Tautos mokykla
02 01. Rytui – 100 metų
Hum .m. dr. Nastazija Kairiūkštytė
Rytas - Lietuvių švietimo draugija, įkurta 1913 m. sausio 31 d. Vilniaus krašto lietuviams šviesti, todėl dažnai literatūroje vadinama Vilniaus Ryto lietuvių švietimo draugija.
Vilniaus lietuvių pastangos tautiečiams šviesti
Tautos likimu, ypač 20 a pradžioje rūpėjo jauniesiems lietuvių inteligentams. Dėl caro valdžios suvaržymų lietuviams inteligentams įsidarbinti Lietuvoje buvo nelengva. Todėl savoje tėvynėje jų buvo nedaug. 20 a. pradžioje Vilniuje gyvenantys lietuvių inteligentai, kurių daugumą sudarė kunigai, pradėjo telktis į draugijas, leisti lietuvių kalba laikraščius ir per tai rūpintis lietuvių liaudies švietimu, kultūros kėlimu, kad stabdytų tolesnį tautiečių nutautėjimą.
Ryto lietuvių švietimo draugija įsikūrė vėliau negu Saulės, Žiburio lietuvių švietimo draugijos. Kliūtimi Rytui atsirasti buvo marga Vilniaus krašto gyventojų tautinė sudėtis, lietuvių valstiečių sunki materialinė padėtis, žema jų tautinė savimonė ir kultūra. Nežiūrint viso to, Vilniaus lietuviai inteligentai ėmėsi darbų. 1907 m. pavasarį Vilniaus lietuvių inteligentų grupelė įsteigė pirmąją lietuvių švietimo draugiją, pavadinta Vilniaus Aušros lietuvių apšvietimo draugija. Tai buvoRyto lietuvių švietimo draugijos pirmtakė. Jos tikslas - plėsti lietuvių tautinę, kultūrinę veiklą gimtąja kalba, steigti mokyklas, knygynėlius, bibliotekas Vilniuje, kaimo vietovėse. Tačiau draugija neilgai gyvavo, nes rusų valdžia, įžvelgusi draugijos priešinimąsi gyventojų rusinimui, 1908 m. rudenį ją uždraudė.
Lietuviai inteligentai, nebūdami abejingi tautiečių nutautinimui, ruošėsi naujos švietimo draugijos steigimui. Tačiau tik 1912 m. buvo paruošti įstatai naujai švietimo draugijai. Draugijos steigėjais pasirašė dr. Jonas Basanavičius, Liudas Gira, kun. Klemensas Maliukevičius, kun. Vladislovas Mironas, kun. Alfonas Petrulis, Antanas Smetona. 1912 m. lapkričio 29 d. šie įstatai buvo Rusijos vidaus reikalų ministerijoje patvirtinti. 1913 m. sausio 31 d. Vilniuje įvyko draugijos steigiamasis susirinkimas. Jame dalyvavo 14 kviestinių asmenų, kurie visi tapo Ryto lietuvių draugijos nariais. Daugumą jų sudarė kunigai. Išrinkta pirmoji draugijos centro valdyba iš 6 narių ir 2 kandidatų. Pasiskirstant pareigomis pirmininko pareigos teko dr. kun. Jonui Steponavičiui, tuometiniam šv. Jonų bažnyčios vikarui.
Atskleisti šios draugijos veiklos istorija nėra lengva, nes Rytui teko veikti nuolat besikeičiančiomis politinėmis sąlygomis, dėl kurių nekartą jos veikla buvo trikdoma, stabdoma. Tai turėjo įtakos Ryto veiklos faktų kaupimui, išsaugojimui. Neišlikusi draugijos atskirų metų veiklos archyvinė medžiaga. 1920-1940 m. per lenkų valdžios kratas kai kurie draugijos valdybos dokumentai buvo paimti ir negrąžinti. Spaudoje, o ir archyviniuose dokumentuose paskelbti apie Ryto draugijos veiklą kai kurie statistiniai ir kiti duomenys įvairuoja, matyt, to meto sąlygomis tiksliai fiksuoti duomenis apie mokyklas, mokytojus, skyrius, skaityklas dėl nuolatinio jų keitimosi, įvairių trukdžių nebuvo galimybių. Šiame straipsnyje pateikiami duomenys, kurie įvairiuose šaltiniuose yra tapatūs.
