Tautos mokykla
06 14. Gusaras dėl gusaro
Vytautas Baškys
Tarpukario Nepriklausomoje Lietuvoje atkurtoje kariuomenėje 1919 m. buvo įkurtas 1-asis lietuvių raitelių pulkas. Vėliau pavadinimas keitėsi: 1-asis kavalerijos pulkas; 1-asis gusarų pulkas, kuriam 1927 m. buvo suteiktas Lietuvos didžiojo etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos vardas.
Nors Lietuvos karo raitelių kelias baigėsi XX a. viduryje, bet gyvuoja karinės šlovės atgarsiu. Gyvuoja, bet žodžio gusaras ištarmė nevienoda. Aptariant lietuviškus karybos terminus vertėjas Viktoras Kamantauskas rašė:„lytys su g mūsų kariuomenėje yra stipriai įsikerėjusios“ („Gusaras, gaubica“ // Kardas, 1933, Nr. 15). „Huzaras tebevartojamas tik Mažojoje Lietuvoje. Čia šakninis s pavirto z dėl vokiečių kalbos įtakos“. Atsiliepdamas į šį V. Kamantausko straipsnį I-ojo gusarų pulko kapitonas Juozas Žlabys-Žengė (publicistas, prozininkas, poetas) str. „Gusaras dėl „gusaro“ (KARDAS, 1934, Nr. 2) rašė, jog kariuomenės įsakymuose „stačiai buvo vadinama ir rašoma „usarai“. Bet vėliau pradėta vėl vadinti ir rašyti gusarais“. Aptariant šį klausimą kalbininkas prof. J. Balčikonis rašė, jog gusaras – „dabar plačiai pasklidęs žodis, taip kad „bėdos nebūsią“, jei vadinsime, tarsime, rašysime su „g“. JJablonskis šiuo klausimu sakė, jog„gusaras galįs būti su „g“.
Žodžio gusaras kilmė siejasi su karo raitelių tarnybos ištakomis. Literatūroje dėl šio žodžio kilmės minimos įvairios versijos: kilus nuo lotyniško „cursus“ – reidas, antpuolis. Panašiai atsiradęs ir italų žodis „korsaras“ (piratas). Dėl savitos vengrų karo raitelių aprangos: striukės su virvelėmis, gražių kelnių išpopuliarinta šį žodį kildinti nuo „huszar“ – reiškiantį dvidešimt. Tariama ir apie serbų-kroatų „gusar“. Lietuvių karo raitelių istoriniame pavelde žodį gusaras galime regėti kaip veržlus – greito kaip vėjo gūsis, lakus kaip aras įvaizdį. Romantiška, bet per daugelį amžių gynę tautą mūsų karo raiteliai nusipelno pagarbos. Istoriniame kalbos savitume raidė „h“ yra netgi atgrasi, senovėje laikyta nepriimtina barbariškumo žyme.
Tad klaidinga manyti, jog lengvoji kavalerija Lietuvoje atsirado tik XVI a., o žodis „gusaras“ esą įgytas iš rusų kalbos. Priešingai, slavų, dargi ir Vakarų Europos kalbos daugelį žodžių yra perėmusios iš senųjų indoeuropiečių. Žodį gusaras turime ne kaip svetimybę, o kaip lietuvių seniausios ide kalbos paveldą. Šarvuotą raitelį Lietuvos herbu įtvirtinęs karalius Mindaugas pirmas Lietuvos herbu įtvirtino šarvuotą raitelį. Karalius tuo norėjo parodyti jog visi Lietuvos kunigaikščiai privalo būti drąsūs, veiklūs ir gerai šarvuoti. Viskas priklauso nuo išprusimo. 2007 metais Lietuvoje viešėjusi Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II Seime pasakytoje kalboje tarė: „Jūs praturtinate mūsų žemyną savo unikalia kalba”.
Mūsų liaudies dainose skamba: „Tai aš būčiau matęs kaip gusarai joja, / Kaip gusarai joja, daineles dainuoja“. Pokario metais gusaro slapyvardžiu pasivadindavo Lietuvos partizanai, pvz. Tauro apygardos kuopos raštvedys S. Bubnys-Gusaras. Tačiau sovietmečiu, kai gusarų jau nebebuvo, kai liaudies dainoje dar skambėjo „Skauda širdį Lietuvos gusarams“ – žodį gusaras imta tvirtinti su „h“. Tai ir dabar, net autentiškose citatose greta žodžio gusaras atsiranda (ne)taisyklingas „h“ – nei skamba, nei gražu. Betgi kalbine nuostata dabarties žodyno žodžiai neturi esminiai keisti istorinio paveldo. Lietuvos karo raitijos atžvilgiu ardyti kultūros tradicijos nedera, juolab po II pasaulinio karo gusarai liko tik atgarsis.
Mes neprivalome aklai kartoti kitų tautų susikurtos rašybos. Žodį gusaras kaip tautos karinės terminijos kultūros paveldą galime priskirti prie tų „nykstančių mūsų sielos atspalvių, tėvų papročių ir elgesio tabu“ kurių apsaugą yra apibrėžęs Seimo narys Arvydas Vidžiūnas. Todėl Lietuvos I-ojo gusarų Lietuvos Didžiojo Etmono Jonušo Radvilos pulko kapitono Žlabio-Žengės nuostata tebūnie ir „Gusaro dėl „gusaro“.
Atgal
