Tautos mokykla
06 04. Penki broliai Beleckai
Inga Volskytė
Kruopių vls. Vilkaičių k. Ievos ir Vinco Beleckių šeimoje augo penki sūnūs: Pranas, Vladas, Stasys, Jonas ir Alius (Algirdas). Kaip ir kaimynų jaunuoliai vokiečių okupacijos metu, pasislėpę pamiškėje, išvengė reicho darbų, nepateko į frontą. Nuo mobilizacijos slėptis nutarė ir užėmus Lietuvą rusams. Drauge su gretimų kaimų jaunuoliais patraukė į pažįstamus kaimo miškus. Iš pradžių Beleckiai, Gedžiai, Vilkaičių-Apušroto-Kruopių kai kurie jaunuoliai susibūrė Malioriaus miške į vadinamą Beleckio būrį. Vėliau vieni patraukė Paliesių-Girkančių -Tyrelio, kiti Pragalvojų-Viliošių-Purvių miškų kryptimi ir perėjo į Žemaičių apygardą. Prano Beleckio pastangomis Žemaičių apygardoje susikūrė Vyčio būrys, kuris veikė Purvinės ir Ramoškų miškuose. Prano (slapyvardis Malūnininkas) būrys buvo veiklus, sovietų valdžiai pridarydavo nemalonumų. 1949 m. birželyje partizanams traukiantis Ventos upės link, juos užpuolė NKVD kariuomenės būrys. Įvyko susišaudymas - kautynės. Nors Pranas turėjo kulkosvaidį, bet geriau ginkluotas NKVD būrys kirto vieną po kito partizaną. Liko trys partizanai. Plaukiant per Ventos upę, Pranas sužeistas į šlaunį, koją, nebeišlaikė kulkosvaidžio ir jį nuskandino. Visi trys pasiekė Uogiškių kaimą, mažą miškelį. Nuvargę, žaizdoti, sumigo, tačiau buvo užklupti stribų, kurie norėjo juos paimti gyvus. Kai Pranas nušovė vieną stribą, visi trys partizanai buvo nušauti.
Vladas Beleckas, suimtas, atvežtas į Kruopių areštinę. Kaip ir kiti partizanai tardant buvo žiauriai mušamas. Sumuštą, kraujuotą jį pamatė užėjusi Jadvyga Jakaitė, kuriai turbūt, ištarė paskutinius žodžius. Tikėtina, kad palaikai užkasti Kruopių pelkyne.
Stasys Beleckas, partizanų rėmėjas, pastebėjęs, kad mišką supa NKVD būrys ir stribai, bėgo į mišką pranešti partizanams, tačiau buvo pastebėtas, nušautas, pririštas prie vežimo ir tempiamas į miestelį.
Alius (Algirdas) Beleckas buvo siuvėjas, suimtas, ištremtas, grįžęs iš tremties, gyveno ir dirbo Panevėžyje, bet buvo susektas ir nušautas.
Joną Belecką - partizanų rėmėją, grįžtant iš Žiemelio gyvenamų namų sužeidė. Sužinojęs jo dėdė Pranas Juškus iš Šventupiu kaimo, sužeistą parsivežė namo, paslėpė avių tvarte. Stribai kankindami P. Juškų apėjo visą sodybą, bet į avių tvartą neužėjo. Atvažiavusi pusseserė išsivežė, gydė, bet vėl susitikdavo su partizanais. Nešant jiems maistą nušautas.
Prano Juškaus sūnus Jonas Juškus taip pat slėpėsi miške. Šventupiu miške susišaudymo metu sužeistas, suimtas, uždarytas Šiaulių kalėjime, teistas, paleistas. Po kiekvieno susišaudymo netoli Šventupių kaimo (pasakoja P. Juškaus sūnus Stasys Juškus) tėvą, kaip kalinį mušdavo ir reikalaudavo pasakyti kur yra sūnus Jonas ir sūnėnai Beleckai. Kai buvo nušautas Šventupių seniūnas ir dar pora kaimynų aktyvistų, stribai tėvą uždarė viename trobos gale, kitame - mus. Jį labai kankino. Keletą kartų buvo išvežtas į Kruopius, laikomas ir mušamas rūsyje. Netekęs sveikatos 1952 m. mirė.
Taidaugumos mūsų krašto gyventojų patirtis. Šis laikotarpis, kai saugumas ir jų padėjėjai naudojo neįsivaizduojamas žiaurumo ir sadizmo priemones ne tik partizanams, bet ir jų šeimai, giminėms, kaimynams ir ramybėje nepaliko net žuvusių savo aukų, išliks ilgam istorijos atmintyje.
Atgal
