Tautos mokykla
05 07. Dar kartą apie išeivijos atminties ženklus
Rašytoja Janina Survilaitė
ŠLB pirmininkė (1998-2006 m.), apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu
„Išeivija- lietuvių Tautos išskirtinė dalis...Norėtųsi, kad jos ženklų Atmintis naujųjų emigrantų gyvenime būtų branginama, kad nepakiltų ranka taisyti, keisti ar perdirbinėti archyvų dokumentuose užrašytus ir mums saugoti paliktus istorinius faktus“,- baigia savo straipsnį (05.03) Lietuvos Kultūros Kongreso tarybos narė, buvusi ilgametė VVU bibliotekos direktorė B. Butkevičienė.
„Lietuva neturi nuoseklios valstybinės istorinės atminties“, – rašo rašytojas istorikas A. Eidintas 2012 m. straipsnyje, aptardamas naują „Lietuvos istoriją“. Abiejų mokslininkų susirūpinimas parodytas neveltui, nes pasaulis žino, ką reiškia kokybiška tautos istorijos politika. Apdairus istorijos branginimas Lietuvai, patyrusiai pavojingus politinio laiko slenksčius, yra ypač būtinas.
Rašytojas A. Eidintas pabrėžia, jog: „...skirtingoms interpretacijoms, o neretai ir falsifikacijoms visada buvo ir bus akcentai dėliojami ne tik pagal norus, bet ir pagal skirtingus interesus, o kartais nepaisoma faktų ir rašoma taip, kaip paprašoma... Lietuvai tokios grėsmės šiandien labai aktualios ir akivaizdžios.“
Pasaulio lietuvių Bendruomenių ( PLB )archyvai užfiksavę išeivių veiklą tikrai palankūs nesąžiningiems Lietuvių Bendruomenių (LB) vadovams jais manipuliuoti. Šveicarijos lietuvių Bendruomenės (ŠLB) archyvuose yra užfiksuotos jos įsikūrimo aplinkybės 1945-1952-jų metų politiniame kontekste. Iš archyvų aišku, jog laikinai šalyje prisiglaudę lietuviai, dėl pokarinės Šveicarijos konfederacijos griežtų politinių apribojimų iki 1952 m. ŠLB įkurti negalėjo. Ši svarbi šalies politinė laiko atkarpa archyvuose motyvuota, ir 60 metų senosios kartos išsaugota. Tačiau nuo 2006 m. ŠLB valdybai ėmus vadovauti Juratei Caspersen, stota„į imtynes “ su mirusiais“ ir svarbus istorinis faktus pakeistas: ŠLB įkūrimo data iš 1952 savivališkai pertaisyta į 1950. Visai neatsižvelgiant į 1945-1952 metų iškirtinę Šveicarijos politikos istoriografiją.
Tarptautinės teisės daktaras diplomatas A. Gerutis porą metų kūrė ir derino Šveicarijos konfederacijos politikai atitinkančius būsimos ŠLB statutus, nuostatus, rekomendacijas - ir tai nėra Geručio asmeniškumas, o tikrai pozityviai politiškai angažuoti dalykai. 1945-1952 laikotarpis lietuvių veiklai buvo ribojamas vietos, laiko ir šveicarų politinių įstatymų.
1945-56 m. susibūrę į pirmąją Vakarų Europoje„Lietuvių sąjungą (LS )“ Šveicarijos lietuviai privalėjo laukti, kol gavo šalies vyriausybės leidimą 1952 m. įkurti ŠLB. Rašant senųjų išeivių atsiminimus, dr. V. Dargužas, prof. J. Juraitis, prof. G. Stanulis, dr. A. Kušlys, dr. E. Vaitkevičiūtė-Rahm, vienbalsiai aiškino, jog iki 1952 m. Šveicarijos valdžią ypač krėtė baimės drebulys dėl krašte besislapstančių Rytų Europos karo nusikaltėlių. (Gaila, tokių buvo ir lietuvių tarpe). Senieji pasakojo, kaip emigrantai buvo stebimi, tikrinami, aiškinama jų kilmė, visuomeniškai ir politiškai apribojama jų veikla. TSRS Šveicarijos reikalavo visus Baltijos šalių emigrantus grąžinti atgal.
