Tautos mokykla
06 11. Šiaurės vėtroje – dvasios pergalė
Lidija Veličkaitė
Šiaurės vėtroje vyrai pakirdo,
Bunda Vytis, galingas, rūstus!
Mūsų kruviną priesaiką girdi
Šiaurės uolos ir Šiaurės dangus...
1953 m. Norilsko lageryje politinių kalinių sukilimo metu kunigo Česlovo Kavaliausko sukurta daina (5 punkteliai), vėliau pavadinta ,,Norilsko Vyčių“ himnu, kuriuo Varėnos politinių kalinių ir tremtinių ansamblis ,,Viltis“ (vadovė Gražina Kuodienė) 2013 m. gegužės 24 d. Lietuvos Respublikos Seimo parodų galerijoje pradėjo renginį, skirtą Norilsko politinių kalinių sukilimo 60–čiui paminėti.
Kalba ,,Norilsko Vyčiai" bendrijos pirmininkas Bronius Zlatkus. Nuotraukos Jono Česnavičiaus Lietuvos Respublikos Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos pirmininkas Vytautas Saulis, kreipdamasis į visus susirinkusius – tremtinius, sukilimo dalyvius, jų gimines bei artimuosius – pasveikino su Norilsko lagerio politinių kalinių sukilimo 60–siomis metinėmis. 1953 m. gegužės– rugpjūčio įvykiai lageriuose įėjo į istoriją Norilsko sukilimo pavadinimu. Tai buvo didžiausias pasipriešinimas Gulago (NKVD vyriausioji lagerių valdyba) sistemoje. Pasirodė, kad politiniai kaliniai gali susivienyti, kad jie neketina būti nuolankūs ir nenori leistis pažeminami. Sukilimas prasidėjo stichiškai ir ne vienu metu visuose Norilsko lageriuose (jų buvo šeši: 5 vyrų ir 1 moterų). Nežmoniškos Norilsko ypatingojo lagerio režimo sąlygos sukėlė masinį kalinių pasipiktinimą. Buvo reikalaujama peržiūrėti politinių kalinių bylas, panaikinti ant drabužių prisiūtus numerius, nuimti nuo barakų langų grotas, panaikinti ledo karcerius ir geležinius narvus, neriboti susirašinėjimo su artimaisiais, sumažinti darbo valandas iki aštuonių, duoti vieną laisvą dieną per savaitę ir šiek tiek mokėti už darbą. Norilsko sukilimui malšinti buvo sutelkta nemažai priemonių. Iš pradžių buvo įkalbinėjama, po to grasinama, o vėliau panaudota karinė jėga bei technika. Bet pirmieji reikalavimai buvo patenkinti: nuo drabužių buvo nuimti numeriai, nuo langų – grotos, nerakinami barakai. Apgailestaujama, kad iki šiol sukilimo reikšmė pakankamai neįvertinta. Norilsko sukilime dalyvavo daugiau kaip 30 tūkstančių žmonių. Tokio masto protestų anksčiau lageryje nėra buvę. Tai įrodo, kad ir sunkiausiomis sąlygomis galima kovoti su totalitariniu režimu. Pirmininkas V. Saulis padėkojo šio renginio organizatoriams – ,,Norilsko Vyčių“ bendrijos tarybos narei, gydytojai, buvusiai politinei kalinei, Norilsko sukilimo dalyvei, Vyčio kryžiaus ordino kavalierei Joanai Ulinauskaitei–Mureikienei ir jos vyrui Juozui Mureikai, su kuriais dar kovo pradžioje buvo aptartas šio renginio būtinumas ir tikslingumas surengti jį būtent čia, Seimo rūmų parodų galerijoje.