Per visą Ryto lietuvių švietimodraugijos veiklos laikotarpį jos priešakyje buvo ne eiliniai vyrai, o iškilios asmenybės, vėliau tapusios žymiais lietuvių tautos politikos, visuomenės veikėjais. Visus juos vienijantis bruožas buvo sąmoningas, tvirtas siekimas gaivinti gimtąją kalbą, kelti lietuvių kultūrą. Keletas šiais klausimais jų minčių. Pirmasis draugijos valdybos pirmininkas dr. kun. Jonas Steponavičius siekė, kad lietuviškose vietovėse turi būti lietuviška mokykla, mokytojas irgi lietuvis, mokomieji dalykai turi būti dėstomi lietuviškai. Jis asmeniniu pavyzdžiu buvo itin pagarbus gimtajai kalbai. Kai 1943 - 1944 m. vykdė Zarasų apskrities viršininko pareigas su vokiečiais bendravo per vertėją, nors gerai mokėjo vokiečių kalbą. Aleksandras Stulginskis “Atsiminimuose” rašė: Manyta, kad pirmiausia reikia šviestis, nes šviesi tauta labiau sugebės atsispirti svetimųjų įvairiems planams (A. Stulginskis. Atsiminimai. Chicago, 1980. P.153) Prof. kun. Petras Kraujelis sakydavo : Maža nauda yra vaikus išmokinti skaityti ir rašyti, tai sugebės padaryti ir paprastas kaimo „daraktorius“ . Iš lietuvio mokytojo mūsų tauta daugiau reikalauja. Ji nori, kad lietuvio vaikai mylėtų tą žemę, kurioje gyvena, tą kalbą, kuria kalbėjo jų protėviai. Jei „Ryto“ mokytojas, bemokindamas vaikus, neįstengs tai įskiepyti , keiks jį mūsų senoliai, kurie atgulė kapuosna, begindami mūsų brangiąją žemelę ir mūsų gražiąją kalbą ( Kunigas Petras Kraujelis. Vilnius, 1937. P. 114).
Ryto lietuvių švietimodraugijos veikloje galima išskirti 2 etapus: pirmasis, apimantis nuo 1913 m. 1922 metų pavasario, antrasis – 1922 - 1940 metus.
Pirmasis Ryto lietuvių švietimo draugijos veiklos etapas
Ryto lietuvių švietimodraugijos pirmasis etapas išsiskyrė nuolatiniu politinų režimų keitimuisi. Tai trukdė Ryto darbui, o ir nekartą jis buvo stabdomas. Reikėjo didelio atkaklumo, pasiryžimo, kad Ryto tikslai būtų įvykdomi. Nelengvas draugijos darbo laiko tarpas teko jos pirmajam Ryto valdybos pirmininkui dr. kun. Jonui Steponavičiui.
Trumpos žinios apie jį
Dr. kun. Jonas Steponavičius (1880 03 10- 1947 12 08) gimė Zarasų apskr., Antalieptės vlsč, Zokorių viensėdyje bajoriškoje šeimoje. 1903 m. baigė Vilniaus kunigų seminariją, 1907 m. Petrapilio dvasinę katalikų akademiją. 1906 m. įšventintas kunigu. Baigęs akademiją išvyko į Vokietiją, kur Miuncheno, Berlyno, Leipcigo aukštosiose mokyklose studijavo filosofijos, gamtos, sociologijos mokslus. 1912 m. už disertaciją suteiktas filosofijos daktaro laipsnis.
1912 m. dr. kun. J. Steponavičius atvyko į Vilnių ir paskirtas vikaru šv. Jonų bažnyčioje, nuo 1913 m. pb. tas pačias pareigas vykdė Domininkonų bažnyčioje, 1914 m. birželį pradėjo klebonauti Semeliškių šv. Lauryno bažnyčioje. Vykstant I-jam pasauliniam karui 1915 m. gegužį išvyksta savanoriu į Kaukazą, kur carinės Rusijos armijoje buvo karo kapelionas. 1918 m. grįžęs į tėvynę iki 1922 m. klebonavo Semeliškėse. Čia įsijungė į politinį nepriklausomos Lietuvos gyvenimą: padėjo organizuoti Trakų apskrities savivaldybę ir kitas įstaigas. Lenkai tam priešinosi. Kad atremtų jų priešinimąsi, dr. kun. J.Steponavičius suorganizavo partizanų būrį. Už tai 1920 m. lenkų buvo suimtas ir kurį laiką kalintas Gardino kalėjime.
