Tautos mokykla
06 21. Lietuvos kelias – tikrųjų vertybių ieškojimas
Jonas Algirdas Antanaitis
1941m. birželį prasidėjo Vokietijos - Sovietų Sąjungos karas. Lietuvos žmonės, patyrę sovietinės okupacijos košmarų, sutiko vokiečius kaip išvaduotojus iš sovietinės vergijos. Tačiau po pirmos pažinties su vokiečių kariauna žmonės suprato, kad turi reikalų ne su išvaduotojais, bet su naujaisiais okupantais. Todėl praėjus Sukilimo euforijai, Sukilimo organizatoriai ėmėsi kurti planus ne tik kaip išsilaikyti naujojo okupanto priespaudoje, bet ir kaip atkurti nepriklausomą Lietuvą. Tačiau šis siekis prieštaravo nacistinei Reicho politikai, kurios esmė išsakyta sausumos kariuomenės vado feldmaršalo Walterio von Brauchitscho 1941 m. birželio 26 d. direktyvoje Šiaurės armijos grupės vadovybei: „Naujoji Lietuvių Vyriausybė nepripažįstama. Turi būti vengiama visų tokių aktų, kurie galėtų būti suprasti kaip oficialus jos pripažinimas arba reikštų politinį susirišimą. Bendra kova su lietuvių daliniais draudžiama. " Tačiau direktyva leido valymo operacijose panaudoti esamą „reguliariąją" policiją. Taip pat buvo leista ją sustiprinti pagalbine policija ir mažesniais kariuomenės daliniais. Birželio 28 d. vokiečių karo komendantas gen. mjr. Robertas von Pohlis davė nurodymą Kauno karo komendantui pik. Jurgiui Bobeliui, kad sukilėlių partizanų būriai būtų nedelsiant nuginkluoti visoje Lietuvos teritorijoje. Tą pačią dieną pik. J. Bobelis išleido įsakymą Nr. 9, kuris įpareigoja partizanų sukilėlių dalinius iki birželio 28 d. 17 vai. grąžinti perregistravimui ginklus į Kauno karo komendantūrą.1 Didžiojoje Lietuvos dalyje sukilėlių būriai buvo nuginkluoti nurodytu laiku, išskyrus šiaurinį Lietuvos pakraštį ir atokesnes nuo vokiečių veržimosi krypčių vietoves, kur sukilėliams teko kovoti su nesuspėjusiais pasitraukti raudonarmiečiais. Dauguma atidavusių ginklus sukilėlių grįžo prie savo darbų, dalis jų perėjo į pagalbinę policiją ir į birželio 28 d. pradėtą formuoti komendantūrai pavaldų Tautinio darbo apsaugos batalioną (TDA). Tikėtasi, kad šis ir kiti lietuvių savisaugos batalionai taps Lietuvos kariuomenės užuomazga.
Nuginklavus sukilėlių dalinius, Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) ir Laikinosios vyriausybės veikla nesibaigė. Buvo tęsiamas valdymo struktūrų ir gyventojų aptarnavimo įstaigų atkūrimas, išskyrus tas, kurias savo dispozicijon perėmė vokiečių karinė valdžia. Vokiečių karinei valdžiai atstovaujantis karo komendantas gen. mjr. R. von Pohlis, palaikęs gerus santykius su Kauno karo komendantu pik. J. Bobeliu, nedarė kliūčių žemesniojo lygio valstybinių įstaigų veiklai, tačiau visiškai ignoravo LAF ir Laikinąją vyriausybę.
