Tautos mokykla
03 29. Dar vienas Lietuvą žeminantis akibrokštas – Elertė
Dr. Vytautas Venckevičius
Maždaug prieš 23 metus ištrūkome iš sovietinės imperijos – mūsų Tėvynė vėl tapo – Lietuvos Respublika. Kartu grįžo ir simboliai: Valstybės vėliava – Trispalvė; Valstybės herbas – baltas Vytis raudoname fone ir Valstybės himnas – Vinco Kudirkos „Tautinė giesmė“. Atkuriant nepriklausomybę būta ir nemaža grėsmių, kaip, pavyzdžiui, proimperinių jėgų siekis suskaldyti Lietuvą. Tačiau jos kaip ir aprimo.
Žinoma, ištrūkti iš okupacijos vien mūsų pastangų būtų buvę per maža: lietuvių tautos laisvės siekį suprato ir palaikė kitos šios imperijos tautos. Buvusioje SSRS lietuviai vis tik buvo gerbiami, Lietuva neoficialiai vadinta net „Malaja Amerika“, tik imperinio mąstymo žmogystoms buvome – buržuaziniai nacionalistai ar fašistai. Gal ir iš pavydo būta tokio paniekinimo. Manau, retas iš vyresnės kartos tėvynainių to nežino.
Deja, ir tarp mūsų, net lietuvių(?!), būta ir tebėra nesuvokiančių nepriklausomybės esmės ir nevertinančių tautos laisvės. Kartais net valdžioje esantys nesusimąsto, kodėl taip yra. Juk ne paslaptis: tautiečiai dažnai Lietuvą sutapatina su valdžia. Pasigirsta sumaištį keliančių minčių: Trispalvė netinka – mat „afrikietiška“, reikia ją keisti į... raudoną su Vyčiu – tada primins LDK laikus (didžiuosimės praeitimi, be to, turėsime dvi vėliavas! Kurią norėsime, tą pasikabinsime...), Valstybės himnas taip pat nelabai tinkamas – per ilgas... Tad ir valdžioje atsiranda populistų, pritariančių eilinėms aferoms (pvz., Kęstutis Masiulis ir Ko pasigarsino – dėl raudonos vėliavos...).
Nemalonu, kai tūlas tautietis sako: Lietuva tapo nepriklausoma, bet niekas nepasikeitė. Arba, pavyzdžiui, net LR Seimo pirmininko pavaduotoja (anksčiau – pirmininkė) vienoje TV laidoje prasitarė nusistebėjusi posakiu – „valdžios lovys“... Vadinasi, jei tokiu visuomenės požiūriu į valdančiuosius stebisi net aukščiausios valdžios atstovas, tai jau blogai. Net labai labai blogai! Štai, ką reiškia valdžios elito (elito rašau be kabučių – avansu) atotrūkis nuo visuomenės – tautos daugumos. Tad ir TS-LKD turėtų suprasti, kodėl pralaimėjo Seimo rinkimus. Ir iš to pasimokyti (jei yra galinčių ir norinčių), o ne keistai aiškintis ir ieškoti kaltų. Rinkėjų kaltinimas, jų arogantiškas žeminimas (anot liberalo Eligijaus Masiulio – koks kvailys eis dirbti už mažiau nei 5 tūkst. litų?) – neišmintingos politikos akibrokštas. Už tai tautiečiai baudžia – per rinkimus.
Na, o dabar LR Seime ir turime naują daugumą, kuri iš pradžių irgi nesigaudė, ką daryti. Nors naktinių reformų... nedarė. Viena ponia, politikoje – ne naujokė, netikėtai užklupta, net pasimetė: supainiojo ministerijas... Ir pats Premjeras Algirdas Butkevičius (aišku, pagal išvaizdą simpatiškesnis nei visada susirūpinęs tik biudžetu ir biudžetu – jau ekspremjeras Andrius Kubilius) iškart nesijautė tvirtai: viena sakydavo iš vakaro, kita – sekančios dienos rytą. Tad ši Seimo dauguma kol kas irgi atrodo nesolidžiai. Nežinia, kam pasiruošusi tarnauti: ar Lietuvai, ar pirmiausia – patenkinti jau įkyrėjusius tariamai strateginės partnerės Lenkijos (čia LLRA vadeiva ponas Valdemaras Tomaševskis – tik jos ruporas Lietuvoje) reikalavimus. Beje, metų biudžetas paliktas tas pats, t.y. patvirtintas valdant ankstesnei vyriausybei; tik žadėta – gal šių metų viduryje – jį pakoreguoti. Ir dar: siekiama „apsivalyti“, kad Seime neliktų vadinamoms tradicinėms partijoms (gal – interesų grupuotėmis, nes neturi esminių ideologinių skirtumų?). Taigi neaišku, kaip toliau rutuliosis gyvenimas Lietuvoje. Ar ir toliau patys save niekinsime ir žeminsime, ar stengsimės išlikti savimi, nepraradę savo tapatybės (nepamiršdami, kad Lietuvą sukūrė lietuvių tauta, o jos ateities kartos privalo gerbti ir puoselėti gimtąją kalbą, tradicijas, saugoti savo žemių vientisumą).
