Tautos mokykla
03 05. Vasario 16-oji Šalčininkuose
Lidija Veličkaitė
Vasario16-osios Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 95-ųjų metinių paminėjimas Šalčininkuose vasario 16 d. prasidėjo Šv.Mišiomis Šv.Apaštalo Petro bažnyčioje. Jas aukojo kunigas Vitold Zuzo pamokslo metu priminęs Vasario 16-osios aktą. Po jų vyko iškilminga eisena su daugybe nešamų trispalvių. Joje žygiavo Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės kariai savanoriai, Lietuvos šaulių sąjungos Karaliaus Mindaugo 10-osios rinktinės šauliai, Šalčininkų šaulių sąjungos 11-osios kuopos šauliai, Šalčininkų krašto lietuviškų mokyklų mokytojai ir mokiniai, visuomenė. Tokios iškilmingos eisenos Šalčininkų mieste organizuojamos nuo 1995 metų. Eisenai nuo bažnyčios atžygiavus į Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos kiemą, iškilmingai, skambant Lietuvos himnui, buvo pakelta Lietuvos vėliava. Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos valgyklos darbuotojos išvirė kareivišką košę, kuria vaišino visus renginio dalyvius.
Gimnazijos fojė apžiūrėta paroda, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo metinėms, kurią surengė Vytauto Didžiojo karo muziejus.
Iškilmingas minėjimas, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 95-osioms metinėms, vyko Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos aktų salėje. Gimnazijos direktorius Vidmantas Žilius kalbėjo: „1918 m. Vasario 16-ąją ir šių dienų Vasario 16-ąją skiria beveik šimtmetis. Jei žiūrėtume per istorijos prizmę, pamatytume, kaip stipriai pasikeitė pasaulis, kaip stipriai pasikeitė valstybė, kaip stipriai pažengė į priekį naujosios technologijos, taip pat pasikeitė žmogus. Nežiūrint į pokyčius, išlikę bendri dalykai – meilė Tėvynei, rūpestis dėl valstybingumo ir nepriklausomybės išsaugojimo sukvietė visus mus čia į šventę. Nuoširdžiai dėkoju, kad jūs čia šiandien susirinkote, kad galime pasijausti esanti stipri bendruomenė, kuri nori, kad mūsų valstybė gyvuotų daug šimtmečių ir jus sveikinu iš visos širdies su mūsų nepriklausomos valstybės gražia švente - Vasario 16–ąja“. Direktorius pakvietė Šalčininkų šaulių sąjungos 11-osios kuopos vadą Eimantą Tamulyną pradėti šventę Lietuvos valstybės, Šaulių sąjungos ir Skautų organizacijos vėliavų pagerbimu ir jų įnešimu į sceną. Visi minėjimo dalyviai sugiedojo Lietuvos himną.
Renginio pranešėjai, Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos mokiniai, įvardijo šios šventės rengėjus: Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnaziją, bendruomenę „Šalčios žemė“ (pirmininkas Gintautas Norkūnas) ir leidyklą „Versmė“ (vadovas Petras Jonušas). Renginio rėmėjas – Cingų labdaros fondas. Į renginį atvyko Lietuvos sveikatos mokslų universiteto prof. Arvydas Šeškevičius, Švietimo ir mokslo ministerijos regioninių mokyklų skyriaus vyriausiasis specialistas Vidmantas Vansavičius, istorikas prof. Antanas Tyla, žuvusio 1991 m. gegužės 19 d. už Lietuvos Nepriklausomybę pasieniečio Gintaro Žagunio mama Aldona Žagunienė, „Vilnijos“ draugijos pirmininko pavaduotoja Nijolė Balčiūnienė, lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis, leidyklos „Versmė“ projektų vadovas Andrius Biziulevičius, ats. plk. Arūnas Dudavičius , laikraščio „Voruta“ redaktorius Antanas Lesys su žmona Jovita, karininkai, kariai, šauliai, policijos atstovai, Šalčininkų rajono lietuviškų mokyklų direktoriai, mokytojai, mokiniai, jų tėveliai.
