Tautos mokykla
03 08. Tėvynės labui
Adolfas Remeikis
LR atsargos karininkas advokatas
Lietuvos Respublikos Vyriausybei 1991 m. įkūrus Kybartų muitinę, jos viršininko pareigas laikinai eiti buvo paskirtas Gemas Durneika. Kybartų muitinė buvo atkurta ir įkurdinta Vilkaviškyje blokiniame dviejų aukštų „Alytaus“ tipo namelyje.
Kadangi buvau pirmos Sąjūdžio Marijampolės miesto tarybos revizijos komisijos narys, Sąjudžio siuntimu 1991 metų gegužės mėnesyje pradėjau dirbti Kybartų muitinės teisininku. Iš Marijampolės į Vilkaviškyje esančią Kybartų muitinę atvažiuodavau kasdien 9 val.
Pirmą mėnesį dirbome trise – viršininko pareigas einantis Gemas Durneika, aš – muitinės teisininkas ir vilkaviškietė kadrų inspektorė. Kybartų muitinės administracija pilnėjo darbuotojais, darbo apimtys didėjo, todėl muitinės administracijai pasidarė ankšta blokiniame dviejų aukštų namelyje. Į 1991 metų pabaigą Kybartų muitinės viršininku buvo paskirtas aktyvus Sąjudžio Vilkaviškio MSV dalyvis inžinierius Romualdas Gražulis, o vėliau LR Ministro pirmininko G. Vagnoriaus potvarkiu Kybartų muitinei buvo nurodyta perimti LKP Vilkaviškio rajono komiteto neseniai pastatytus, Vilkaviškio centre esančius, baltus rūmus.
Pirmą kartą į Vilkaviškio kompartijos citadelę įėjau kartu su Kybartų muitinės viršininku R. Gražuliu ir dar vienu muitinės darbuotoju, kurie buvome paskirti perimti rūmus iš Vilkaviškio rajono kompartijos pirmojo sekretoriais pono P. Kurmio. Nuo pat paradinių Vilkaviškio partkomo 1-jo aukšto durų į 3 rūmų aukštą tarsi į komunizmą buvo nutiesti platūs balti akmeniniai laiptai, o 3-jame aukšte savo kabinete – salėje už didelio ąžuolinio stalo sėdėjo pats pirmasis - ponas P. Kurmis, nė neketindamas perduoti rajkomo rūmų Sąjudiečiams, dirbantiems Kybartų muitinėje. Kildamas plačiais baltais laiptas supratau, kad 3-jame rūmų aukšte sėdintys ponai jau iš tiesų gyvena komunizme. Trečiajame aukšte buvo didelis foje, kur ant sienos pritvirtintoje sunkiasvorėje akmeninėje nupoliruotoje plokštėje buvo iškalti vardai ir pavardės stribų, komsorgų ir kolūkių pirmininkų, kurie žuvo ir yra likę gyvi kurdami komunizmą ponui P. Kurmiui, antriems ir tretiems partkomo sekretoriams. Sustojau ir žiurėjau kaip valytoja, pasilipusi ant kopečių spirituotu skudurėliu šluosto dulkes nuo paminklinės akmens plokštės komunizmo šventiesiems stribams ir komsorgams. Stovėjau ir galvojau, kodėl gi ši daugiatonė juodo marmuro plokštė pastatyta ne kapinėse, kur tie „šventieji“ palaidoti, o nerudijančiais ankeriais prisukta prie rūmų 3-jo aukšto storos plytų sienos. „Socialistinės visuomenės atstovams“ 3-jame aukšte tvyranti kapinių ramybė bei nuolankumo „šventiesiems“ ir pirmajam Kurmiui atmosfera padėdavo „suprasti“, koks nenuodėmingas ir dieviškai neklystantis yra ponas P. Kurmis, kuris valdo Vilkaviškio rajoną.
