos karaliaus ir Lietuvos valdovo Stepono Batoro išmintingo valdymo laikų iki šių dienų. Ypač Lietuvai buvo svarbi Vengrijos parama atkūrus Neprik-lausomybę (1990.03.11.), kai naujai susibūrusi jų Demokratinio jaunimo sąjunga, (sutrumpintai Fi-desz), organizavo Budapešte solidarumo bei palaikymo mitingus Lietuvai ir kitoms dviem Baltijos valstybėms. Maskvai paskelbus ekonominę blokadą rinko ir siuntė humanitarinę pagalbą, o Vyriausybė suteikė nemokamą gydymą sunkai nukentėjusiems Laisvės gynėjams per sausio 13-osios kruvinus įvykius Vilniuje, išgelbėdama nuo išliekamo invalidumo. Aš visą laiką buvau kaip tų nenutrūkstamų akcijų palydovas bei tarpininkas. Tai buvo lyg mano antrasis pašaukimas.
O ką mes matome šiandien? Ir vėl istorinės sąsajos... Tai mėginimas atkurti savo tautines Valstybes, viena kitos palaikymas prieš Briuselio pasitaikantį nepriimtiną ES diktatą. Malonu girdėti ir jaunųjų politikų progresyvius balsus abiejuose pusėse, įkuriant Lietuvos ir Vengrijos jaunimo Forumą (2012.09.24.). Būtina ir neišvengiama kartų kaita , to mumsgeriausias ir sektinas pavyzdys - 2010-ųjų metų rinkimai Ven-grijoje, kai dvi trečiąsias Parlamente užpildė Fidesz ir Krikščionių demokratų sąjungos atstovai. Tai retas reiškinys Europos Sąjungos valstybių politiniame gyvenime. Linkėčiau tokių rezultatų kada nors pasiekti ir pas mus, Lietuvoje!
Mes pastaraisiais metais patiriame sudėtingų reiškinių bei įvykių savo valstybių gyvenime, tad nepraleiskime nė vienos dienos nepagalvodami apie tas „sąsajas“, kurios mus lydėjo istoriniais laikais, o svarbiausia - padėjo mums įveikti politines bei ekonomines kliūtis po Nepriklausomybės atkūrimo, suteikė dvasinės stiprybės kuriant ateitį. Baigdamas lenkiuosi abiem savo Tėvynėms dėkodamas už viską, ką patyriau ir įprasminau savo gyvenime, džiaug-damasis ir didžiuodamasis, kad esu abiejų Valstybių pilietis.
Atgal