Prof. Antanas Tyla, sveikindamas su Vasario 16-ąja, savo pranešime kalbėjo, kad XX amžiuje lietuvių tauta, pati Lietuva, jos visuomenė padarė du svarbiausius darbus -1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos Nepriklausomybę ir 1990 m. kovo 11 d., po 50 metų sovietinės okupacijos, tą nepriklausomybę atkūrė ir dabar mes turime teisę iškilmingai švęsti Vasario 16-ąją. Prof. Antanas Tyla perskaitė 1918 m. priimtą Vasario 16-osios aktą. Kalbėdamas profesorius priminė 1917 metų rugsėjo pabaigoje sukviestus 222 dalyvius – atstovus iš Lietuvos kaimų, parapijų, miestų, tuo metu buvusių visuomeninių organizacijų. Jie priėmė nutarimą išrinkti Lietuvos tarybą, kad ji paskelbtų Nepriklausomą Lietuvą. 1918 m. Vasario 16-osios akto paskelbimas buvo iššūkis visai Rytų Europai. Nors Sovietinė Rusija, Vokietija ir Lenkija pripažino tautų apsisprendimo teisę, bet jos nenorėjo tos teisės pripažinti Lietuvai. Todėl Lietuvos nepriklausomybę teko ginti ginklu. Čia nulėmė visų susiklausymas, pasiryžimas ir pasiaukojimas. Pašaukus savanorius, paskelbus naujokų šaukimą ir mobilizaciją, sukūrus savo karines pajėgas, Lietuvai pavyko atsispirti ir apginti Vasario 16-osios aktą.
Lietuvai teko kovoti su lenkais, bolševikais ir bermontininkais, dėl to patirti dideli nuostoliai. 1918 m. Vasario 16-osios Lietuva liko be sostinės Vilniaus ir be Rytų bei Pietvakarių Lietuvos. Nors apkarpyta, apiplėšta, Lietuva sugebėjo per trumpą laiką sukurti visas valstybines struktūras, sudarė Vyriausybę, teismus, kariuomenę, policiją, sukūrė susisiekimo sistemą ir struktūrą, sukūrė lietuvišką švietimo sistemą nuo pradinių mokyklų iki Lietuvos universiteto. Iki 1940 m. Sovietų Sąjungos okupacijos Lietuva pasiekė ryškių ir įsimintinų pasiekimų. Buvo išgyventa ne mažesnė, kaip mes dabar turėjome, 1930-1933 m. ekonominė krizė. Tačiau valstybė atlaikė ir 1937 m. pradėjo eiti progreso keliu. Susitelkimas ir vienybė padėjo įgyvendinti Vasario 16-osios aktą.
Prof. A.Tyla paminėjo ir Šalčininkų kraštą, prisidėjusį prie Lietuvos valstybės kūrimo. 1917 m. konferencijoje iš 222 dalyvių du gana aktyvūs buvo iš šio krašto – Dieveniškių klebonas Steponas Umbrasas ir Gerūnainių klebonas Vincas Zajančkauskas. Kai Lietuvoje kūrėsi lietuviška švietimo sistema, Šalčininkų rajone – Dieveniškių, Gerūnainių, Varanavo, Radūnės, Eišiškių valsčiuose visą savo energiją kaimų ūkininkai atidavė kurti lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ lietuviškoms mokykloms. Nuo 1922 m. iki 1933 m. čia buvo įsteigta daugiau kaip 50 lietuviškų mokyklų, kurios 1933 m. vietinės valdžios buvo uždarytos. Vietoje jų buvo įsteigtos „Ryto“ lietuviškos skaityklos (slaptos “daraktorinės“ mokyklos), bet 1936 m. ir jos buvo uždarytos. 1939 m. daliai Šalčininkų rajono susijungus su Lietuva, prasidėjo bendras gyvenimas, tačiau tai truko neilgai. Sovietinė okupacija, teroras tą visų bendrą gyvenimą padarė sunkiu ir skausmingu. Tik 1990 m. Kovo 11 d. Šalčininkų rajonas, išgyvenęs visus iššūkius ir išbandymus, įsijungė į Lietuvos gyvenimą.
