Tautos mokykla
03 20. Kur veda lengvapėdiškumas
Gintautas Iešmantas
Prieš septynerius metus prof. V. Urbutis bloškė rūsčius žodžius: „Lietuvių kalbos išdavystė“. Tokiu pavadinimu buvo išleista knyga, kurioje profesorius pasmerkė brukamą originalią svetimvardžių rašybą žiniasklaidoje ir knygą leidyboje. Knygoje V. Urbutis įtikinamai parodė, kaip tokia rašyba griauna lietuvių kalbos savitumą, prieštarauja jos dvasiai ir vartosenai.
Jau tada buvo aišku, kad originalios svetimvardžių rašybos įteisinimas atvers duris kitiems nepageidaujamiems reiškiniams, buvo kalbama ir rašoma apie nenuspėjamas pasekmes. Deja, vadovaujančios institucijos buvo kurčios ir aklos, net paleido apyvarton, kad pateisintų savo veiksmus, tikrovei prieštaraujančią mintį, neva pavardės nepriklausančios kalbos sistemai, vadinasi, jų rašyba yra ne kalbininkų, o politikų reikalas. Kalbos institucijos negynė lietuvių kalbos, priešingai – savo dalyvavimu skatino politikus eiti nuolaidų keliu, o šie ir taip leido kaimynams atvirai ir šiurkščiai kištis į mūsų šalies vidaus reikalus. Beje, adaptuota rašyba ne tik atitinka kalbos dvasią, saugo jos savitumą, bet ir yra puiki priemonė atremti spaudimui: mūsų kalba kitokia, mes negalime griauti jos sistemos. Deja, dažnai mūsų politikai, ypač dabartiniai, dėl buvimo valdžioje, atrodo, pasirengę paaukoti net tai, kas gyvybiškai svarbu. Ne taip, kaip Latvijoje: ten dėl kalbos nedaroma jokių nuolaidų, saugomas jos savitumas.
Ir štai skinami pirmieji vaisiai: padarytos nuolaidos dėl valstybinės kalbos egzamino. Jos pašiurpino ne tik mokytojus lituanistus. Daug kas šį nepagrįstą žingsnį įvertino kaip smūgį lietuvių kalbai ir literatūrai. Lenkų rinkimų akcijos atstovai padrąsinti ėmė tiesiog beatodairiškai atakuoti Seimą ir Vyriausybę akiplėšiškais siūlymais ir reikalavimais, aiškiai siekdami supriešinti visuomenę. Originalus pavardžių rašymas dokumentuose yra tik pradžia. Ne už kalnų netgi dvikalbystė.
Taigi matome, kad nuo originalios svetimvardžių rašybos įteisinimo, kurį V. Urbutis pavadino lietuvių kalbos išdavyste, pereinama prie kitų nuolaidų, galinčių paplauti tautinių interesų pamatus, kalbos išdavystė gresia peraugti į politinę išdavystę. Ir tegul niekas nesako, jog su kalbos dvasios, jos savitumo išplovimu nesisieja ir tautinės sąmonės išplovimas. Mes patys savo rankomis pakertame to, kas brangiausia, šaknis. Žinoma, jeigu mes, būtent mes, liksime abejingi politikų abejingumui tautos interesams. O juk atrodo, kad pastariesiems tokios kategorijos yra, ko gero, per aukštos. Trumpalaikė nauda atsiduoda saviapgaule.
Atgal