Seimo narys Arvydas Anušauskas priminė, kad Norilsko lagerio vargai lietuviams prasidėjo 1941 m., kai su kareiviais ir karininkais buvo atgabenti į Krasnojarsko kraštą ir jų dalis pateko į Norilsko lagerį. Daug jų žuvo tais pačiais metais. Kai Europa šventė pergalę prieš nacizmą, lietuviams prasidėjo nauji teroro metai. 1,5 šimto tūkstančių lietuvių tuo laikotarpiu pateko į lagerius, šiek tiek mažiau į tremtį. Patekę į Norilsko lagerį, jie įsiliejo į tą šimtatūkstantinį kalinių būrį, kurie dirbo Norilsko nikelio gamykloje, miesto statybose. Iš 100 tūkstančių kalinių buvo daugiau kaip 3 tūkstančiai lietuvių. Dabar Rusija bando užmiršti, kaip tada žmonės nežmoniškomis sąlygomis dirbo, kaip, būdami alkani, išgyveno. Gamykla veikia ir dabar. Vienas rusų milijardierius, privatizavęs gamyklą, perkasi sau jachtas, namus. Tačiau žmonės, kurie tai sukūrė, dabartinės Rusijos valdžios yra užmiršti. Niekas net nenori kalbėti apie jokias kompensacijas, nors tai yra Rusijos pareiga atsilyginti tiems žmonėms. A. Anušauskas pažymi, kad prieš 15 metų Vokietijos didieji koncernai, jausdami bent moralinę pareigą, sukaupė daugiau kaip 8 mlrd. markių fondą ir išmokėjo kompensacijas žmonėms, nacistiniais metais prievarta dirbusiems Vokietijoje.
A. Anušauskas atkreipė dėmesį į tai, kad sukilimo metu politiniai kaliniai du mėnesius išlaikė tarp jų atsiradusią tam tikrą savivaldą. Sovietinio saugumo pajėgoms pavyko sukilimą nuslopinti, nužudant šimtus žmonių, šimtus sužeidžiant ar išvežant juos į kitas įkalinimo vietas, kalėjimus. Didelė dalis lietuvių iš lagerių išsivadavo tik 1955–1958 m. A. Anušauskas pabrėžė, kad ne tik lietuviai, bet ir rusai turi būti dėkingi tiems kaliniams, kurie prieš 60 metų pradėjo sukilimą ir, neišvengę aukų, jį laimėjo.
,,Norilsko Vyčių“ bendrijos pirmininkas Bronius Zlatkus, pasveikinęs Norilsko Kalnų lagerio (Gorlago) sukilimo 60–ųjų metinių minėjimo dalyvius, bendražygius, apgailestavo, kad nuo 1953 m. vasaros įsimintinų įvykių prabėgę daug metų išretino gretas, tačiau iš atminties neišblėso tas didelis laisvės siekis, ryžtas sutraukyti vergo pančius. ,,Laisvė arba mirtis“ – toks iššūkis buvo mestas totalitarinei priespaudos sistemai. Ten, negyvuose Norilsko kalnuose, lediniame vėjyje sklandė nemari Lietuvos dvasia, ten nebuvo vietos išskaičiavimui, apgaulei, puikybei. Lietuviai ten nukalė pirmuosius vinis Lietuvos laisvės rūmui. Ten, ilgo tunelio gale, sužibo mažas Lietuvos išlaisvinimo žiburėlis.
1992 m. sudarytame dokumentų rinkinyje ,,Pasipriešinimas Gulage“ (Maskva) dešimties aktyvių Norilsko sukilimo dalyvių sąraše yra keturios lietuviškos pavardės: Filomena Karaliūtė, Irena Martinkutė–Smetonienė, Bronius Zlatkus ir Benius Balaika.
B. Zlatkus pasakoja, kad Norilskas tai Užpoliarė. Vasaros metu saulė tris mėnesius sukasi ratu nesiekdama horizonto, o žiemą – tris mėnesius glūdi poliarinė naktis. Ten, Šmito kalno papėdės tranšėjose, suguldyta 95 tūkstančiai įvairių tautybių kalinių. Ten ir žmonių sunaikinimo kalėjimas – Kalargonas, vadinamas mirties duobe (jama smerti), iš kurios gyvas retai kas išeidavo.