Prof. A.Tyla kreipėsi į Šalčininkų rajono visuomenę, inteligentiją, mokytojus nugalėti visus iššūkius, kad šis rajonas ryškiau integruotųsi į Lietuvą ir gal taptų vienu iš pažangiausių Lietuvos valstybės rajonų. Tam reikalingos bendros visų pastangos, eiti visiems vienu Vasario 16-osios deklaracijos nubrėžtu keliu.
Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos mokiniai atliko meninę programą: dainavo partizanų dainas, šoko, skaitė eiles.
Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos direktorius Vidmantas Žilius kartu su direktoriaus pavaduotoja ugdymui Lilija Rogužiene įteikė didžiulį pluoštą padėkos raštų mokiniams, dalyvavusiems įvairiose mokyklos ir rajoninėse olimpiadose, konkursuose, taip pat už sportinius pasiekimus.
Iškilminga rikiuotė, savanoriai, šauliai, skautai, visuomenė
Iškilmingo minėjimo dalis, skirta Vasario 16-osios Lietuvos valstybės atkūrimo 95-osioms metinėms, baigėsi vėliavų iš salės išnešimu.
Kita renginio dalis – „Versmės“ leidyklos išleistos Antano Lesio ir Jovitos Niūniavaitės-Lesienės knygos „Kova už Šalčininkų kraštą ir lietuvybės išsaugojimą“ pristatymas ir diskusija „Ar tokio pobūdžio knygos skatina visuomenę kovoti už lietuvybės išsaugojimą savo žemėje ir ugdo patriotizmą?“ vyko tos pačios gimnazijos Jaunimo centre. Pagrindinis šios dalies organizatorius ats. plk. Arūnas Dudavičius ypač kvietė dalyvauti šiame renginyje mokytojus, gimnazistus ir jų tėvelius, taip pat jaunuosius šaulius. Vesdamas šią renginio dalį, ats. plk. A.Dudavičius, sakė, kad ši knyga yra gyvas liudijimas apie Šalčininkų krašto lietuvybės išsaugojimo dramą. Knygos autoriai paprastai, bet labai vaizdžiai atskleidžia lietuviškų mokyklų mokytojų pasiaukojamą darbą, jų tikėjimo šio krašto atlietuvinimo idėja.
Šios knygos atsakingasis redaktorius Andrius Biziulevičius pasakojo, kad „Versmės“ leidyklos didžiausias projektas – Lietuvos valsčių monografijos. O tarpukario Lietuvoje jų buvo apie 400. Per 20 metų leidykla išleido 24 valsčių monografijas. Ištisus metus dirba istorikai ir šiaip patriotiškai nusiteikę žmonės. Didžiausias darbas vyksta vasaros ekspedicijų metu. Kiekvienam valsčiui paskirtas redaktorius organizuoja grupę žmonių savanorių, dažniausiai iš to krašto kilusių ir važiuoja savaitei ar dviem į tą kraštą atlikti tiriamųjų darbų, pasikalbėti su vietiniais gyventojais. A.Biziulevičius priminė savo senelį, lietuvybės propaguotoją, prof. Stasį Biziulevičių, kuris gimęs Alešiškių kaime, esančiame 6 kilometrai nuo Aukštadvario, netoli Lietuvos ir Lenkijos demarkacinės linijos. Nors tada kaimas buvo Lietuvos pusėje, bet Lietuvos lenkai vykdė aršią polonizacijos politiką. Nepaisydami ekonominių sankcijų ir nepalankaus požiūro, Biziulevičių šeima pasirašė lietuviais tautybės dokumentuose. Susipažinęs su Antanu Lesiu ir jo žmona Jovita Niūniavaite-Lesiene, kurie papasakojo turį surinkę medžiagą apie Šalčininkų krašto mokyklas ir jų mokytojus, iš karto ėmėsi žygių knygą išleisti.
Knygos autoriai su Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos mokiniais
Antanas Lesys mokėsi Vilniaus pedagoginio universiteto (dabar Edukologijos) Istorijos fakultete. Jį baigęs dirbo Juodšilių, Čiobiškio, Veliučionių specialiose mokyklose. Mokytojavo Turgelių, Akmenynės lietuviškose mokyklose, Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijoje. Kaip pasakoja jo žmona Jovita Niūniavaitė-Lesienė, jie abu rašo eilėraščius. Antanas mėgsta groti klavišiniais muzikos instrumentais, gitara, aktyviai dalyvauja mokslinėse, lokalinėse ekspedicijose, yra sukaupęs asmeninį archyvą, kurį sudaro nuotraukos, laikraščiai, žurnalai, knygos, laiškai, rankraščiai.