Po 23 Nepriklausomybės metų taip pat valdančiųjų partijų „šventumą“ ir pranašumą prieš šiandieninės „pilietinės visuomenės atstovus“ kuria ne tik, kasmet remontuojami prabangūs Seimo ir valdžios rūmai, valdžią vežiojantys geriausi pasauliniai automobiliai su apsauginiais, žiniasklaida, bet ir a la socializme valstybinė policinė struktūra (policija, saugumas, prokuratūra). Argi Lietuva yra ne policinė, o teisinė valstybė, jei jos piliečiams privalomi ne tik civiliniai ir kriminaliniai, bet politiniai ir įstatymai, jei egzistuoja tokia valdžios išaukštinimo, visagališkumo, politinių užsakymų prokuratūroje, saugume, policijoje ir teismuose sistema, kokia egzistavo Vilkaviškio partkomo teritorijoje.
- Einam toliau,- paragino mane muitinės viršininkas R. Gražulis ir nuėjome raudonu kilimu koridoriumi iki Vilkaviškio rajono partkomo pirmojo šeimininko P. Kurmio kabineto.
Pono P. Kurmio net plaukai pasišiaušė, kai muitinės viršininkas R. Gražulis ir aš be atskiro pakvietimo ir ypatingų ceremonijų atsisėdome į priešingoje stalo pusėje nei sėdėjo ponas P. Kurmis, esančius du geltonus fotelius ir be ypatingų įžangų pradėjome pokalbį.
Vilkaviškyje jau buvo susikūrusi pirmąsias Lietuvos karines uniformas dėvinti vietinių vilkaviškiečių savanorių kuopa, kuriai vadovavo eilinis Tautvydas Gelžinis. Nežinau, iš kur jis sužinojo, kad mes, Kybartų muitinės darbuotojai, einame į Vilkaviškio partkomo rūmus, bet neužilgo į P. Kurmio kabinetą įėjo man tada dar nepažįstamas, nematytą žalią Lietuvos kario uniformą dėvintis eilinis T. Gelžinis, ir tyliai atsisėdo ant kėdės, esančios prie P. Kurmio kabineto lango į centrinę Vilkaviškio aikštę. Supratau, kad R. Gražulis ir tas Lietuvos kariškis poną P. Kurmį mato ne pirmą kartą, nes visi gyveno ir dirbo Vilkaviškyje.
Kai muitinės viršininkas R. Gražulis paklausė, ar partkome gautas G. Vagnoriaus pasirašytas potvarkis dėl muitinės persikėlimo į šį pastatą, ponas P. Kurmis kažką sumurmėjo ir numojo ranka. Tada aš pasakiau, kad atėjome perimti šių rūmų iš Jūsų. P. Kurmio veidas pasidarė pilkas kaip žemė. P. Kurmis praniurnėjo, kad muitinė galėtų įsikurti pirmame aukšte esančiose patalpose. Aš jo paklausiau, kodėl tik pirmame aukšte, jei premjero G. Vagnoriaus potvarkiu visas pastatas yra perduotas Kybartų muitinei, ir pridūriau, kad, logiškai mąstant, Jūsų kabinete turėtų įsikurti Kybartų muitinės viršininkas. Po tokio pamąstymo pono P. Kurmio veidas pajuodavo. P. Kurmis pažinojo Sąjudį ir, matomai, anksčiau buvo turėjęs reikalų su Vilkaviškio Sąjudžiu, kuriam vadovavo senas Smetonos laikų advokatas. Aiškiai supratome, kad P. Kurmis nesiruošia įsileisti Kybartų muitinės į savo kabinetą ir nenori Vilkaviškio centre esančių baltųjų rūmų perduoti Kybartų muitinei.
Nustebau, kai man nepažįstamas žmogus su kariška lietuviška žalia eilinio uniforma staiga kreipėsi į mane vardu: „Adolfai, mes Vilkaviškio savanoriai, padėsime Jums perimti Vilkaviškio partkomą“. Po užsitęsusios tylos p. P. Kurmis kažką pradėjo šnekėti, kad reikia pasiruošti ir dar, todėl mes visi išėjome. Leidžiantis laiptais žemyn susipažinau su Vilkaviškio savanorių vadu Tautvydu Gelžiniu. Tą pačią savaitę Kybartų muitinės viršininkas Romualdas Gražulis įsikūrė Vilkaviškio partkomo pirmojo sekretoriaus kabinete, o aš su kadrų inspektore – kažkurio instruktoriaus kabinete.
