Tautos mokykla
03 26. Ginkime, ką bočiai per amžius apgynė
Vaclovas Volkus
Prie ošiančių daina šilų,
Paukščių giesmės išdainuota,
Gimtoji kalba iš tėvų
Prie Baltijos amžių mums duota
Lietuvos Respublikos 2013 metais kovo 11 dieną iškilmingame Seimo posėdyje švenčiant 23-ias atkūrimo metines signatarė Anykščių A. Vienuolio gimnazijos direktorė Irena Andriukaitienė kreipdamasi į susirinkusius kalbėjo, kiek kainuoja Lietuva, lietuvių kalba, kiek kainuoja kiekviena ištarta lietuviška raidė. Ar šiandieną mūsų valdžios suvokia mūsų literatūros milžinų Donelaičio, J. Jablonskio, Maironio, J. Marcinkevičiaus kalbos grožį, jos savitumą ir unikalumą. Ar šiandieną mūsų kultūros atstovai domisi melodingomis lietuvių liaudies dainomis, kuriomis domėjosi ir domisi žymūs Europos kalbininkai, muzikai. Ar suvokia valdžioje esantys, kad carinės Rusijos lietuviško žodžio – spaudos draudimo metais, lietuviai sodiečiai, rizikuodami laisve, trėmimu į Sibirą per sieną iš Rytprūsių žandarai per 1891 – 1893 metus konfiskavo 37,718 lietuviškų knygų, 1900 – 1902 metais – 56,182 knygų ir spaudos leidinių. Įvairiomis bausmėmis buvo nubausti 2000 knygnešių, daraktorių – kaimo savamokslių mokytojų, mokinusių vaikus lietuviško rašto.
Matykime ir saugokime tai, kas garsina Lietuvą, kas rodė didvyriškumą ginant jos laisvę, nepriklausomą gyvenimą. Garbingi intelektualūs lietuviai neturi pasiduoti svetimų įtakai, trinti iš žemėlapio neįkainojamą mūsų tautos dvasinį turtą, jį žaloti, naikinti, neturėtų nuolaidžiauti ir pataikauti svetimiems vardan savo siaurų, vienalaikių, grupinių, partinių interesų. Siekis bet kokia kaina kartais ir su nešvaria sąžine patekti ir išsilaikyti valdžios kėdėje nesiskaitant su duota priesaika, su Aukščiausiu valstybės įstatymų – Konstitucija. 7-tas jos str. skelbia, kad: „Negalioja joks įstatymas, ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“. 14 straipsnyje aiškiai ir suprantamai pasakyta „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“.
Galbūt Maskvos, galbūt Varšuvos įtakoje esančių mūsų valdžios atstovų savivaliavimas ir nesiskaitymas su Konstitucija, su valstybės vertybiniais principais ir nacionaliniais interesais tauta niekad nesitaikstys, nesitaiksto. Nesitaikstė su 1920 m. lenkų inspiruotu POW (lenkų karinė organizacija) sąmokslu užgrobti Nepriklausomos Lietuvos valstybės teisėtai išrinktą Seimą ir valstybės rūmus. Sąmokslininkai buvo išaiškinti ir teismo nubausti. Nesitaikstė 1934 – 1935 m. su vokiečių kišimusi į Klaipėdos krašto valdymo reikalus, energingai gynė Lietuvos valstybės nacionalinius interesus nuo vokiečių ir šišioniškių – suvokietėjusių lietuvių vidaus ir išorės ardomosios veiklos. Galiausiai ardomosios antilietuviškos veiklos vadeivos T. Zaso (Sass) ir E. Noiman (Neumann) buvo nuteisti už antivalstybinę veiklą. Šiandieną ta pati istorija kartojasi Vilniaus krašte. Konstitucijos 33 str. skelbia, kad „Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ir pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką“.
Ar galima ramiai stebėti ir matyti savo kaimynės Lenkijos ilgaamžes užmačias, jos vykdytą polonizacijos paveldą nuosekliai perima jos dabartis. Tik neišmanantys, nesuvokiantys Lietuvos istorijos, literatūros, lietuvių kalbos raidos, kultūros, papročių, tradicijų yra akli dabarties tikrovėje. Todėl ir kyla tautos nepasitenkinimas valdžia, jos nuolaidžiavimu penktajai lenkų kolonai kurstomai iš išorės.Susibūrusi Literatūrinio sambūrio asociacija jungianti šimtus mokslo, kultūros, švietimo atstovų su 7000 parašų Peticija kreipėsi į respublikos aukščiausius prezidentūros. Seimo, Ministrų kabineto atstovus primindami jų atsakomybė, kad „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis Tautai priklausančių suverenių galių“. Konstitucijos 3 str. 1 d., kad „Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma į jokius valstybinius darinius“. Konstitucijos 10 str. 1 d.