Antanas Lesys sakė, kad bedirbdamas Turgeliuose susidomėjo kitomis mokyklomis, jų mokytojais. Ėjo į Lietuvos centrinį archyvą, Lietuvos istorijos archyvą, Lietuvos ypatingą archyvą, rėmėsi istorikų veikaluose pateiktais faktais, spauda, vietinių gyventojų pasakojimais. Todėl knygoje rasime istorinės medžiagos apie Šalčios žemę, 1920-1939 m. Lenkijos okupuotą Šalčininkų kraštą, apie 1939-1944 metus Eišiškių, Jašiūnų, Turgelių, Dieveniškių valsčių lietuviškas pradžios mokyklas ir jų mokytojus, sovietinės okupacijos metais šiame krašte veikusius partizanus, jų rėmėjus, gydytojus.
Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos gimnazistai Stanislov Sinkevič, Rasa Žutautaitė, Anton Žolnerovič, Emilija Karčevska, susipažinę su pristatoma knyga ir paruošti istorijos mokytojos Lauros Valainienės, išreiškė savo jausmus ir požiūrį žodžiu ir eilėmis:
Čia Lietuva, čia mūsų kraštas senas/ Miškų ir pievų kraštas pajūry/ Jau nuo žilos senovės čia gyvena/ Šio krašto sūnūs darbštūs ir dori...
Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis džiaugėsi „Versmės“ leidyklos leidžiamomis nuo 1000 iki 2000 puslapių knygomis apie Lietuvos valsčius. Šią dieną pristatoma knyga atskirais straipsniais pasirodydavo laikraštyje „Voruta“, o dabar visa tai sudėta į knygą. Apgailestavo, kad per mažai rašoma apie mokyklas, švietimą, o ypač apie šį kraštą.
Dailininkas, poetas, kraštotyrininkas, buvęs Eišiškių Stanislovo Rapalionio gimnazijos direktorius Vytautas Dailidka priminė caro laikus, kai lietuviškas raštas ir žodis buvo uždraustas. Nors lietuvių kalbai išsaugoti atiteko sunkiausi išbandymai, tačiau šios žemės sūnų lietuvybės dvasia nepalūžo. Jo tėvas – Vincas Dailidka (taip pat aprašytas knygoje), buvo Eišiškių valsčiaus Šaulių lietuviškos pradžios mokyklos vedėjas ir mokytojas. Mokytojavo Vėžonių, Butrimonių, Naujadvaro, Kalesninkų, Jasuliškių pradinėse mokyklose. Ne kartą buvo areštuotas, žiauriai tardomas ir niekinamas.
Lituanistė Aldona Žagunienė padėkojo autoriams už šią knygą, kurioje paminėtas jos sūnus, žuvęs Krakūnų pasienio poste. Ji dvasiškai praturtėjo klausydamasi visų pasisakiusiųjų kalbų apie šią knygą. Nespėjo sūnus supažindinti ją su šiuo kraštu, tad ji pati ieškojo lietuviškumo šiose vietovėse.
Apibendrindamas šį renginį Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos direktorius V.Žilius priminė pažintį su jauna mokytoja, atvažiavusia į Šalčininkų kraštą Jovita Niūniavaite-Lesiene, o vėliau ir Antanu Lesiu. Skaitant šią knygą matyti kovotojas mokytojas, kuris kaip karys kovoja už savo tvirtovę – lietuvišką mokyklą Šalčininkų krašte. O tai reiškia, kad jis kartu kovoja už lietuviškumo išsaugojimą ir valstybingumo įtvirtinimą. Direktorius siūlo kiekvienam Seimo nariui turėti šią knygą, kad susimąstytų apie šį kraštą. Šiandien šiam kraštui trūksta generolo, kuris galėtų pasakyti, kaip reikia jį ginti ir kokią strategiją kurti jam išsaugoti.
Atgal