Prieškario Lietuvos konsulate Ciuriche buv. diplomato S. Garbačiausko dėka, buvo išsaugta daug Lietuvai svarbių archyvų apie prieškario, karo ir pokario lietuvių veiklą to meto painiai pavojinguose politiniuose įvykiuose. Gaila, kad su dukros R. Garbačiauskaitės išsaugotu, ir iki mirties niekam nepatikėtu (išskyrus dalį Lietuvos konsulato (p. E. Petriko ) į Ženevą pasiimtų dokumentų) Konsulato turtu vyko siaubingai sukarikatūrinti, neatsakingi dalykai: visą Konsulato turtą ir svarbiausią Lietuvos archyvų dalį R. Garbačiauskaitei tapus neveiksnia, o po metų staiga mirus, pagal nuostatą: „aš visagalė –kiti kvaili“, mosuodama su iš neveiksnios R. Garbačiauskaitės paskutiniu momentu išplėštu jokios juridinės reikšmės neturinčiu testamentu, be sudarytos komisijos protokolų, be ŠLB įpareigojimų lyg savo nuosavybę, nežinia kur ir kam išparcialiavo ŠLB pirmininkė. Dingo prieš kelis metus, dar sveikos Ritos Garbačiauskaitės parašytas tikrasis testamentas (jį ne vienam emigrantui R.G.rodė!), kuriame išreišdama savo valią, prašė, kad po jos mirties Konsulato archyvai būtų gražinti Lietuvai, o kitas turtas būtų išdalintas įvairioms Lietuvos organizacijoms, muziejams arba savininkės nurodytiems šeimos giminėms Lietuvoje.
Mūsų, emigrantų, politinė veikla –nėra mūsų asmeniška nuosavybė. Už kiekvieną darbą turime atsiskaityti Bendruomenei, o po to Lietuvai. Paskutinio penkmečio ŠLB atsakitose niekada nebuvo paaiškinta nei kas padaryta su svarbiais buv. Lietuvos Konsulato archyvais, nei kiek Lietuvos biudžeto finansinės paramos skirta organizuotiems ŠLB renginiams, knygos išleidimui ir t.t. Gal noras apsaugoti mus visus nuo šoko?!
Prof. J. Juraitis visą gyvenimą buvo dėkingas šveicarų valdžiai, kad ji lietuvių emigrantų iš šalies neišvarė. Senieji tvirtino, jog į sovietų reikalavimus Šveicarijos vyriausybė atsakydavusi: „Mes nė vieno pabėgėlio prievarta čia nelaikome, tačiau mūsų demokratinė šalis neturi teisės įsakyti jiems, kur jie turi išvykti...“
Tada dauguma lietuvių per 3-5 metus emigravo į Ameriką, Kanadą, Australiją ir kitas pasaulio šalis. (Žr. J. S. knyg. „Alpių lietuviai“ ).
Galėjusieji krašte pasilikti buvo tik aukštųjų mokyklų studentai ir tuberkulioze sergantys, Šveicarijos kalnų sanatorijose besigydantys.
1950-51 metais lietuviai ėmė rimtai galvoti apie ŠLB įkūrimą, tačiau šveicarų vyriausybės oficialų leidimą gavo tik 1952-ųjų metų pradžioje. Tada (1952 m. vasario 17 d.) ŠLB ir buvo įkurta. Išlikę ne tik ŠLB, bet ir visi PLB žinynai aiškiai šį įvykį fiksuoja. Pagalvokime, ar istoriniu požiūriu teisinga, o moraliniu - sąžininga po 70 metų naujai atvykusiems emigrantams iš teisuolių pozicijos taip nuvertinti išeivių veiklą, pertaisant svarbius istorinius faktus? Tai neteisingai ideologizuotas, nesveikas konjugtūrinis požiūris į visą mūsų tautos istoriją.
