Tautos mokykla
04 26. Kas įmins Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnaus Butauto paslaptį arba Okupacija po okupacijos
Viktoras Jencius - Butautas
Kaip nebūtų graudu, šiandien turime pripažinti, kad su paskutiniu sovietų kareiviu, iš Lietuvos nepasitraukė sovietų valdžios struktūros ir jai ištikimi žmonės. Tai, ko siekėm skelbdami nepriklausomybę ir tai, ką deklaravo Sąjūdis, liko neįgyvendinta. Sutikime, kad nesiekėme neregėto masto piliečių emigracijos, bet siekėm turėti laisvą spaudą ir savo kariuomenę. Deja, Vytauto Landsbergio idėjos greitai buvo užmirštos, o savanorio ženklelis tik primena svajones turėti savo kariuomenę. 1990 metais, tuoj po Nepriklausomybės paskelbimo vienas po kito radosi piliečiai, pretenduojantys skelbti „orakulines“ tiesas kaip tautos valią: niekas mūsų nepuls, mums nereikia kariuomenės, ji mums per brangi. Stebint šiandieninius abiturientus, dar prieš egzaminus perkančius bilietus į Londoną, norom nenorom susimąstai, kas juos tenai varo ir ar jiems nebrangi Tėvynė. Izraelyje tarnauti tėvynei yra ne tik pareiga, bet ir garbė. Tėvai su pasididžiavimu vyksta prie Raudų sienos, kur prisiekia jų vaikai – Izraelio kariai. O kur ir kam prisiekia mūsų vaikai, kurių protėviai su Algirdu priešakyje nuo kalno žvelgė į Maskvą...
Kaip įvyko, kad šaukiamojo amžiaus jaunuoliai, nuo amžių ėję ginti savo Tėvynę, staiga buvo atleisti nuo pagrindinės vyro pareigos ir netiesiogiai raginami laimės ieškoti kitur. Paskutinį dešimtmetį mūsų kariuomenę kūrė, o, tiksliau, ją griovė ir sugriovė tremtinio vaikas socialdemokratas Juozas Olekas ir Lietuvos žemės dukra Rasa Juknevičienė. Faktai kalba už save, šių asmenų veiklos išdavoje mūsų jaunoji karta nemokoma ginti savo krašto, ir neužsibuvę ilgiau Lietuvoje, išvyksta uždarbiauti. Pareiga jaunų žmonių galvose pakeista naudos sąvoka.
Todėl šiandien, verdant ginčams dėl TS-LKD partijos pirmininko posto, Rasos Juknevičienės pozicija yra nuosekli anksčiau vykdytos Lietuvos kariuomenės naikinimo tąsa. Kaip kitaip vertinti jos, A. Kubiliaus šalininkės žodžius, išsakytus apie prof. Vytautą Landsbergį:„Buvau šalia abiejų pirmininkų – V. Landsbergis stiprus daugelyje dalykų, bet tikrai ne vadyboje. O ir su žmonių pažinimu turi problemų“. Sunku nurodyti, ką sugriovė Vytautas Landsbergis, bet akivaizdu, kas atsakingas už Lietuvos kariuomenės sunaikinimą. Jei kariuomenė būtų likusi, neabejoju, kad šiandien nereikėtų slėpti, kad mūsų jau ne trys milijonai.
Kodėl taip įvyko? Todėl, kad jau seniai spauda derinasi prie orakulų kalbų, kurios, galbūt, rašomos ir Lietuvoje bet tik su vidinio cenzoriaus pagalba. Rokiškio rajono vienintelis laikraštis „Gimtasis Rokiškis“ jau kuris laikas pateikia savo skaitytojams naujienas, primenančias socialistinio lenktyniavimo suvestines, matyt nėra išimčių ir kituose Lietuvos rajonuose. Kai nėra atvirų diskusijų, Rokiškio miesto centre iki šiol stovi paminklas sovietiniam okupantui Jakovui Smuškevičiui, vis primindamas rokiškėnams, kad dar ne laikas kalbėti. Ir tyli visi, net buvęs Seimo narys istorikas Algis Kazulėnas, nes jo manymu, blogybių nematymas ir tylėjimas yra dorybė. Buvusios kadencijos metu jo veiklos principas buvo „tyla - gera byla“. 2012 metų rinkimuose į Seimą rinkėjai tokį tylėjimą įvertino neigiamai. Nors A. Kubiliaus vadovaujama partija, bendrapartiečio tylėjimą įvertino 49-a vieta kandidatų į Seimą sąraše. Rokiškio rajone TS - LKD partija pavirto į šeimyninių klanų sambūrį, vengiantį priimti naujus narius, tam tikslui buvo sumanyti net egzaminai pagal TSKP tradicijas: susikirtęs nevertas partijos nario bilieto ir negali vadintis Lietuvos patriotu. Kitaip sakant, Rokiškio TS - LKD partijos skyrius sukūrė savo nariams sąlygas kaip legendinėje Prokrusto lovoje, jeigu netelpa –apkapoja galūnes, kad... Neatlaikęs tokių Prokrusto lovos išbandymų, savo krašto patriotas nuoskaudos vedamas dažniausiai pasukdavo tiesiai pas komunistus – socialdemokratus konjakėlio taurelę išlenkti ir pasiguosti arba stresą suvaldyti, alaus išgerti į „Darbo partiją“. Kas gali paneigti, kad TS - LKD partijos Rokiškio skyriuje Prokrusto lovos sumanytojai nėra KGB rezervistai, toliau dirbantys savo juodus darbus. KGB rezervas labai branginamas, bet jeigu prasigėrei ir dirbi blogai, atsiduri viešame sąraše. Kitaip sakant, savi muša savus, kad svetimi bijotų. Ir kaip nebūtų paradoksalu, tauta išsigando ir tyli...
