Tautos mokykla
04 02. Didžiausia vertybė – būti prie Lietuvos, Žemaitijos kamieno
Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Mykolo Romerio universiteto profesorė
Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino I laipsnio medalio, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie LR Vyriausybės aukso garbės ženklo „Už nuopelnus“ kavalierius, Vlado Jaubėno premijos, Kultūros ministerijos publicistikos premijos laureatas muzikologas Vaclovas Juodpusis 75-mečio proga buvo apdovanotas ir Vilniaus savivaldybės medaliu, kaip padėka už už nuopelnus Vilniui ir tautai.
Stasio Vainiūno namuose pabendrauti su jų direktoriumi, iškiliu muzikologu susirinko gausus šių namų lankytojų būrys. Profesorius Saulius Sondeckis prisiminė muzikologą, kaip tiesos sakytoją, žmogų, kuris visuose įvairių darbų baruose buvo greta kuriančio žmogaus. „Juk žinome, kaip dirbdamas Kultūros ministerijoje, jis stengėsi sudaryti reikiamas sąlygas menininkui kurti“, – sakė profesorius. V. Juodpusis visada ieškojo atsakymų į atmestinai nagrinėjamas problemas, niekada nemėgęs atsainaus požiūrio į menininką. Viena daug metų narpliojama Vaclovo Juodpusio tema – talentingo kompozitoriaus Juozo Pakalnio asmenybės tragedija. 1972 m. pasirodė kuklus jo darbas apie kompozitorių, tačiau jis vis tęsiamas: tikslinami faktai, analizuojama kūryba, renkami prisiminimai.
Vaclovas Juodpusis St. Vainiūno namuose bendrauja su studentais
Kovo 27 d. St. Vainiūno namuose kukliai pristatyta V. Juodpusio darbų parodėlė net ir didelėje erdvėje netilpo. Bet tai – tik lašas jūroje. Manau, kad muzikologo archyvas galėtų virsti labai reikšmingu gyvuoju visai muzikinei visuomenei reikšmingu archyvu. Juk ten sukaupti ne tik V. Juodpusio redaguoti, sudaryti leidiniai (kompozitorių kūrybos pluoštai, straipsnių rinkiniai ir kt.), bet ir garso juostos, kuriose įrašyti skamba kūrybingą tautos esatį liudijantys senų žmonių įdainavimai, pasakojimai. „Išmaišiau visą Lietuvą su magnetofonu rankose“, – sako Vaclovas. Daug unikalių šifruotų dainų, etnokultūros turtų nugulė reikšmingose Lietuvos kultūros tyrimams skirtose monografijose, studijose.
Ne vienas muzikas atmena V. Juodpusį – radijo, televizijos laidų apie menininkus kūrėją. Ne vienas jo dėka buvo pristatytas visuomenei. O kiek tų vakarų būta! Tradicija tęsiama: Lietuvos koncertų salėse, mokyklose, kultūros centruose skamba jo balsas, lėta kalbėsema, logiška mintis ir jaudulys, kalbant apie reikšmingus kultūros dalykus. Kompozitorių sąjungos rengiamose išvykose į Lietuvą kalbėta apie Konradą Kavecką, Juozą Karosą, Juozą Pakalnį, daugelį kitų, jau išėjusiųjų ir gyvųjų autorių gyvenimo kelią, kūrybą. Pristatyti atlikėjai. Dabar V. Juodpusis keliauja po Lietuvą atlikdamas švietėjišką misiją su Muzikų rėmimo fondo vėliava, nepamiršdamas ir istorijos, kurią skleidžia, pristatydamas, vartydamas „Versmės“ leidyklos leidinius.
Dabar daug minčių gula spausdinių puslapiuose. Tai ne tik atsiminimai, renginių recenzijos, monografiniai leidiniai, bet ir ypatingo kruopštumo reikalaujantis darbas redaguojant straipsnius (buvo žurnalo „Muzikos barai“ redaktorius , „Kalba Vilnius“ muzikos redaktorius, pirmosios lietuviškos Muzikos enciklopedijos ir kt. leidinių redaktorius), bet ir sudarant tokį sudėtingą leidinį, kaip „Muzikos kalendorius“. Jame ne šiaip žymimi žymesnių muzikų biografiniai duomenys, bet sudarytojas nuolat seka muzinikį gyvenimą ir fiksuoja visus ryškesnius įvykius. Dabar, kai nėra nei vieno sistemiškai stebinčio Lietuvos menininį gyvenimą ir jį fiksuojančio leidinio, tikriausiai ateityje istorikai tik naudodamiesi V. Juodpusio „Muzikos kalendoriumi“ galės įvertinti pastatųjų dviejų dešimtmečių Lietuvos muzikinio gyvenimo tėkmę.
Dešimtmetį buvęs radijo laidos „Tautiečių balsai“ autorius, V. Juodpusis visuomenei pristatė užmarštyje, kultūros gyvenimo paraštėse likusius išeivijos menininkus. Tai buvo ypač svarbu, pradėjus egzodo kultūros tyrimus. Laiškai, betarpiškas bendravimas su prieškaryje daug nuveikusiais artistais, kompozitoriais, poetais leido V. Juodpusiui sukaupti daug vertingos medžiagos.
Laikas nuo laiko jauni tyrėjai užmeta akį į didžiulį V. Juodpusio palikimą: nagrinėja jo bibliografiją, publicistikos savitumus ir kt.
Klausiu savęs: kaip žmogus išugdo tokį darbingumą, imlumą, kritinę mintį? V. Juodpusis iš Kepėnų kaimo Mažeikių apskrityje. Mokėsi Viekšniuose, klausėsi mamos dainuojamų dainų, o mokykloje puikaus mokytojo Vinco Deniušio. Klaipėdos muzikos mokykloje sutiko kitą puikų mokytoją – obojininką Kazimierą Biliūną. Jis globojo ne tik mokant muzikos rašto, bet atstojo ir anksti mirusį tėvą. Vaclovas svajojo tapti kompozitoriumi. Jo kūriniai kartais suskamba ir dabar. Tačiau likimas lėmė tapti muzikos analitiku, rašto žmogumi. Gal tai ir gerai: labai svarbu, kad iš scenos lietųsi doro žmogaus išsakyta tiesa, o ne pigi panigirika, brutalus tekstas, barabarizmai ar klounados elementai, tai, ką mes, deja, dažnai matome mūsų televizijos kanalų transliuojamose laidose. V. Juodpusis, kaip tvirtas ąžuolas savo šaknimis laikosi savo žemės. Su žemaitišku atkaklumu nepasiduoda pramuštgalviškiems epochos vėjams, gerai žino žmogų išaukštinančių verčių matą.
Tačiau laiko limitas mąžta. V. Juodpusis nemėto jo vėjais. Rudenį bus vėl nauja knyga, po kruopelę ..kaupsis „Muzikos kalendorių“ pripildantys faktai, dar jo balsas skambės ne vienoje salėje, M. K. Čiurlioniui skirtuose renginiuose Druskininkuose, o naktimis mėnuslis atsiųs dar ne vieną viešnią iš svajonių pasaulio.
Atgal
