Tautos mokykla
06 18. Birželio sukilimo reikšmė Lietuvos valstybingumui
Jonas Algirdas Antanaitis
Lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės raidoje galima išskirti keletą esminių pokyčių, kurie lėmė valstybės galią ir jos piliečių (feodalizmo laikotarpiu - pavaldinių) gerovę.
Lietuvos valstybei pradžią davė karalius Mindaugas, kuris trylikto amžiaus pirmojoje pusėje, apjungęs lietuvių gentis, ir išnaudodamas jų veržlumą, sukūrė valstybę, kuri iš kitų regiono politinių darinių išsiskyrė dinamiškumu. Todėl neatsitiktinai Lietuvos valdovai savo valstybėj, herbe vaizdavo veržlumo simbolį Vytį – riterį, kovojantį su priešais. Priimdamas krikštą iš Romos popiežiaus, o ne Konstantinopolio patriarcho, Mindaugas siekė atvesti Lietuvą į Vakarų civilizacijos arealą. Šiuos siekius nutraukė Mindaugo žūtis nuo jo politinių priešininkų rankų. Valstybėje susidariusia įtampa naudojosi Lietuvos priešai. Daugiau kaip pusantro šimto metų bėgyje Kryžiuočių ordinas dėjo daug pastangų sužlugdyti „paskutinę Europoje pagonišką valstybę". Tačiau lietuviai stiprino savo valstybę, plėsdami valdas į Rytus, kur juos palankiai sutikdavo slavų kunigaikščiai, nes lietuviai padėjo jiems vaduotis iš totorių jungo. Į Vakarų civilizacijos arealą lietuviai įsijungė, kai Lietuvos Didysis kunigaikštis Jogaila vedė Lenkijos karalaitę Jadvygą, ir Lenkijos dvasininkai organizavo visuotinį lietuvių krikštą. Tačiau lietuvių krikštas nepakeitė Ordino kėslų sunaikinti Lietuvos valstybę. 1410 m. vasarą Ordinas pasikvietė riterių ir samdytos kariuomenės iš Vakarų Europos, jo pusėje dalyvavo apie 12 tūkstančių karių. Jungtinėje lietuvių ir lenkų kariuomenėje buvo 15-20 tūkstančių karių, kuriems formaliai vadovavo Jogaila, tačiau tikrasis mūšio vadas buvo Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas. Mūšis įvyko 1410 m. liepos 15 d. Ordino žemėje, prie Griunvaldo (Žalgirio). Vytautui sumaniai vadovaujant, Ordino kariuomenė buvo sutriuškinta. Po šio pralaimėjimo Kryžiuočių ordinas nebekėlė realios grėsmės Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei (LDK). Po nesėkmingų tolesnių karų ir iškilusių vidinių nesutarimų Ordinas visiškai nusilpo. 1525 m. Didysis magistras Albrechtas Hohenzollernas su dauguma Ordino brolių perėjo į protestantizmą ir, prisiekęs karaliui Žygimantui (Senajam), tapo Lenkijos vasalu.
LDK, laimėjusi ilgaamžę kovą prieš galingą priešą - Kryžiuočių ordiną, nesugebėjo pasinaudoti pergalės vaisiais. Ir ji sulaukė panašios lemties kaip jos priešas, tik valstybės nykimas tęsėsi žymiai ilgiau. Jo nesustabdė nė 1569 m. Liubline pasirašyta Lietuvos unija su Lenkija. Po jos pasirašymo praėjus dviem šimtams metų, aštuoniolikto amžiaus pabaigoje, abiejų tautų Respublika tapo draskoma vidinės nesantaikos tiek, kad jos seimas nesugebėjo priimti sprendimo gintis nuo agresyvių kaimynų, todėl Rusija, Austro-Vengrija ir Prūsija, nepatyrusios organizuoto pasipriešinimo, per tris kartus išsidalijo Lietuvos ir Lenkijos jungtinę valstybę.
Rusų okupacijos laikotarpiu Lietuvos ir Lenkijos aukštuomenė, įkvėpta revoliucinių judėjimų Vakarų Europoje, 1831 ir 1863 metais organizavo sukilimus prieš okupacinę caro valdžią. Sukilėlių pastangos buvo nesėkmingos: sukilimai numalšinti, išlikę gyvi ir nepasitraukę į užsienį vadai nuteisti mirties bausme ar katorga, kiti sukilėliai ištremti į Rusijos gilumą.