Susiformavus Laikinajai vyriausybei, netrukus ėmė ryškėti gestapo remiama voldemarininkų opozicija, kuri laikėsi nuostatos, kad Vyriausybės sudarymas ir nepriklausomybės paskelbimas, nesusitarus su vokiečiais, yra klaida, dar padidinta konfliktu tarp vyriausybės ir vokiečių. Kilusiais nesutarimais tuoj pat pasinaudojo gestapas, siekdamas nušalinti Laikinąją vyriausybę voldemarininkų rankomis. Voldemarininkų organizuotas perversmas buvo įvykdytas naktį iš liepos 23-iosios į 24-ąją. Apie gestapo kurstomą perversmą žinojo ir LAF įgaliotinis prie Laikinosios vyriausybės Leonas Prapuolenis, ir Kauno karo komendantas pik. J. Bobelis, ir kiti pareigūnai, tačiau buvo nuspręsta nenaudoti jėgos prieš perversmininkus, nes tai atneštų bereikalingų aukų: visi buvo įsitikinę, kad gestapas nepakęstų perversmininkų pralaimėjimo. Tačiau gestapas netgi nebuvo suinteresuotas, kad žymesnių galių įgytų perversmininkai, paėmę į savo rankas ne tik lietuviškąsias karines struktūras, bet ir civilinę valdžią, kuriai vadovauti turėtų tik patyrę politikai.
1941 m. liepos 25 d. vokiečiams paskelbus civilinės valdžios įvedimą Pabaltijo kraštuose, Laikinosios vyriausybės veikla tapo praktiškai nebeįmanoma: prievarta buvo atimamos susisiekimo priemonės, be jokio įspėjimo užimtos Vyriausybės patalpos, kurios tuoj pat buvo atiduotos atsiųstam Kauno miesto komisarui. Laikinoji vyriausybė kreipėsi į pradėjusį eiti pareigas generalinį komisarą Lietuvai dr. Adrianą von Rentelną, prašydama paskirti ministrams audienciją, kad jie galėtų betarpiškai išsiaiškinti padėtį. Paskyręs audienciją Generalinis komisaras pirmiausia atskirai priėmė div. gen. Stasį Raštikį ir pasiūlė jam pirmojo generalinio tarėjo postą. Tačiau generolas jo kategoriškai atsisakė. Rugpjūčio 5 d. oficialiai priimtiems Laikinosios vyriausybės ministrams A. von Rentelnas pareiškė, kad krašto valdymą perimąs jis pats, eilę Laikinosios vyriausybės ministrų skirsiąs savo padėjėjais — generaliniais tarėjais. Pirmuoju generaliniu tarėju skiriamas generolas Petras Kubiliūnas. Laikinosios vyriausybės delegacijos vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis atsakomojoje kalboje akcentavo dvi pagrindines mintis: pirma - LV siekia atkurti Nepriklausomą Lietuvą ir dirbti vardan jos, antra - lietuvių tauta pasiryžusi ir toliau bendradarbiauti su Didžiąja Vokietija. Toks bendradarbiavimas būtų reiškęs, kad Vokietija pripažįsta Lietuvos valstybingumą.
Tą pačią dieną Laikinoji vyriausybė susirinko paskutinio posėdžio. Padariusi šešių savaičių darbo apžvalgą, Laikinoji vyriausybė konstatavo, kad jai buvo patikėta ginti Lietuvos suverenumą, ji dariusi visa, kas galima, kraštui atstatyti, bet nuo pat pradžios vokiečiai ignoravo Laikinąją vyriausybę, o paskui pradėjo jai spęsti tiesiogines kliūtis ir kurstyti prieš ją tam tikras politines grupes ir avantiūristus. Zivilverwaltungo įvedimas ir generalinio komisaro pareiškimas, kad Laikinosios vyriausybės darbas yra baigtas, padaro fiziškai nebeįmanomą tolesnį Laikinosios vyriausybės veikimą; dėl to Laikinoji vyriausybė konstatuoja, kad jos veikimas sustabdomas prieš jos ir prieš lietuvių tautos valią. Po tokio sprendimo Laikinoji vyriausybė, in corpore atėjusi į Karo muziejaus sodelį, stebint susirinkusių žmonių miniai, padėjo vainikus prie Nežinomojo kareivio kapo ir paminklo žuvusiems dėl Lietuvos laisvės.