Rokiškio TS - LKD partijos skyriuje prieš gerą mėnesį šeimos klanas stūmė A. Kubilių į pirmininko postą, kartu neigiamai atsiliepdami apie Vytautą Landsbergį. Nors buvo įdėta daug pastangų, šeimyninio klano atstovai, manau, liko nuvilti rezultatais: už A. Kubilių balsavo 63, V. Stundys gavo 57 balsus, V.Landsbergis 33 balsus.Akivaizdu, kad Rokiškio TS – LKD partijos skyriaus nariai nori permainų, jų netenkina esama situacija ir partijos vykdyta antilietuviška politika. Tenka apgailestauti, kad Rokiškio skyrius taip ir nesuprato Vytauto Landsbergio siekių. Anot garsaus dailininko Polio Gogeno, visada reikia žiūrėti giliau: iš kur atėjome, kas mesesame, kur einame?.. Neatsakę į klausimą iš kur atėjome, negalėsime pasitikėti vienas kitu ir eiti toliau. O kaip susikalbėsi ir atsakysi į keliamus klausimus, jeigu beveik visa spauda yra svetimo Lietuvos valstybei intereso rankose.
Maža to, kad Rokiškio laikraštį „Gimtasis Rokiškis“ koreguoja ir nukreipia „teisinga“ linkme paslėptos, tačiau žinomos jėgos, Rokiškio TS-LKD internetinis puslapis tapo prižiūrimas konjunktūros žinovo Algio Kazulėno ir puslapio veidas netrukus pakito. Tiesa, Algis Kazulėnas savo sūnui sugebėjo parūpinti seimo nario patarėjo vietą.
Istorija žino daug faktų, kai tikslingai buvo formuojama negatyvi nuomonė ir nutylima tiesa, siekiant užgniaužti pažangą. Tokia metodika yra perimta iš okupacinio carinio režimo, kuris naikino Lietuvos valstybės simbolius ir atmintį apie juos. Gediminaičiai carizmui buvo ašaka gerklėje, vis primindama, kad būtent jie yra tikrieji Lietuvos valdovai, todėl ir naikino atmintį apie jų kilmę įvairiais būdais.
Kiek nedaug mes žinome apie lietuvių dailininkę Mariją Magdeleną Butautaitę – Andžejkovičiūtę (1852 – 1933). Ji gimė Balandiškių dvare ir nutapė paveikslus „Kristus išgydo neregį“, „Kardinolas Jonas Mediči Romos griuvėsiuose“, „Gailestingoji karalienė Jadvyga“ ir kitus. Keista, kad apie ją Lietuvoje žinoma nedaug, kodėl apie ją nenorima kalbėti, niekam neįdomu, ką sako jos dviguba pavardė. Tokia pavarde istorijoje žinomas Gardino gubernatorius Mykolas Butautas-Andžejkovičius (1760 – 1830), apie jį mūsų istorikai taip pat nemėgsta kalbėti. Gubernatoriaus praeitis stropiai saugota ir ištrinta, genealogams žinomas tik gubernatoriaus senelis Romanas. Nutylima ir dvigubos pavardės prasmė. Sovietmetyje buvo net teigiama, kad Butauto pavardė vestina nuo vietovės Žemaitijoje, ko tik neprigalvodavo, gindami „teisingos“ socialinės kilmės principus. Tiesa yra ta, kad Butauto pavardė vedama nuo Kęstučio sūnaus Butauto ir nurodo Andžejkovičių kilmę iš Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino. Gubernatorius buvo neeilinė asmenybė, kovojo T. Kosciuškos sukilime, sveikino Napoleoną ir buvo Aleksandro I bičiulis. Gubernatorius ir jo žmona Salomėja garsėjo savo labdaringa veikla ne tik Gardine, bet ir Vilniuje, tautos interesai jiems buvo aukščiau visko. Mykolas Butautas – Andžejkovičius turėjo kunigaikščio titulą, tačiau caro laikais jo atsisakė, pasiliko tik priedėlį prie pavardės, kuris kalba pats už save. Kokias dar paslaptis apie gubernatorių Mykolą Butautą – Andžejkovičių ir jo kilmę slepia Rusijos archyvai, niekam neįdomu. Ir mažai kas žino, kad žymi dailininkė Marija Magdelena Butautaitė – Andžejkovičiūtė yra minimo gubernatoriaus anūkė. Bet tiesos nepaslėpsi.
Nieko keisto, kad valdant A. Kubiliaus vyriausybei, buvo toliau tęsiamas puolimas prieš Lietuvos dienraštį „Lietuvos aidas“, kuriame be savicenzūros ir cenzūros publikuojami žinomų Lietuvos žmonių straipsniai. Akivaizdu, kad cenzūros nebuvimas tapo pagrindu pradėti naikinti „Lietuvos aidą“. Kai kas šneka, kad dabar ne Stalino laikai, nuo to skausmas netampa mažesnis. Dar 1917 metais Antano Smetonos įkurtas dienraštis šiandien naikinamas naujoviškai, ne taip, kaip Stalino okupacijos metu, o mokestinės bylos pagrindu. Bet ar tai sumažina tautos kančią, kai ji mato savo artimojo mirtį ir nieko padėti negali. Okupacija Lietuvoje nesibaigė, šalis valdoma dar caro sukurtų biurokratinių metodų pagalba. Lietuvos piliečiai tapo biurokratinių struktūrų priešais, kurios pasišovė negailestingai naikint ir, esant reikalui, lyginti Prokrusto lovoje. Gaila, taip valdomos ne tik valstybinės struktūros, bet tai yra ir TS-LKD partijos valdymo būdas. Ateitis parodys ar besitęsianti okupacija apėmė visas gyvenimo sritis...
Atgal