Devyniolikto amžiaus antroje pusėje, ypač po baudžiavos panaikinimo, pradėjo reikštis naujos visuomeninės jėgos: valstiečiai, įgiję nuosavybės teisę į žemę, ir šviesuomenė, kilusi daugiausia iš valstiečių. Be to, Bažnyčia šalia pastoracinės veiklos didesnį dėmesį nukreipė į žmonių švietimą, organizavo kovą su žalingais įpročiais.
Kylant materialinei gerovei, stiprėjo tautinė savimonė ir siekis atkurti Lietuvos valstybingumą. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje žlugus Rusijos Imperijai, susidarė sąlygos realizuoti šį siekį. Vilniaus konferencijoje tautos atstovų išrinkta Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. aktu paskelbė „atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę..." Valstybės atkūrimas buvo įtvirtintas kovose dėl Nepriklausomybės ir įgavo tarptautinį pripažinimą, sumaniai veikiant negausiems Lietuvos diplomatams.
Nors Lietuva atsikūrė kaip demokratinė valstybė, tačiau pradėtos įgyvendinti demokratinės institucijos išsilaikė vos keletą metų. 1926 m. pabaigoje perversmo keliu į valdžią atėjo autoritarinis tautininkų režimas, vadovaujamas prezidento Antano Smetonos. Režimas ypač sustiprino savo pozicijas, užgriuvus pasaulinei ūkio krizei, kuri pasiekė Lietuvą 1930 metų pradžioje. Krizė itin skaudžiai palietė žemės ūkį: jo gaminių kainos smuko iki penktadalio. Visos pasaulio valstybės, siekdamos palengvinti krizės naštą gamintojams, nuvertino savo valiutas beveik perpus. Tik Lietuvos finansininkai išlaikė litą stabilų. Iš to laimėjo tik valdininkai ir saujelė piniguočių: jų turimo kapitalo vertė ir pajamų perkamoji galia žymiai išaugo. Beveik visa krizės sukelta našta buvo užkrauta ant gamintojų, ypač ūkininkų, pečių. Todėl kilo žmonių priešiškumas valdžiai, perėjęs į ginkluotas riaušes Suvalkijoje. Jas numalšinus organizatoriams buvo skirtos net mirties bausmės.
Antrąjį pasaulinį karą Lietuva sutiko slegiama krizės padarinių, ir blaškoma nežinios dėl valstybės ateities. Tiesa, atgavome Vilnių. Bet turėjome įsileisti Raudonosios armijos bazes, ir, nepraėjus nė metams, be šūvio atiduoti pačią Nepriklausomybę. Negana to, kariuomenės vadas generolas V. Vitkauskas iškilmingai sutiko ir sveikino okupacinę kariuomenę, Ministras pirmininkas A. Merkys įsakė suimti ir išduoti okupantui Vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą ir Saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį, nors žinojo, kad jie niekuo nenusikalto. Valstybė nebuvo paruošta kaip susidoroti su iškilusia grėsme. Okupacijos akivaizdoje „Tautos vadas" A.Smetona nerado kitokio sprendimo kaip slapčia pasitraukti iš Lietuvos, net nepaaiškinus tautai tokio poelgio motyvų. Dvasios nuosmukis išryškėjo ne tik valdančiųjų sluoksniuose. Dalis inteligentijos šiuose įvykiuose matė tik Smetonos režimo pabaigą, o kaimo ir miesto varguomenė tikėjosi, kad bolševikų žadami pokyčiai palengvins jų varganą būtį. Prasidėjęs sovietinis teroras pribloškė daugumą žmonių, jie jautėsi išduoti ir pažeminti. Siame nevilties chaose tauta išliko nepalaužta - pradėjo reikštis aktyviausios patriotinės jėgos: jaunesnioji Lietuvos kariuomenės karininkija, Lietuvos šauliai ir jaunimo visuomeninės organizacijos. Iš jų veiksmingiausi buvo ateitininkai - besimokančio ir studijuojančio jaunimo bei mokslus baigusių organizacija, diegianti krikščioniškąsias vertybes, ugdanti patriotizmą. Daugelis ateitininkų turėjo gerą pogrindinės veiklos patyrimą, nes tautininkų režimui uždraudus ateitininkų veiklą gimnazijose, jie sėkmingai veikė pogrindyje. Prie jų prisidėjo ir neorganizuotas jaunimas. Jaunųjų politikų ir karininkų iniciatyva 1940 m. spalio 9 d. Kaune buvo įsteigta pogrindinė organizacija, vėliau pasivadinusi Lietuvių aktyvistų frontu (LAF). Organizacijos siekiai, pasak vieno iš jos kūrėjų Leono Prapuolenio, buvo suvienyti tautą ir rengtis pasinaudoti neišvengiamai artėjančiu karu tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, palankiu momentu pakelti tautą į sukilimą, jam vadovauti ir perimti atsikuriančios valstybės valdymą. Buvo įsteigti LAF štabai Vilniuje ir Kaune.