Priimant baltuosius rūmus paaiškėjo, kad ponas P. Kurmis ne tik vadovauja kompartijai, bet jau ir verslauja. Vilkaviškio partkomo baltųjų rūmų pastate kiemo pusėje, jau veikė nuosava P. Kurmio kepykla, kurioje jo pasamdyti kepėjai jau kepė bandeles. Bandeles išveždavo parduoti į parduotuves, o P. Kurmis, taupydamas kiekvieną kapeiką ir rublį, nė bepavaišinti muitininkų nors viena, kad ir vakarykščia, bulkute. Taip ir nesužinojome, koks jo bulkučių skonis. Suprantama, naują partkomo pirmojo automobilį ir kitas partkomo automašinas P. Kurmis pasiliko sau, nes G. Vagnoriaus potvarkyje apie automobilius ir kitą partkomo turtą nieko nebuvo pasakyta. Dingo raudonas kilimas buvęs koridoriuje. Liko paslaptis, už kieno pinigus ir už kiek, prieš perduodamas partkomą muitinei, ponas P. Kurmis savo nuosavybėn nusipirko naują užsienietišką kepyklos įrangą, ir, kokiuo pagrindu partkomo patalpase įkūrė nuosavą kepyklą.
Persikėlus į Vilkaviškio partkomo rūmus, Kybartų muitinės administracijos darbuotojams, pirmiausia, teko nuimti nuo sienos ir laiptais nutempti žemyn virš tonos sveriančią storą granitinę plokštę, kurioje buvo iškaltos visų t. tarpe ir gyvų Vilkaviškio rajono stribų pavardės. Teko girdėti, kad, ištempus granitinę plokštę iš rūmų, ją suskaldė ir „privatizavosi“ paminklų gamintojai.
Paskutinėmis 1992 metų balandio mėnesio dienomis mane susirado jau Lietuvos Respublikos majoras Tautvydas Gelžinis ir pasakė, kad jis yra paskirtas naujai formuojamos Marijampolės pasienio rinktinės vadu, todėl kviečiąs mane dirbti šios rinktinės spec. karininku kadrų įskaitai. Sutikau ir nuo 1992-05-01 buvau priimtas Marijampolės pasienio rinktinės vyr karininku kadrų įskaitai, o nuo 1992-10-01 buvau paskirtas Marijampolės pasienio rinktinės vado pavaduotoju kadrų klausimams.
Marijampolės pasienio rinktinei buvo perduotos Šakių užkarda, Kybartų užkarda, Vištyčio užkarda, Reketijos užkarda, Kalvarijos užkarda, Trumpalių užkarda, Galinių užkarda, Akmenių užkarda, Pazapsių užkarda.
Vištyčio, Reketijos, Trumpalių, Galinių, Akmenių, Pazapsių (Kučiūnų) užkardos egzistavo vien tik popieriuje, nes jose tebebuvo rusų kareiviai, o visą sieną su Lenkija iki 1992 m. vasaros tebekontroliavo ir saugojo rusai. Kovo 11-ją Lietuvos valstybė tebuvo atkurta vien tik juridiškai t.y. formaliai, o faktiškai Sovietų Sąjungos kareiviai iki 1992 m. vidurvasario buvo atkirtę Lietuvą nuo vakaruose esančios Lenkijos. Pirmuoju Kybartų muitinės viršininku, matomai P. Kurmio iniciatyva, buvo paskirtas buvęs etatinis komjaunimo darbuotojas Gemas Durneika. Vilkaviškio pirmasis kompartijos sekretorius P. Kurmis jau verslaudamas, tikėjosi išlaikyti jo turėtą pirmojo partkomo sekretoriaus valdžią Vilkaviškio rajonui ir susikrauti turtus vesle. KGB ir M. Gorbačiovas Kinijos pavyzdžiu buvo sumanę kompartijos bosus padaryti turtingiausiais žmonėmis, politiniais ir turtiniais pagrindais valdančius Lietuvos žmones.