Lietuvos patirtis – mažiau nei dešimt metų gyvenant Europos Sąjungoje – kelia ne mažesnius pavojus nei slogi sovietinė praeitis. Sovietmečiu būta grėsmių ir prarasti gimtąją lietuvių kalbą, ir asimiliuotis – tapti „nauju – tarybiniu žmogumi“. Per visas buvusias okupacijas prarasta net ketvirtadalis gyventojų. Bet Lietuva visgi išliko, nors ir materialiai bei dvasiškai nuskurdinta. Apie ką iki šiol kai kas vengia net kalbėti: kažkaip nepatogu, nes tiesa akis bado. Vis dažniau pasigirsta: dalyvavome tyliojoje rezistencijoje... Tegul – blogiau nebus. Ačiū Dievui, daugėja literatūros kūrinių, įvairiapusiškai vertinančių netolimą praeitį. Demokratija!
Prisimintina tariamai laisvanoriško stojimo į naują sąjungą – ES aplinkybės ir pats referendumas. Daugeliui kėlė nerimą derybų dėl priėmimo į ją rezultatai: reikės iš dalies atsisakyti tradicinės pramonės, susijusios su žemės ūkiu ir kita. Ar tada buvo pagalvota, kur dėsis žemės ūkyje ir, kad ir imperijos tikslams sukurtose, gamyklose dirbę žmonės, kaip išgyvens jų šeimos? Referendumas vyko dvi dienas: žmonių balsai buvo pigiai perkami – už alaus butelį, skalbimo miltelių pakelį (antrosios dienos pavakarį sutikau kaimynę, skubančią į „Vikondą“, parnešti vyrui pasiūlyto alaus... – koks pa(si)žeminimas!). Ir vis tik tikėtasi stebuklų... Kita vertus, ar neatsitiks taip, kad bėgome nuo meškos, bet užšokome ant vilko?.. O gal bus teisus ir filosofas Romualdas Ozolas: jei nesiintegruosime į ES, tai į Lenkiją – tai tikrai?
Dabar, sakoma, yra taip – kaip yra. Visuomenė susipriešinusi, dauguma žmonių nebetiki jokia valdžia, ką rodo požiūris į rinkimus. Daug kas viską – valdžią ir Lietuvą – keikia, niekina. Atrodo, tam tarnauja ir didžioji žiniasklaida (sako, nupirkta): per įvairius TV kanalus liejasi klaikūs šou, niekinantys ir lietuvių kalbą, ir kultūrą. Neretas net su pasididžiavimu į akis drebia – „aš tai to „Duokim garo“ nežiūriu...“ Atseit tokie dalykai – tik prasčiokams, runkeliams. Ir taip kasmet vis mažiau Lietuvos lieka Lietuvoje: net ne emigruojama, o tiesiog – evakuojamasi (akibrokštas – po 1990 m. iš Lietuvos išvyko beveik 10 kartų daugiau žmonių nei per vadinamą tarpukarį), žudomasi kad ir sunkiai paaiškinamose autoavarijose (akibrokštas – pirmaujame pasaulyje), keliskart teisti (net šiek tiek vyresni už dvidešimtmečius) žudo vienkiemių senukus – dėl vieno kito lito ir t.t., ir pan. Keista: tas vyksta valstybėje, kurioje yra net partija – „Tvarka ir teisingumas“.
Mūsų tautos istorija mėgsta kartotis: valdantysis elitas, pasikeitus aplinkybėms, greitai prisitaiko: ima vaikytis svetimų madų, atitolsta nuo pagrindinės visuomenės dalies – darosi svetimas jai. Taip buvo ne kartą (pvz., po Liublino unijos ir kitų virsmų, kaip ir dabar – įstojus į ES).
Likusius Lietuvoje, laikančius save jos patriotais (valdžiažmogių vadinamus naci(onalis)tais (tik jau ne buržuaziniais), fašistais ir pan.), piktina per daugumą žiniasklaidos priemonių, ypač TV, vykdomas smegenų plovimas, tiesiogine to žodžio prasme. Net visuomeninis transliuotojas(!) stengiasi neatsilikti nuo komercinių TV: visokiais šou, lėkštomis ir tendencingomis laidomis, kaip „Teisė žinoti“, „Įžvalgos“ ir kt. Žinoma, netrūksta ir kriminalo (pvz., Holivudo „šedevrai“), tad netenka stebėtis mūsų jaunimo žiaurėjimu (faktų – kiek tik nori). O visa tai – vardan tos Lietuvos ar – vardan tos ES?..
Dar vienas akibrokštas Lietuvai (gal iš – „transformatorinės“?) – maždaug prieš pusmetį įvykęs faktas: Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija klausytojams ir žiūrovams prisistatęs jau nebe LIETUVOS, bet – Elertė vardu (tad dabar kasdien tik ir skamba: Elertė radijas! Elertė televizija!.. Net ausis užgula). Tokia biurokratų, gerai apmokamų iš mokesčių mokėtojų kišenių, eilinė išmonė žmonėms kelia įvairias insinuacijas: noras susivienodinti su komerciniais žiniasklaidos kanalais, kaip LNK, TV3 ir pan., ar dar vienu veiksmu pažeminti Lietuvos vardą.
Deja, niekas niekada nepaklausia „žmonių iš gatvės“, ar jiems tokie akibrokštai malonūs?
Atgal
