Tautos mokykla
03 01. Nužerkime užmaršties šydą
Vaclovas Volkus
Lietuvių tautos ir valstybės istorija kupina didvyriškumo kovose už laisvę ir nepriklausomą gyvenimą. Tos šventos kovos puslapiuose šalia vyrų aukso raidėmis įrašyta ne viena moteris pagarsėjusi žygdarbiais kautynių metu, savo asmeniniu pavyzdžiu drąsinusi kovos draugus.
Istorijos šaltiniai mini 1831 metų sukilimo dalyvę prieš rusų okupantus pakėlusią kardą 25 metų grafaitę kapitonę EMILIJĄ PLATERYTĘ – Lietuvoje gimusios už jos laisvę ir žuvusios žygdarbius, kurios vadovaujamas sukilėlių kovos dalinys sutriuškino ne vieną į šalį besiveržiančią grobikų koloną.
Dažnas menininkas įkvėptas šios lietuviškos Žanos d’Ark herojiškumo yra įamžinęs jos atminimą, poetai apdainavę jos kovų kelią, prozininkai aprašę romanuose.
Labai sunkiomis aplinkybėmis Lietuva vadavosi iš 123 metų žiaurios Rusijos ekonominės, politinės, tautinės priespaudos. Dar vykstant pirmam pasauliniam karui, 20 lietuvių patriotų – intelektualų 1918 metais vasario 16 d. pasauliui paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Krašte dar šeimininkavo karą pralaimėję vokiečiai. Jiems besitraukiant paskui juos veržėsi rusai bolševikai, iš šiaurės 65 tūkstančių bermontininkų – rusų baltagvardiečių ir vokiečių grupuotė vadovaujama R. fon der Golcio ir rusų pulkininko Bermonto – Avalovo siekė užvaldyti Baltijos tautų pajūrį. Iš pietų lenkai klasta, sąmokslais ir ginklų jėga siekė 1793 metų rėmuose atkurti „didžiąją Lenkiją“ įjungiant į jos sudėtį Lietuvą.
Tokiomis nepaprastai sunkiomis sąlygomis reikėjo apginti paskelbtą nepriklausomybę, kurti valstybės valdymo organizacinius darinius. 1918 m. lapkričio 11 d. buvo paskelbta pirmoji nepriklausomos Lietuvos vyriausybė, 1919 m. balandžio 04 d. paskelbti laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai, valstybės Taryba pirmu prezidentu paskelbė A. Smetoną.
Nuolatinių ir vidaus sąmokslų akivaizdoje kuriamos valstybės valdžios institucijos, sunkiausiomis sąlygomis savanorių, vėliau šauktinių pasiaukojimo, vyriausybės išminties dėka, pavyko apsiginti. Su vokiečiais, vėliau ir su sovietų Rusija 1920 m. liepos 07 d. buvo pasirašytos taikos sutartys. Panaši sutartis 1920 m. spalio 07 d. buvo pasirašyta ir su lenkais. Pagal kurią Vilnius ir kraštas buvo pripažintas Lietuvai.
Lenkai siekė savo grobikiškų tikslų ne vien tik ginklo jėga, bet ir būdinga lenkams klastos, sąmokslo priemonėmis užvaldyti Lietuvą. Tam tikslui buvo panaudoti Lietuvos nepriklausomybe nepatenkinti sulenkėję vietiniai dvarponiai. Lenkijos genštabas organizavo su lenkų sąmokslininkų organizacija POW (polska organizacija woiskova), ją apginklavo, griežtai užslaptino, užšifravo visus 435 sąmokslininkus. Sąmokslininkų centru buvo parinktas Kaunas, jo kovos grupės buvo išdėstytos 13-kos Lietuvos vietovių. Sąmokslininkai turėjo užduotį 1919 m. rugsėjo mėn. iš 28 į 29 dieną naktį staigiai pulti it užgrobti Kaune Seimo, Vyriausybės rūmus, ryšių mazgą, suimti valdžios atstovus, paskelbti pasauliui, kad nuversta vokiečių statytinė Lietuvos vyriausybė, prašyti skubios Varšuvos karinės pagalbos.