Dėl ligos negalėjusi atvykti šio renginio organizatorė Joana Ulinauskaitė–Mureikienė raštu perdavė norilskiečiams savo sveikinimus, kuriuos perskaitė Juozas Mureika. Ji sako, kad tikroji draugystė prasidėjo daug anksčiau nei prieš 60 metų netoli ledinuoto vandenyno, ten, kur juodi Šmito ir Medvežkos kalnai, kur žiaurios pūgos, ten, kur širdys plyšo iš Tėvynės ilgesio, kur buvo dalijamasi paskutiniu duonos kąsniu ir bendru gultu.
,,Prieš daugiau nei 60 metų likimo nublokšti į tolimą Šiaurę buvome žeminami, šaudomi, kentėme badą, šaltį, sunkų darbą, bet savo dvasioje nesijautėme aukos, o laisvi žmonės. Iš Lietuvos savo širdyse mes atsivežėme Tėvynės meilę, kuri šildė mus, neleido sušalti, palūžti ir vienijo ne tik lietuvius, bet ir ukrainiečius, latvius, ir kitų tautybių politinius kalinius,“ – sako savo rašte Joana. Ji tiesiog stebuklu vadina organizuotą kalinių pasipriešinimą baisiam terorui. Tokie gražūs ir drąsūs jai buvo tie žmonės, stovėję prieš ginkluotą jėgą.
Renginyje pristatyta Joanos Ulinauskaitės–Mureikienės parašytos knygos ,,Likimo išbandymai“, skirtos 1953 m. Norilsko sukilimo 60–osioms metinėms antroji laida (pirmoji išleista 2011 m.), yra apie jos pačios gyvenimą nuo pat vaikystės, paauglystės ir 17 m. moksleivės suėmimą, kankinimą ir išvežimą į tolimus šaltus svetimus kraštus. Knygoje apie prasidėjusį susidorojimą su Norilsko sukilimo dalyviais moterų zonoje ji rašo: ,,Įsiutę kareiviai mušė kas kuo galėjo: šautuvų buožėmis, kareivių kastuvėliais, kirvukais, metalinėmis lazdomis, pjudė šunimis. Visa zona virto ištisa vandens upe. Vandeniu išsklaido būrelį susikibusių rankomis ir tvoja per galvas ir rankas, kad lūžtų ir negalėtų laikytis. Buvau stipriai susikibusi su Antute Kumetyte. Sužvėrėjęs kareivis tvojo mums per rankas. Rankos lūžo keliose vietose. Nuo veriamo skausmo pasileidome. Kareivis užlaužė rankas, muisčiausi, nenorėjau pasiduoti. Pajutau smūgį į galvą, pasaulis lyg apsisuko kelis kartus, akys aptemo, ir kažkas raudonas jas užliejo. Netekusi sąmonės, kareivių buvau išvilkta per prakirptą spygliuotą tvorą į tundrą. Mušdami ir liedami vandeniu, išstūmė kitas, netekusias sąmonės vilkte išvilko iš zonos.“
Sveikinime norilskiečiams Joana rašo, kad praeities užmiršti negalima. Ji turi išlikti prisiminimuose, perduodama vaikams, anūkams, proanūkams, kurie žinotų ir sugebėtų atsispirti blogiui, kad tokie žiaurūs dalykai nesikartotų. Ji apgailestauja, kad mokykloje skiepijama ne dvasinės vertybės, o tik žinios, ne visose mokyklose kalbama apie patriotizmą, tautiškumą, Tėvynės meilę. Todėl dalis jaunų žmonių tampa abejingi savo Tėvynei. Ji rašo: ,,Mes grįžome neparklupdyti, nepalūžę, net dvasiškai sustiprėję, nes mus palaikė vertybės, tikėjimas, meilė Tėvynei, vienas kitam ir viltis.“ Joana tiki, kad Lietuvos nepalauš ir dabar pasitaikantys sunkumai: krizės, emigracija, globalizmo pavojai, nes esame neįveikiama tauta. Tik reikia nenustoti kovoti. Ta kova už būvį, už teisingumą plačiai aprašyta jos knygoje ,,Likimo išbandymai“. Patriotiškam jaunimui ši knyga – išsami istorijos pamoka, nes joje atsispindi jauno žmogaus išgyvenimai labai sunkiomis gyvenimo sąlygomis. Perskaitęs knygą, jaunimas turėtų progą susimąstyti apie laisvės kainą. Jauni žmonės dažnai skundžiasi tėvų varžoma jų laisve, nesuprasdami, kad laisvė – plati gyvenimo sąvoka, neįsispraudusi vien į šeimą.