Nors pirmą 1992 metų gegužės mėnesio savaitę Marijampolės pasienio rinktinę sudarėme tik dviese – rinktinės vadas majoras Tautvydas Gelžinis ir aš – eilinis, einantis majoro pareigas, mums buvo įsakyta perimti Marijampolės automokyklos turtą, automomašinas ir pastatus, kur įkurdinama Marijampolės pasienio rinktinė. Perėmus automašinas ir pastatus, pradėjomi priiminėti darbuotojus. Buvo priimta buhalterė, sandėlininkė, garažo viršininkas, automechanikas, tiekėjas, vairuotojai ir kt. Marijampolės pasienio rinktinės žvalgybininkais, privalėjusiais prevenciškai nustatinėti sienos pažeidėjus ir kontrabandininkus, štabo viršininku KAD direktoriaus A. Butkevičiaus įsakymu buvo paskirti buvę KGB pasienio kariuomenės karininkai, saugoję „geležinę uždangą“ į vakarus. Buvo priimami darbuotojai į Marijampolės pasienio rinktinei pavaldžias užkardas. Mano darbas buvo Marijampolės pasienio rinktinės vardu ruošti teikimus Lietuvos Respublikos karininkų laipsniams gauti. Visi KGB pasienio kariuomenės karininkai Lietuvos Respublikos karininkais tapo be Marijampolės pasienio rinktinės teikimų, tiesioginiais KAD direktoriaus A. Butkevičiaus įsakymais.
Berods, antrąjį 1992 m. birželio sekmadienį KAD direktorius A. Butkevičius ryte paskambino Marijampolės pasienio rinktinės vadui T. Gelžiniui ir nurodė būti buvusioje pionierių stovykloje, esančioje ant Jurgežerio ežero kranto netoli Kalvarijos miestelio. Pasirodo, į ten buvo perkelta dalis Geležinio Vilko junginio. Iš Jurgežerių pirmame automobilyje išvažiavo A. Butkevičius ir majoras T. Gelžinis, po jų trys dengti Kamaz,ai su Geležinio Vilko kariais ir kulkosvaidininkais, o kolonos gale – aš savo tarnybiniame UAZ,ike. Kadangi Kamaz,ai buvo dengti brezentu, nei iš priekio nei iš šono nesimatė juose ginkluotų Lietuvos karių. Privažiavome Vištyčio užkardą, kuri stovi Lenkijos, Rusijos ir Lietuvos valstybinių sienų sankirtoje. Užkardoje buvo rusų kareiviai, užkardos sienos mūrinės, langai užkrauti smėlio maišais, iš kurių kyšojo rusų kulkosvaidžių vamzdžiai. Prie užkardos A. Butkevičius sustabdė savo mašiną išlipo iš jos ir pėsčias nuėjo į rusų Vištyčio užkardą. Niekas nenorėjo susišaudymo, niekas nenorėjo nei pralaimėti, nei laimėti. Visi to bijojo. Užkardoje A. Butkevičius buvo ilgai. Žinau, kad telefonu buvo kalbamasi su rusų pasienio kariuomenės generolais Kaliningrade, kurie neturėjo įsakymo palikti užkardas ir teritoriją Lietuvai. Galų gale po telefoninių derybų Vilnius – Kaliningradas – Vištytis – Vilnius buvo susitarta, kad užkardas saugos rusų ir lietuvių kariai kartu, bet Lietuvos kariai neturi turėti jokio ginklo. Pagal susitarimą Vištyčio užkardoje rusų kareivinėse buvo palikta 20 beginklių Lietuvos karių.