Vilniaus štabo vadovu tapo majoras Vytautas Bulvičius, aukštos erudicijos strategas, 1939-1940 m. dėstęs karinius mokslus Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose, o sovietams okupavus Lietuvą perkeltas į Vilnių, į Raudonosios armijos lietuviškojo pulko štabą. V. Bulvičius į valstybingumo atkūrimo veiklą įtraukė ne vien kariškius, tarnavusius lietuviškuosiuose sovietinės kariuomenės daliniuose, bet ir civilinius tarnautojus, atstovavusius lietuvių administracijai Vilniuje. Kadangi Vilnius buvo tapęs Lietuvos sostine, tai ir LAF Vilniaus štabui buvo skirtas pagrindinis vaidmuo rengiant sukilimą ir organizuojant atkurtos valstybės valdymą. Vilniaus štabas parengė detalų sukilimo planą, kur numatė panaudoti Lietuvos kariuomenės likučius, įtrauktus į Raudonosios armijos 29-ąjį teritorinį korpusą. Tačiau Vilniaus štabą sovietinis saugumas susekė ir iki 1941 m. birželio vidurio suėmė daugumą jo narių. Po pusės metų V. Bulvičius ir septyni štabo nariai buvo sušaudyti Gorkyje, kiti įkalinti ilgam laikui.
Tad pagrindinis uždavinys rengti sukilimą ir jam vadovauti atiteko Kauno štabui; jo steigėjas ir vadovas buvo tuometinis Studentų ateitininkų sąjungos pirmininkas Pilypas Žukauskas-Narutis. Dalyvavęs slaptoje moksleivių ateitininkų veikloje, jis buvo sukaupęs gerą pogrindininko patyrimą. Studentų organizacijos jam buvo patikėjusios vadovauti Studentų koalicijai, kuri buvo savotiška opozicija valdžiai dar esant nepriklausomai Lietuvai. 1940 m. rudenį į šią koaliciją stojo profesionalūs kariškiai, pašalinti ar patys pasitraukę iš kariuomenės ir atėję į universitetą. Nors Kauno štabą sudarė įvairių pažiūrų žmonės, svarbiausią vaidmenį čia turėjo tie, kurie kritiškai vertino autokratinį prezidento Antano Smetonos režimą. Ryšius tarp Vilniaus ir Kauno štabų palaikė ekonomistas Leonas Prapuolenis, kuris buvo faktinis LAF politinis vadovas.
Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje gen. štabo pulkininko Kazio Škirpos iniciatyva 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne buvo įsteigtas LAF vadovaujantis centras. Į jį įėjo daugiausia politiniai pabėgėliai, priklausę įvairioms politinėms srovėms, o vienijo juos svarbiausias tikslas - „sutelkti visas aktyviausias tautos jėgas į LAF už Tėvynės Lietuvos išlaisvinimą iš komunistinio sovietų jungo". Tiesa, tų „aktyviausių jėgų" Berlyne buvo tik keliasdešimt žmonių. Iš LAF vadovaujančio centro Berlyne gaunama informacija buvo labai svarbi Lietuvoje veikusiam pogrindžiui. Tačiau šio centro kuriami planai ir programos buvo atitrūkę nuo tikrosios padėties Lietuvoje, todėl Lietuvos pogrindininkų siekiams ir veiklai neturėjo žymesnės įtakos.
Karas prasidėjo 1941 m. birželio 22 d. ankstų rytą. Po keleto valandų Kaune, Aukštaičių g. 4, LAF štabas priėmė sprendimą pradėti sukilimą. Apie 15 vai. lietuvių, rusų ir vokiečių kalbomis prabilo trumpabangė sukilėlių radijo stotis Aleksote. Pasak P. Naručio, „LAF'o radijas sukėlė ir pagreitino paniką NKVD ir komunistų viršūnėse".Tos pačios dienos vakare sukilėliai be jokio pasipriešinimo užėmė ir pradėjo kontroliuoti strateginius Kauno miesto objektus: centrinį paštą su telefono ir telegrafo stotimi, radijo stotį ir radiofoną, prezidentūrą, elektrinę. Birželio 23-iosios pusę dešimtos ryto prabilo Kauno radijas. LAF štabo įgaliotinis Leonas Prapuolenis paskelbė LAF. atsišaukimą apie padėtį Lietuvoje. LAF vardu buvo pristatyta Laikinoji vyriausybė. Vyriausybės vardu buvo paskelbta apie laisvos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą ir išvardytos svarbiausios jos veiklos gairės, būtent:
„Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę.
Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais.
Žiauraus bolševizmo teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.
Sis pareiškimas ir kita informacija bei nurodymai buvo pakartoti keletą kartų.
Tauta su didžiuliu dvasios pakilimu sutiko šią ilgai lauktą žinią. Žmonės, daugiausia jaunimas, gausiai stojo į sukilėlių gretas. Ypač aktyviai sukilėliai veikė Kauno mieste, siekdami apsaugoti tiltus ir kitus svarbius objektus, sustabdyti besiveržiančius į Šančius raudonarmiečius.
Nors sukilimą rengė ir vykdė daugiausia jaunimas, visa buvo atlikta profesionaliai, todėl šis sukilimas įeis į istoriją kaip viena sėkmingiausių tautos vadavimosi akcijų. Sukilimo sėkmę užtikrino: išlaikytas organizacijos slaptumas, staigūs veiksmai užimant strateginius objektus, veiksminga transporto arterijų ir strateginių objektų gynyba, priešui per sukilėlių užimtas ryšių priemones teikiama klaidinanti informacija.
Kaip kiekvienoje kovoje, Birželio sukilime neišvengta aukų: per keletą dienų kovose žuvo daugiau kaip tūkstantis sukilėlių. Ar šios aukos nebuvo beprasmės? J šį klausimą atsako dr. Arvydas Anusauskas, palygindamas, kiek kalinių išžudė besitraukiantys enkavedistai Lietuvos ir Ukrainos kalėjimuose. Jo nuomone, vien Kauno sukilėliai išsaugojo gyvybes beveik dviem tūkstančiams kalinių, o ir juos galėjo ištikti Telšių kalėjimo kalinių tragedija.
Pažymėtina, kad iš visų Sovietų Sąjungos okupuotų valstybių tik Lietuvoje buvo parengtas ir įvykdytas visos tautos sukilimas, kurio tikslas - atkurti nepriklausomą valstybę.
Galima teigti, kad sukilėliai užsibrėžtą pradinį tikslą pasiekė: paskelbtas nepriklausomybės atkūrimas, sudaryta Laikinoji vyriausybė, atkurta lietuvių administracija daugelyje vietovių anksčiau, nei į jas įžengė vokiečių kariuomenė. Tačiau galutinio tikslo nepavyko įgyvendinti. Vokietija nepripažino LL Vyriausybės, visokiais būdais trukdė jai veikti, todėl po šešių savaičių ji buvo priversta savo veiklą suspenduoti. Didžioji dalis sukilimo vadovų įsitraukė į antinacinę rezistenciją, daugelį iš jų naciai įkalino, kai kurie buvo nužudyti.
Ką Birželio sukilimas davė Lietuvai ir jos žmonėms? Glaustą atsakymą pateikia dr. Adolfas Damušis: „Nors sukilimo sėkmė buvo trumpalaikė, bet jo reikšmė ir prasmė yra giliai įdiegta tautoje kaip tautos tvirtybės išraiška. 1941 metų Birželio sukilimas, nukreiptas prieš niekšybę, padėjo tautai atgauti pasitikėjimą savimi, išdegino žaizdą ir nuplovė gėdą. Gėda buvo apėmusi tautą, kai jos vadovai, nesuvokdami sovietų klastos, be pasipriešinimo prarado nepriklausomybę. Sukilėlių siekiai buvo taurūs, jiems nerūpėjo nei asmeninė nauda, nei praeities režimo atkūrimas, nei partinės varžybos, nei sąskaitų suvedinėjimas ir kerštas. Ginklas buvo pakeltas prieš moralinę ir fizinę vergiją, prieš sovietų melą pasauliui".
Nors sukilėliams nepavyko įtvirtinti nepriklausomybės, tačiau Birželio sukilimo poveikis Lietuvos ateičiai ir jos visuomenei buvo labai reikšmingas: žmonės suprato, kad jie patys turi spręsti savo valstybės reikalus. Buvo padėti tvirti valstybingumo ir pilietiškumo pagrindai. Valstybingumo siekis tapo neišsenkamu šaltiniu tolesnei ginkluotai ir neginkluotai rezistencijai, kuri per pusę šimto okupacijos metų išlaikė tautos laisvės troškimą ir atvedė ją į nepriklausomybę 1990 m. kovo 11-ąją.
Atgal