Ar galima abejingai vertinti ilgametę Vilniaus krašto polonizaciją, 1920 metų Seinų taikos sutarties sulaužymą, brutalų įsiveržimą į Lietuvos teritoriją, Vilniaus krašto okupaciją, lietuvybės persekiojimą iki 1939 m. Hitlerio ir Stalino, šios valstybės likvidavimo nepripažinusios Lietuvos valstybės de jure. Antrojo pasaulinio karo metais AK (lenkų ginkluota karinė organizacija) brutaliomis priemonėmis – žudymais vykdė Lietuvos teritorijoje, Vilniaus krašte etninį valymą, tuo ruošiant prielaidą po karo jį užvaldyti.
Lietuva po karo – Sąjūdžio laikotarpiu siekusi atkurti nepriklausomybę, penki Vilniaus krašto Lietuvos Aukščiausiosios tarybos deputatai 1990 m. nebalsavo atkurti Lietuvos valstybės, o vėliau sukurtos antilietuviškos Jedinstvos organizacijos pragaištingais veiksmais trukdė Vilniaus kraštui atgimti Lietuvos valstybės įstatymų rėmuose.
Ar galima šiandieną abejingai stebėti, kada Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis atvykęs į Lietuvą važinėja po Vilniaus apskrities Vilniaus ir Eišiškių rajonus, klastojo istoriją įrodinėdamas, kad Vilniaus kraštas nuo amžių apgyvendintas lenkų – atseit tai ne lietuvių žemės. Paskutiniu metu tas pats ministras oficialiai Varšuvoje pareiškė, kad Lietuvos elektros, geležinkelio, kelių statybos jungtys su Vakarų Europa per Lenkijos teritoriją priklauso nuo Lietuvos – kiek ji pasirengusi tenkinti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) siekius įgyvendinti Vilniaus krašte dvikalbystę (lietuvių – lenkų). Įžūliai, oficialiai šantažuojamas mažas kaimynas Lietuva, nesiskaitant su ES partnerysčių įsipareigojimais, primena nacių retoriką – kur gyvena bent vienas vokietis – ten vokiečių žemė. Tai akivaidus, nuoseklus, negarbingas tutaišių lenkų kurstymas – padrąsinimas, prisidengus demokratijos skraiste ryžtingai veikti. Kas tai – užslėptas Lenkijos politikų tikslas skaldyti konstitucinį Lietuvos valstybės teritorinį vientisumą, lietuvių – lenkų priešpriešą, skaldyti Baltijos valstybių vienybę, kurstant Latvijos ir Estijos rusus sekti LLRA pavyzdžiu – dvikalbystes.
Tauta, kaip valstybės piliečių visuma, yra protingesnė, apdairesnė už bet kokią keliems metams atsidūrusių partinės viršūnėlės grupelė žmonių privalo įsiklausyti į tautos balsą, kritiškai įvertinti užsienio prievartautojų šantažą, politinius siekius. Atvirom akim pažiūrėti jų pačių namuose vykdomą politiką tautinių mažumų atžvilgiu. Lenkijoj valstybinė kalba, jos piliečių kalba, jos mokėjimas ar mokymas niekada nebuvo derybų objektu nei su joje nuo amžių gyvenančius lietuvius Suvalkų krašte, nei su kuria nors kaimynine valstybe. Valstybinė lenkų kalba, kalbos mokymo programa yra vienoda visoms Lenkijos mokykloms, nepriklausomai nuo jų tautybės, nepriklausomai kokiose mokyklose mokosi. Pvz. lietuvių kalba. Suvalkų krašte dėstomuose mokyklose istorija, geografija, patriotinis – pilietinis ugdymas privalomas dėstyti tik lenkų kalba.
Lenkų valdžia nežaidžia savo valstybine kalba, ji yra pagarboje, gerbiama, privaloma viešajame gyvenime. Tai suprantama – globaliniame pasaulyje yra didelė grėsmė išlaikyti savo kalbą tuo labiau neskaitlingoms tautoms. Lietuvių nuolaidžiavimo pasekmėje lietuvių valstybinė kalba negerbiama. Apie tai ir kalbėjo Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrime 23-jų metinių proga signatarė J. Andriukaitienė, kiek kainuoja Lietuva, lietuvių kalba, kiekviena ištarta lietuviška raidė. Dauguma tautinių mažumų, daugelis metų gyvenančių Lietuvoje ja nekalba viešajame sektoriuje. Išvada vienareikšmė – jos nesugeba išmokti debilai arba nenorintys kalbėti – šovinistai. Tai lietuviškos tolerancijos rezultatas.
Nevalia kadenciniams politikams, valdininkams nuolaidžiauti šantažuotojams, menkinti savo valstybinę kalbą, padlaižiauti šį kartą lenkiškam vyresniam broliui nuolaidomis, privilegijomis, taikstytis ir keliaklupsčiauti vardan gerų kaimyninių santykių gerinimo, atsiprašinėti nežinai už ką, savo tautos ir valstybės nacionalinių interesų sąskaita.
Gyvenkime pariteto – lygybės principu – kaip pas jus ponai, taip ir pas mus. Kaip šaukiama, taip atsiliepiama.
Atgal
