Tautos mokykla
05 03. Kol saugome savo žemę ir kalbą, milžinai ramiai miega kapuose
Vytautas Paliukaitis
Padavimuose išlikusių drąsių gynėjų heroizavimas kol kas tėra trupinėliai to, kas per tūkstančius metų Lietuvos teritorijoje vyko; jie verti būti įprasminti įvairiais būdais. Iki mūsų laikų yra kiekvienoje apskrityje gyventojų, turinčių Milžino pavardę. Tokio įvertinimo susilaukdavo tik retas, pasižymėjęs pirmiausiai dvasinėmis savybėmis žmogus. Karta iš kartos perduodamos į jaunųjų galveles žinios apie gražius protėvių darbus įsitvirtindavo, ir užaugę išmintingiausi iš jų tapdavo mūsų žemės gynėjais. Esame dėkingi kiekvienam iš autorių, viešinančių „Lietuvos Aide“ mažesnius ir didesnius žemgrobių darbus.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog teise pasinaudojantys bėgti į užsienį iš skurdo šalies nėra smerktinas reiškinys, bet toliaregiai čia mato pavojų – į ištuštėjusius kaimus atvyks svetimos kultūros žmonės, o jų Tėvynėje prostitucijos židiniai – neatskiriamas gyvenimo būdas ir verslas. Iš pradžių „apeis“ įstatymą, Lietuvoje draudžiantį prekiauti savo kūnu, už dešimtmečio „prastums“ į Seimą tiek saviškių, kad mes, katalikiškos orientacijos šalininkai, sunkiai juos įveiksim.
Didžiuojuosi savo valstietiška kilme. Ar daug dar surastume Lietuvoje gyventojų, vaikystėje augusių po šiaudiniu stogu? Kai užslinkdavo debesys, ypač naktimis, vietomis taip tekėdavo, kad gyvenamajame name ieškodavome sausesnės vietos vėl užmigti. Vaikams tai neįprasta romantika, o tėvui vasarą teko pakeisti stogo dangą skiedromis.
Pagarbą, žodžiais sunkiai išreiškiamą džiaugsmą, ugdė mokyklų vadovėliai: nuo trečiosios iki šeštosios mūsų Zapyškio septynmetės „Gimtasis žodis“, kurio jau pats viršelis su geriausio lietuviško peizažo meistro A.Žmuidzinavičiaus tapybos reprodukcija, atrodė, kad suvirpindavo kažkokias krūtinėje esančias stygas; ne man vienam vizualioje atmintyje puikiai išliko prof. J.Jurginio „Lietuvos TSR istorija“, akį verianti žalios ąžuolo lapo spalvos viršeliu. Ir kaimynė Janina, augusi ir baigusi Veiverių mokyklą, taip pat įsidėmėjo šią spalvą. Kas, kad ankstyvoji vaikystė pralėkė tremtyje, ji išsaugojo tai, kas gražu. „Lietuvos meno istorijos bruožai“ – ši solidžios apimties ir pirmoji pokario metų knyga, parašyta J.Jurginio, man virto lyg neišsemiama aukso skrynelė, nes, besimokant Taikomosios dailės technikume, užsimojau sudaryti svarbiausių, dirbusių mūsų žemėje dailininkų ir architektų žodyną. Nors... egzaminų reikalavimai ir nebuvo griežti, bet periodikoje išbarstyti klasikų kūrinių tyrimų rezultatai su iliustracijomis ne tik buvo persunkti ideologinių štampų, bet ir netikslūs. Sėdėdavau bibliotekose ir rinkdavau duomenis. Lyg nujausdamas, kad po piešimo ir tapybos ateityje tai taps antrąja mano profesija. Būtent tuomet, kai baigęs I.Repino institutą pasirinkau mokslinio darbo temą apie Lietuvos ir Skandinavijos kraštų meno ryšius, jau žinojau, kas gali daugiausiai patarti, ir kreipiausi į akademiką J.Jurginį, studijavusį Stokholme žurnalistiką. Sužinojau iš pažinusio Šiaurės Europos kultūrą europinio masto mokslininko, į ką man derėtų savo darbe atkreipti dėmesį.
Keletas pastabų, įliejančių į mūsų kalbos išlikimo, jos švarinimo nuo nereikalingų apnašų reikalus, optimizmo.
Neseniai girdėjau dviejų grįžtančių iš gražiosios Pašilaičių mokyklos po pamokų į namus mergaičių trumpą pokalbį. Mažoji, tikriausiai trečiaklasė, kreipėsi į vyresniąją, maždaug šeštaklasę: „Žinau, yra žodis „pelytė“, bet kaip vadinti kitos giminės padarėlį? Gal „pelytas“? Jos nuėjo per skverą, o aš iš pasitenkinimo net stabtelėjau ir galvojau: štai ir pamačiau jaunuosius, žengiančius į tiesų ir šviesų kelią!
Autobusuose, vežančiuose keleivius į Pilaitę, apie 14-15 val. išgirstos iš vid. mokyklų mergaičių pokalbių nuotrupos parodo jaunųjų reiklumą. Pirmuoju atveju iš čiauškėjusiųjų būrelio išsiskyrė viena, nusiskundusi, jog esanti nepatenkinta lietuvių k. mokytoja, ir ji ketinanti pereiti pas kitą, išmanančią savo dėstomą dalyką geriau. Antruoju atveju, stovėjusi arti manęs 15 metų mergaitė savo bičiulę, ištarusią: „Tokią dovaną aš nenorėčiau gauti“, pataisė, kad neiginys reikalauja pavartoti kilmininko linksnį, t.y. „dovanos nenorėčiau“.
Prieš pusmetį teko važiuoti mikroautobusu iš sostinės į Kauną. Kadangi šie verslininkai už kelionę ima 15 Lt, keleivių sunkiais mūsų laikais taupančių pinigus duonai netrūksta, o patogumai jiems suteikiami – kur paprašo, ten ir išleidžia.
Įsimintinas greta sėdėjusio vidutinio amžiaus vyriškio atviras pasakojimas apie Didžiojoje Britanijoje jau eilę metų gyvenančią jo žmoną ir vaikus, kurie ten lanko mokyklą ir angliškai geriau kalba negu lietuviškai. Jie jau nebegrįš į savo žemę, net jis pats buvo priverstas išsiruošti į šią kelionę aplankyti uošvienės (kaip keleivis ištarė, taip gerb. skaitytojams šį žodį ir pateikiu). Išskyrus jį patį, suanglėję šeimos nariai važinėti į Lietuvą neturi laiko.
Bandau įsivaizduoti kaip išvykėliai užsienyje neriasi iš kailio, kad jų tartis neišduotų kilmės, nes bendravimo su žmonėmis kokybė lemia darbdavių mokamų pajamų dydį. Baigdamas susumuočiau čia trumpai paminėtų reiškinių išvadas – mes privalome skatinti tuos, kurie purena lietuvišką žemę, sėja ir augina duoną, o jauniesiems entuziastams palinkėti įveikti kliūtis, tęsiant visas nacionalinės kultūros grandis.
Atgal
