Tautos mokykla
04 09. Nors rovė – neišrovė
Vaclovas Volkus
Kėdainių tradicinio – sakralinio giedojimo studijos „O, siela nemari“ ir Kėdainių krašto muziejaus atstovai – sirutiškietis Kęstutis Volkus kilimo nuo Raseinių ir kėdainietė etnografė Regina Liukminienė suorganizavo prasmingą senųjų giesmių – jau tapusių etnografijos paveldu giedojimą.
Į Kėdainių Daugiakultūrį centrą atvyko net šešios Kėdainių miesto grupės, po vieną – dvi grupes iš Raseinių, Radviliškio, Kauno, Ukmergės, Panevėžio rajonų atstovai. Pasiklausyti sakralinių giesmių, kurias giedodavo mūsų seneliai ir proseneliai, kai kurios iš jų atėjusios iš aštuoniolikto amžiaus, susirinko gausus būrys kėdainiečių.
Renginyje dalyvavo Labūnavos ir Vandžiogalos – Jonavos rajonų, parapijų kun. Oskaras Petras Volskis, kuris yra pastebėjęs, kad šių dienų sakralinės giesmės yra individualaus, egocentriško pobūdžio – aš ir Dievas, o anų laikų – atspindėjo bendražmogiškąsias – socialinių, istorinių įvykių problemas.
Giedotojai vos tilpo prie stalų. K. Grigaičio nuotrauka
Kiekviena atvykusi giesmininkų grupė, užėmusi savo vietą prie jai skirto staliuko, uždegusi žvakę, jos atstovas tardavo keletą žodžių, kuo charakteringas jų kraštas, parapija, kokios giesmės, papročiai, liaudies apeigos susijusios su to krašto, vietovės žmonių dvasiniai poreikiais, tradicijomis, apeigomis.
Atsisveikinimo su mirusiu, jo prisiminimo pagerbimas – šermenų giesmių lobyne buvo „Ražančiaus“, „Kalvarijų“, „Kantičkės“ ir kitos „šventos giesmės“ giedamos įvairių švenčių, apeigų metu. Dauguma giesmininkų giedojo iš senųjų „Kantičkių“ – knygų, kurių amžius siekė net 120 metų. Dauguma kaimo žmonių, ir ne tik kaimo, sakė giesmininkės nori „seno, tikro kantičkinio giedojimo, nes naujų giesmių vadinamų romansais jiems nėra pamaldumo, sielos atgaivos požymis“. Sambūrio renginio pabaigoje giesmininkai skyrė kolektyvinę giesmę – Jėzaus vardo litaniją visiems, visiems mirusiems giesmininkams.
Lietuvių tauta per penkias dešimtis metų nelaisvės, patyrusi nuo blogio imperijos – Maskvos diktatorių begalę negandų – žudynių, teismų savivalės, trėmimų niekada nesilenkė ir nesitaikstė, nepalūžo svetimųjų prievartinei jėgai, kuri stengėsi išrauti iš mūsų tautos sakralinį – ilgaamžį materialinį ir dvasinį paveldą, istorinę atmintį, pagrindines tautos vertybes. Nepavyko išrauti iš žmogaus proto ir sąžinės balso, kad neatskirti gėrio nuo blogio. Nepavyks ir Europos Sąjungos biurokratams, jų lietuviško gymio, bolševikų šiltnamiuose išugdytiems kosmopolitams, įvairiems Venclovams apšmeižti, paniekinti, pajuokti primityvizmu mūsų paveldėtos iš tėvų tautinių – sakralinių tradicijų, papročių, gyvenimo būdo.
Supliuško vykęs tikinčiųjų persekiojimas, kunigų kaltinimai religiniu ekstremizmu, vaikų katekizacijos draudimas, primityviausias stribų šaudymas į pakelės kryžių Nukryžiuotąjį (Kėdainiai, Josvainių atvejis) ir kitos vandališkos antireliginės priemonės nedavė bedieviams siekiamų esminių rezultatų. Vienok, skiepytas blogis visada palieka savo negatyvias pasekmes. Kai kurios buvusių, jų atžalų galvose liko stalininės – bolševikinės ideologijos požymiai, kada dvasinės aukojamos dėl materialinių. Kada tai užvaldo žmogaus vidinį pasaulį – prarandamas žmoniškumas, žmogus sužverėja. Ypač baisu, kada šiuo sindromu suserga valdantieji. Pavyzdžių pakanka.
Dvasinis gyvenimas, tai kilnumo požymis, jo deficitas žmoguje, reiškia, idealų ir kultūros nykimo, dvasinio skurdo pasekmė.
Kęstučio Volkaus ir Reginos Liukminienės prasmingas, sakralinio paveldo renginys, tai bene pirmas tokio pobūdžio tarprajoninis sambūvis taurinantis žmogų, primenantis atsakomybę už pragyventą gyvenimą.
Atgal