Jaunas Lietuvos vyriausybės sukurtas valstybės saugumo – žvalgybos, kontražvalgybos padalinys budėjo. Turėjo patikimą savo agentą POW štabe.
Į istoriją įėjo, bet istorikai plačiai visuomenei negražino pirmosios Lietuvos karo žvalgybininkės 22 metų lietuvaitės Marcelės Kubiliūtės vardo. Kartu su savo bendražyge Ona Mokolauskaite atskleidė didžiausią tarpukario Lietuvoje Lenkijos valstybės sąmokslą prieš suverenią, taikią, niekam negrasinusią Lietuvos valstybę.
M. Kubiliūtės, jos bendražygės dėka Lietuva buvo išgelbėta nuo klastingo kaimyno užmačių, išvengė savo brolių Vilniaus ir Suvalkų krašto likimo. Energingais Lietuvos vyriausybės, jos struktūrų veiksmais, spėta iš 435 iššifruoti 117 sąmokslininkų, suimti ir nuteisti. Likusieji spėjo pabėgti ir pasislėpti už savo šeimininkų nugaros.
Už didvyriškumą, tėvynės Lietuvos gelbėjimą jos mirties akivaizdoje M. Kubiliūtė buvo apdovanota Vyčio kryžiumi.
Ponas L. Linkevičius su menkomis Lietuvos istorijos žiniomis, nesušilęs kojų poste skuba į Varšuvą, nesuvokdamas kas ko dešimtis kartų turėtų atsiprašyti. Šis ponas turėtų pilti ant galvos pelenų ir atgailauti tautos akivaizdoje.
1944 metais Raudonajai armijai spaudžiant, Vermachtui traukiantis iš Lietuvos, Lietuva buvo SSR Sąjungos okupuota antrą kartą iki 1990 m. Okupacijos akivaizdoje, dešimtys tūkstančių lietuvių patriotizmo vedami, siekimo parodyti Vakarams, kad Lietuva nenori likti okupuota, vengdami neteisėtos mobilizacijos kariauti už diktatorinių valstybių imperinius interesus iki 1953 metų kovojo su okupantais, jų talkininkais – stribais. Vienok jėgos seko, blėso viltys sulaukti Vakarų pagalbos, stiprėjo komunistų valdžia. Šioje nelygioje po karo partizaninėje kovoje žuvo 21 tūkstantos partizanų, jų ryšininkų, tūkstančiai buvo įkalinti, jų šeimos ištremtos į Sibirą.
Kare su pogrindžių okupacinės valdžios KGB struktūros – rezgė savo voratinklį, kuriame niekšo rolę vaidino vietiniai slapti išdavikai – agentai informatoriai, kurių pagalba okupantai siekė palaužti tautos pasipriešinimą.
Tokiomis totalinės okupantų kovos priemonėmis, Lietuvos partizanai, jų ryšininkai kovoję, rodė partizaninės kovos pavyzdžius, šventai tikėjo, kad jų kančia, motinų ašaros, pralietas kraujas ant Tėvynės aukuro duos savo vaisius – Lietuva bus laisva ir nepriklausoma.
Šalia vyrų petys į petį toje šventoje kovoje dalyvavo dešimtys moterų. Viena jų jauna lietuvaitė partizanė Diana Glemžaitė – karžygė įėjusi į Lietuvos istoriją pašlovinta garbe ir orumu iki paskutinio atodūsio atliekant šventą pareigą Tėvynei.
Istorikai, gyvi amžininkai turėtų plačiau papasakoti apie lietuves moteris didvyriškoje išsivadavimo kovoje garbingai žuvusias už laisvę. Iš jų didvyriško žygio turėtų mokytis jaunimas – kaip reikia dirbti ir aukotis vardan tos Lietuvos.
Labai skolingi ta tema mūsų menininkai, literatai – poetai, ypač televizija savo kanalais propaguojanti lietuvių tautai nepriimtinas, nepadorias scenas.
Atgal