Renginio dalyviai Seimo parodų galerijoje (kairioji pusė)
Norilsko sukilimo dalyvius pasveikino Europos Parlamento narė Radvilė Morkūnaitė–Mikulėnienė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, Norilsko sukilimo dalyvis Vytautas Kaziulionis priminė sušaudytus mūsų partizanus, 1948 m. tremtį ir tuos, kurie pasirašė ant tūkstančių žmonių sarašų, kad juos išvežtų toli nuo Tėvynės. Jis teigė, kad viso to negalima užmiršti. Tylos minute buvo paprašyta pagerbti visus žuvusius už Tėvynės laisvę.
Ukrainiečių režisierius Michailas Tkačiukas dovanoja Norilsko sukilimo vėliavą
Renginyje sulaukta svečių iš Ukrainos – garsaus šalies patrioto režisieriaus Michailo Tkačiuko (M. Tkačiuk), kuriančio dokumentinius filmus – kalinių prisiminimus apie lagerius, patirtas kančias, dažnai bendraujančio su Ukrainos jaunimu, ir pasipuošusios tautiniais drabužiais Natalijos Bilovos. Jie atvežė dovanų Ukrainos duonos ir Norilsko sukilimo vėliavą (juoda su raudona juosta per vidurį), perdavė jas ,,Norilsko Vyčių“ bendrijos pirmininkui Broniui Zlatkui, kuris vėliavą padovanojo Genocido aukų muziejui, perdavęs jo direktoriui Eugenijui Peikšteniui. Ukrainietė Natalija Bilova yra labai dėkinga Pabaltijo gydytojai Ainai (neprisimenanti kokios tautybės) už išgelbėtą motinos gyvybę. Jos motina Anastasija Tarnevskaja dalyvavo Norilsko sukilime, už tai buvo kankinama elektros srove. Nuo elektros smūgio paraližuotą ją norėjo tiesiog išmesti į šiukšlyną. Tačiau gydytoja iš Pabaltijo veidrodėlio pagalba nustatė, kad graži moteris gyva, atkovojo ją ir išgydė (nors gydytojai, kaip politinei kalinei, už tai buvo grasinama). Ukrainietė lenkiasi mūsų žmonėms, didžiuojasi jų inteligentiškumu, protingumu ir tvarkingumu.
Renginio metu buvo demonstruojamos nuotraukos iš įvairių norilskiečių renginių, susitikimų, parodytas kelių minučių filmas, sukurtas ukrainiečių režisieriaus Michailo Tkačiuko, apie Ukrainos ir Lietuvos norilskiečių įvairius susitikimus. Seimo galerijoje buvo paruošta paroda, kurioje nuotraukos iš Norilsko sukilimo laikų, jos dalyvių susitikimų Lietuvoje, sukilimo liudininkų išleistos knygos. Didžiosios dalies nuotraukose Norilsko sukilimo dalyvių jau nebėra tarp gyvųjų.
Varėnos politinių kalinių ir tremtinių ansamblis ,,Viltis“, džiuginęs susitikimo dalyvius atliekamu repertuaru, prasmingai užbaigė renginį atlikę ,,Vėjų dainą“, kurioje nuskamba liūdesio gaida, kad sugrįžę iš tremties, kalinimo vietų, lagerių žmonės randa savo namus tuščius, kuriuose tik rauda ir rauda vėjas.
Atgal