A. Butkevičius su T. Gelžiniu ir Geležinio Vilko kariais nuvažiavo toliau į šone esančią sekančią Reketijos užkardą, kurioje taip pat paliko beginklių Lietuvos karių, o aš kitu keliu per Vištyčio miestelį, Vilkaviškį atgal į Marijampolę. Ryte Marijampolės pasienio rinktinėje vėl sėdau į tarnybinę mašiną ir į Vištyčio užkardą, nes nebuvau įsitikinęs, kad Lietuvos kariai tebėra sveiki ir gyvi. Dėvėjau lietuvišką uniformą, ginklo neturėjau, prisistačiau ginkluotam rusų kareiviui ir pasakiau, kad noriu pasikalbėti su Vištyčio užkardos vadu. Po kurio laiko atėjo kitas rusų kareivis ir nuvedė mane pas užkardos vadą, kuris vienas sėdėjo ant, užkardos teritorijoje esančio, savo tarnybinio gyvenamojo namelio laiptų ir gėrė degtinę. Pakvietė mane atsisėsti taip pat ant lauko laiptų, įpylė degtinės ir sako rusiškai: „Nei Lietuva, nei Sovietų Sąjunga, nei Rusija man nereikalingos. Aš esu ukrainietis ir su žmona bei vaikais rytoj išvažiuoju į Ukrainą. Savo daiktams jau užsakiau geležinkelio konteinerį. Išvažiuoju ir viską palieku Jums. Jūsų kariai čia normaliai jaučiasi“. Sėdėjome ir labai draugiškai su juo kalbėjomės iki pavakarių. Buvo saulėta diena. Saulei leidžiantis grįžau į Marijampolę.
Greit rusų kareiviai paliko visas užkardas.
1992 m. pavasaryje į tarnybą Lietuvos kariuomenėje buvo pašaukti vaikinai iš įvairių Lietuvos vietovių, kurie Visagino karių mokymo centre buvo mokomi, o po to prisiekė Lietuvai. 1992 m. birželio antroje pusėje sėdau į buvusį automokyklos Kamaz,ą ir su vairuotoju bei Reketijos užkardos būrio vadu atvykau į Visaginą. Nepilnas jaunų karių pulkas jau buvo išrikiuotas Visagino mokymo centro aikštėje. Pasisveikinę su jais, nuvedėme juos rikiuote į Visagino geležinkelio stotį, iš kur traukiniu išvykome į Kauną. Jauni kariai buvo užėmę visus vagonus, jie jaudinosi ir klausinėjo, kur važiuojame, kas per tarnyba jų laukia, ar bus labai sunku ir t. t. ir t. t. Visi jauni kariai buvo labai geranoriški, labai norėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje, todėl kelionės metu iš Visagino į Kauną nepadarė nė vieno pažeidimo. Aš net stebėjausi, prisiminęs, kaip 1960 metais mūsų naujokų lietuvių ešelonas iš Vilniaus buvo visą savaitę vežamas į Vidurinę Aziją – Taškentą, Dušanbė.
Kaune išlipome iš traukinio, išsirikiavome priešais geležinkelio stotį ir rikiuote tvarkingai nužygiavome toliau, kur mūsų laukė sunkvežimiai, kuriais parvažiavome į Marijampolės pasienio rinktinę, o tą pačią naktį jauni kariai buvo išvežti į jų laukiančias užkardas, kur jie buvo apgyvendinti paruoštose buvusiose rusų kareivinėse, esančiose prie spygliuotų vielų užtvarų, vadinamų „geležine uždanga“
Ta „geležinė uždanga“ tai dviguba spygliuotų vielų siena su tarp jų esančia apie 12 metrų pločio akėjamos žemės juosta yra Lietuvos – buvusios TSRS teritorijoje. Nors Lenkijoje buvo okupacinė rusų kariuomenė, Lenkijos žemėje ir teritorijoje nebuvo „geležinės uždangos“ įrenginių. Ten prie Mockavos, kur valstybinę sieną kerta Kauno – Varšuvos geležinkelio linija, abiejose iš spygliuotų vielų nupintose virš 3 metrų aukščio sienose buvo įtaisyti dveji vartai, kuriuos rusų pasieniečiai atidarydavo, kad pravažiuotų garvežys, o, jam pravažiavus, vėl uždarydavo ir užrakindavo iš anos suakėtos pusės. Kad „sąmoningų ir laisvų socialistinės visuomenės narių“ įzoliacija nuo vakarietiško gyvenimo būdo būtų garantuotesnė, traukinių eismas per Mockavos geležinkelio stotelę rusų laikais buvo uždarytas, o geležinkelio vartai į vakarus visada buvo užrakinti. Tokie pat vartai buvo pastatyti ir ant Kalvarijos ir Vištyčio kelių į Lenkiją, Pazapsiuose (Alytaus raj.). Šių vartų raktus iš rusų perėmė Trumpalių, Kalvarijos, ir kitų užkardų vadai, kurie, esant reikalui, juos atrakindavo, nes „geležinės uždangos“ įranga buvo naudojama ir nepriklausomoje Lietuvoje, kur, valstybės siena saugoma kitaip nei Lenkijoje. Lenkija savo valstybės sieną saugo ūkininkų pagalba. Visos žemės palei Lenkijos valstybės sieną yra Lenkijos piliečių asmeninėje nuosavybėje. Šie savininkai yra įsipareigoję nedelsiant pranešti Lenkijos sienos apsaugos pareigūnams apie mažiausius judėjimus ir neaiškumus pasienyje, apie Lenkijos valstybinės sienos pažeidimus. O Lietuva savo valstybinę sieną saugo sovietiniu būdu – spygliuotų vielų pagalba, piliečiams pasienio zonoje būti draudžiama.