J. Caspersen vadovaujant, neleistinaidingo ir kitas ŠLB svarbus istorinis faktas: dr. A. Geručio, dr. V. Dragužo ir diplomato E. Turausko archyvuose užfiksuotas „Lietuvių sąjungos“ gimimas (per 1945-46 m. ), kur surašytos įkūrėjų ir vadovų pavardės. Esu užrašiusi savo vyro S. Vaitkevičiaus, dr. V. Dargužo, J. Katiliūtės, A. Gegeckienės prisiminimus apie pirmuosius LS veiklos žingsnius Šveicarijoje. LS archyvai aiškina sąjungos tikslus, kurių vienas svarbiausių – išleisti (1951 m.) „Šveicarijos lietuvių žinių“ laikraštį, tarnaujantį pabėgėlių bendravimui. Pirmojo numerio antraštėje dr. A. Geručio vadovaujama redkolegija paskelbė, jog laikraštį leidžia Lietuvių Bendruomenė tačiau, žodis: „bendruomenė“ tuo metu buvo suprantamas, kaip bendros pasaulio lietuvių karo pabėgėlių šeimos sąvoką reiškiantis terminas - taip, kaip tada karo pabėgėlius lietuvius įpareigojo skelbtis Lietuvių Chartos rekomendacijos ir nuostatai 1949 m. sudaryti Mykolo Krupavičiaus. Jeigu dabartinė valdyba būtų kiek pasidomėjusi dr. A. Geručio, dr. V. Dragužo, E. Turausko VUB saugomais archyvais, ar M. Krupavičiaus ir dr. A. Vasiliauskienės (apie M.K. ) parašytomis knygomis klaidų būtų tikrai nepadaryta...
2002 m. rengiant ŠLB 50- mečio jubiliejų kartu su senąja išeivių karta ŠLB istorijos faktus patalpinome Šveicarijos lietuvių internetiniame puslapyje, tačiau naujoji LB valdyba tekstą išmetė ir pakeitė kitu, visus klaidinančiu savo tekstu, su savivališkai pakeistais istoriniais faktais.
PLB-ės archyvuose datų ir faktų keitimas – aiškus mūsų naujos emigrantinės tautos dalies istorijos menkinimas, siekiant ne ginti mūsų Tautos istorinę atmintį, o ją silpninti. (Pvz.: atkėlus ŠLB įkūrimo datą į 1950-sius metus - iš karto turime nelegaliai (pogrindyje?!) įkurtą ŠLB. ) Ar to tikėjosi sulaukti mūsų žymieji išeiviai?! Jei tokiu keliu eitų ir kitos PLB-nės su laiku tauta prarastų savivoką ir jai įsipareigoto nuoseklaus istorinio tęstinumo pareigos jausmą.
Į PLB-nių archyvų gadinimus PLB valdybai, URM-jai, Išeivijos institutui reikėtų reaguoti labai rimtai ir iš teisinės pusės. Pilietiški privalome būti visi ir netylėti, kai kažkas piktybiškai manipuliuoja Lietuvos istorijos faktais. Sąžiningas archyvinio išeivių istorijos palikimo tiesų branginimas ir dabar, ir ateityje sumažintų lietuvių tautos tragiškų istorinių netekčių skausmą, išsaugant Tautos garbę ir orumą.
2005 m. dr. V. Dargužas, prof. J. Juraitis abejojo, ar iš viso lietuvių emigrantų bendruomenės reikalingos, kai Lietuva nepriklausoma. Ką jos duoda Tėvynei be finansinės pačios Lietuvos biudžeto pagalbos? Kad PLB veikloje trūksta patriotiškumo šiandien neneigia nei JAV, nei JK, nei kitos LB. Ispanijos LB veikloje atsisakyta nario mokesčio ir pan.
PLB-nės – ne komercijai ir ne pavojingiems politiniams žaidimamas sukurtos organizacijos! Dauguma aukštą profesinį lygį pasiekusių emigrantų mokslinę pagalbą Lietuvai teikia individualiai, be priklausymo LB-nei būtinybės.
Manome, kad tai sveikintina ir geranoriška iniciatyva!
Atgal