Po voldemarininkų, pasivadinusių Lietuvos nacionalistų partija (LNP), įvykdyto perversmo LAF prarado galimybę kontroliuoti Kauno karo komendantūrą - labai svarbią įstaigą, kuri galėjo tapti Krašto apsaugos ministerijos tarnybų užuomazga. Perversmininkų paskirtas Kauno miesto komendantas kpt. S. Kviecinskas liepos 24 d. įsakymu atleido pik. J. Bobelį iš Kauno komendanto pareigų. LAF destrukcija prasidėjo ir iš vidaus, kai štabo nariai Jurgis Valiulis ir Jonas Deksnys, atstovavę Laisvės kovotojų sąjungai, perėjo į perversmininkų pusę. Rugpjūčio 27 d. dar devyniolika LAF štabo narių prisijungė prie voldemarininkų. Tokiu būdu buvo sugriauta tautos vienybė, pasiekta formuojant antisovietinio pasipriešinimo pogrindį. Kitą dieną L. Prapuolenis, vienas iš LAF steigėjų bei vadovų ir štabo viršininkas pik. Mykolas Mačiokas sustabdė LAF štabo veiklą.
Galutinai paaiškėjus, kad vokiečiai nepripažins Lietuvos suverenumo ir vykdys okupacinę politiką, LAF vadovybė rugsėjo 15 d. pasiuntė aukščiausiems Vokietijos vadovams memorandumą, kuriame išsamiai nušviečiama susidariusi padėtis: „Lietuvos kariuomenės dalys ir Lietuvos partizanai visur kiek galėdami padėjo žygiuojančiai per Lietuvą vokiečių kariuomenei. Lietuviai kovojo kartu su Vokietija, o ne prieš Vokietiją. Tačiau nežiūrint į tai, vokiečių valdžios organai Lietuvą traktuoja kaip okupuotą priešininko teritoriją." Toliau įvardijamos vokiečių civilinės valdžios daromos klaidos, sprendžiant, tiksliau: nesprendžiam, nuosavybės grąžinimo, ūkio tvarkymo, pinigų reformos, darbo jėgos panaudojimo, švietimo, kultūros ir kt. klausimus. „Sykiu LAF drįsta atkreipti dėmesį Aukštosios Vadovybės į tai, kad memorandume nurodyti Lietuvos gyvenimo nenormalumai galėtų išnykti, jei būtų pripažinta tolimesnė Lietuvos valstybės egzistencija ir jei valstybiniam krašto gyvenimui vadovautų sava vyriausybė." Šį memorandumą pasirašė 29 žmonės, atstovavę LAF vadovybei.
Memorandumo įteikimas dr. A. von Rentelnui turėjo aiškų tikslą išprovokuoti vokiečius, kad jie nutrauktų LAF veikimą, nes voldemarininkai ir jų bendrininkai siekė įvairiais būdais perimti šią, didelį tautos pasitikėjimą įgavusią organizaciją. Memorandumo teikimo tikslas buvo pasiektas: vokiečių reakcija buvo greita: 1941 m. rugsėjo 22 d. civilinė vokiečių valdžia nutraukė LAF veiklą ir konfiskavo jo turtą. Tiesa, buvo patirta ir nuostolių: rugsėjo 21 d. buvo suimtas ir įkalintas LAF vadovas L. Prapuolenis.10
1941 m. rudenį buvę frontininkai ir jų bendraminčiai pradėjo pogrindyje formuoti rezistencinę antinacinę organizaciją, pavadintą Lietuvių frontu (LF). Naujas pavadinimas jai buvo duotas ne vien dėl to, kad LAF veikloje dalyvavę sukilėliai nebūtų naujųjų okupantų kaltinami kaip pogrindinės antinacinės veiklos dalyviai, bet ir dėl to, kad Lietuvių frontas iš esmės buvo naujo tipo organizacija. Jos svarbiausiomis pamatinėmis vertybėmis buvo krikščioniška moralė, principingumas, idealizmas, kūrybingumas. „(...) Idėjinis veiksnys atskyrė LF nuo kitų rezistencinių sąjūdžių (Laisvės kovotojų, Vienybės sąjūdžio), suteikdamas jam specifinį pobūdį".