Nuo sovietinių laikų tarpas tarp dviejų spygliuotų vielų užtvarų vadinamas „sienos juosta“, nors faktiškai Lietuvos valstybinę sieną žymintis stulpeliai stovi gerokai toliau už spygliuotų vielų užtvarų. Tarp dviejų spygliuotų vielų užtvarų išilgai suakėtos ištisinės juostos ėjo keliukas, kuriuo patruliuodavo rusai, o vėliau jau pėsti Lietuvos pasieniečiai.
Lietuvos pasienio užkardos budintis karininkas atrakina rusų įrengtus ir paliktus spygliuotos vielos vartus ir į „geležinę uždangą“ įleidžia Lietuvos pasienio patrulius. Kiekvienai Lietuvos sienos užkardai saugoti yra pritvirtinta Lietuvos valstybinės sienos dalis, kuri yra nuo užkardos iki 20 km ilgio į vieną pusę ir iki 20 km – į kitą pusę – priklausomai nuo to, koks atstumas yra tarp dviejų konkrečių užkardų. Patrulis iš dviejų šauktinių Lietuvos pasieniečių, per savo pamainą privalo nueiti į vieną pusę iki galo ir grįžti atgal į užkardą. Į kitą pusę nuo užkardos eidavo kitas pasieniečių patrulis.
„Geležinė uždanga“ yra su veikiančia garsine signalizacija, kuri pasigirsta užkardos budinčiojo pulte, kai žmogus nori perlipti per spygliuotą tvorą ar žvėris prisiliečia prie jos. Kad garsinė signalizacija veiktų, spygliuotomis vielomis buvo leidžiama slapto dažnio elektros srovė.
Jau tada buvo kišama idėja, kad Lietuvos valstybės sienos apsaugą reikia perduoti policijai, nes, esą bus nepadoru ir ne europietiška, jei Laisvą Lietuvą saugos Lietuvos kareiviai ir karininkai. Nors V. Landsbergis ir visas Sąjudžio elitas žinojo, kad Lietuvos policija yra persirengusi tarybinė milicija, visi tylėjo. Buvę sovietiniai pasieniečiai bijojo, kad patriotiškiems Lietuvos kariams ėmus saugoti valstybės sienas, išaiškės, kaip vežama kontrabandą, ir, kodėl nuo Lietuvos sienų apsaugos buvo nušalinti savanoriai stoję saugoti Lietuvos sienas 1989 metais.
Kai Lietuvos prezidentu buvo išrinktas ne Stasys Lozoraitis, o sovietinių pasieniečių bendrapartietis A. M. Brazauskas, pastarieji išformavo atsikuriančios Lietuvos pasienio kariuomenę, ir, apsirengę aukštų Lietuvos policijos komisarų uniformomis, prie diržų prisisegę tabaluojančius revolverius, apsimetę, kad dirba Lietuvai, nebaudžiami užsiėmė lobizmu ir kontrabanda, nes svarbiausias jų tikslas buvo ne Lietuva, ne patriotizmas, ne Lietuvos galios stiprinimas, ne Lietuvos valstybės sienos apsauga, o kontrabanda.
Atgal