Lietuvių fronto rezistencinę veiklą yra išsamiai nušvietęs jo tyrinėtojas dr. Mindaugas Bloznelis monografijoje „Lietuvių frontas". Nekartodami jo pateiktų faktų ir analizės, stabtelsime ties vienu, bene svarbiausiu, LF veiklos tarpsniu - 1943 metų pradžioje iškilusiu konfliktu tarp lietuvių antinacinės rezistencijos ir vokiečių okupacinės valdžios, paskelbusios okupuotose Baltijos valstybėse mobilizaciją į Wafenn - SS dalinius - nacių elitinę kariuomenę.
1943 metų žiemą, sovietinei kariuomenei prie Stalingrado sunaikinus feldmaršalo Friedricho Pauluso armiją, buvo sustabdytas ne tik vokiečių veržimasis prie Kaspijos naftos, bet ir įvyko esminis karo eigos pokytis, kuris privertė Reicho vadovybę ieškoti naujų „gyvosios jėgos" resursų. Vokietijoje ir jos okupuotuose kraštuose paskelbta totalinė mobilizacija. Lietuvos politikai iš karto suprato vokiečių kėslus ir ant jų masalo neužkibo. Jie turėjo karčią patirtį, kaip nacistinė Vokietija elgėsi su sukilėliais ir Laikinąja vyriausybe, todėl nesusigundė vokiečių vilionėmis įsijungti į nacių kovą su bolševikais. Mobilizacijos boikotą pirmiausia paskelbė Lietuvių frontas, 1943 m. vasario 24 d. išleidęs savo pogrindinio laikraščio „Į laisvę" Ekstra laidą. Po keleto dienų panašius pareiškimus paskelbė pogrindžio laikraščiai „Nepriklausoma Lietuva" ir „Laisvės kovotojas". Mobilizacijos boikotui pritarė ir Lietuvos laisvės armija (LLA). Studentams pradėjus vykdyti boikotą, vokiečiai uždarė aukštąsias mokyklas. Sugrįžusių į tėviškes studentų pavyzdžiu sekė vietinis jaunimas. Mobilizacija buvo sužlugdyta. Sukilėlių patirties dėka daugiau kaip šimtas tūkstančių Lietuvos jaunuolių nepateko į mirties spąstus - SS divizijas. Tai buvo didžiulis lietuvių rezistencijos laimėjimas.
Šios akcijos reikšmė išryškėja, palyginus vokiečių okupacijos baigties rezultatus visose trijose Baltijos valstybėse. Vokietijos-Sovietų Sąjungos karo pradžioje nei Latvijoje, nei Estijoje nebuvo organizuoto sukilimo prieš sovietinius okupantus. Ir vėliau, vokiečių okupacijos metu, tautiniai pasipriešinimo judėjimai jose buvo silpni. Kai 1943 m. pavasarį Lietuvoje buvo priimtas sprendimas boikotuoti vokiečių paskelbtą mobilizaciją, Lietuvių fronto vadovybė pasiuntė į Latviją J. A. Antanaitį, studentų ateitininkų korporacijos Grandis pirmininką, kartu su kitu kolega tartis su pogrindžio atstovais dėl veiksmų derinimo. Slaptame susitikime Rygos universitete buvo išdėstyti lietuvių motyvai boikotuoti mobilizaciją. Kolegos latviai, pritarę lietuvių pozicijai, apgailestavo, kad jiems neįmanoma sekti lietuvių pavyzdžiu, nes Latvijos visuomenė mobilizacijos boikotui nepasirengusi. Tas nepasirengimas latvių tautai atnešė didžiulių nuostolių: dauguma jaunų vyrų buvo mobilizuoti į SS divizijas.
Atgal