1920 m. dr. kun. J. Steponavičius išrinktas į Steigiamąjį Seimą, kaip krikščionių demokratų atstovas. Deputatas buvo ir I-jame, II-jame, III- jame Seime. Pastarajame vykdė vicepirmininko pareigas. Po 1926 m. valstybės perversmo iš politikos pasitraukė ir veiklą nukreipė į švietimą. Nuo 1927 m. mokytojavo Zarasuose, nuo 1934m. Utenoje.
Dr. kun. J. Steponavičius nenutraukė dvasininko veiklos. 1927- 1928 m. buvo Smiltynės parapijos klebonas.1930 m įkūrė Uliūnų parapiją, materialiai padėjo ne vienai Zarasų krašto bažnyčiai. Bendradarbiavo su Kaišiadorių vyskupijos kurija.
Dalyvavo spaudoje, nors į periodinę spaudą rašė nedaug. Dr. kun. J. Steponavičius parapsichologijos pradininkas Lietuvoje, išleista dvi psichologijos knygos.
Dr. kun. J. Steponavičiaus darbai įvertinti 1928 m. įteikiant jam Lietuvos nepriklausomybės medalį, 1931 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordiną.
1941m. vasarą vokiečių okupacinė valdžia kun. J. Steponavičių paskyrė Utenos miesto burmistru, 1943-1944 m. Zarasų apskrities viršininku. 1944 m.vasarą savanoriu kun. J.Steponavičius išvyko į Žemaitiją, kur su kitais įkūrė Tėvynės apsaugos rinktinę. buvo jos štabo narys. 1944 m. spalio mėnesį po nesėkmingų Sedos kautynių su raudonarmiečiais nemažai rinktinės kovotojų, tarpe jų dr. kun. J. Steponavičius, pasitraukė į Vakarus. Dirbo Vokietijoje fabrike, pas ūkininkus. Mirė Vangene. Palaidotas Vangene Volfgango katalikų kapinėse.
Lietuviška veikla Vilniuje. Dr. kun. J. Steponavičius į Ryto lietuvių švietimo draugiją pateko ne atsitiktinai. Jis buvo žinomas Vilniaus lietuviams kaip aktyvus lietuvybės gynėjas. Šv. Jonų bažnyčioje pagarsėjo kaip gabus pamokslininkas, kėlęs žmonėse lietuvybės , doros ir kitas idėjas. Įsijungė į lietuvių organizacijas: Lietuvių mokslo, Lietuvių dailės, Vilniaus lietuvių katalikių šv. Zitos moterų, Trečiosios Vilniaus savitarpio kredito (Lietuvių banko) draugijas.
1913 m sausio31 d. steigiamajame susirinkime išrinktieji į valdybą nariai patikėjo dr. kun. J. Steponavičiui pirmininko pareigas. Jis, ėmęsis darbų Ryto draugijos nurodytam tikslui- šviesti Vilniaus apygardos lietuvius, kaip reikalauja Romos katalikų tikėjimo mokslas, pajuto carinės Rusijos okupacinius suvaržymus, lenkų priešinimąsi lietuvių veiklai. Didelis kliuvinys draugijos veiklai vystyti buvo lėšų stygius. Be to, 1914 m. vasarą dr. kun. J. Steponavičiaus iškėlimas į Semeliškes trikdėRyto valdybos veiklą. Dėl to retai Vilniuje vyko valdybos posėdžiai.1915 m. balandžio 5 d. narių susirinkime sudaryta komisija vykti pas Vilniaus vyskupijos administratorių, kad dr. kun. J. Steponavičių grąžintų kunigauti į Vilnių. Prašymas nebuvo patenkintas.
1913 m. vasario 27 d. pirmajame valdybos posėdyje nutarta steigti draugijos skyrius. Dėl to dr. kun. J. Steponavičius Vilties laikraštį paskelbė žinutę, kurioje rašė: Gal jau visus Vilniaus gubernijos kampus aplėkė linksma žinelė, kad Lietuvių švietimo draugijos Rytas patvirtintas Dabar mums pasilieka tik stverties kuo greičiausio darbo, kad praplatinus draugijos veikimą Vilniaus gubernijoje steigiant kur tik galima šios draugijos skyrius. ( Viltis, 1913 . Nr. 10). Rašė ir daugiau atsišaukimų, raginimų, kad lietuviai steigtų skaityklas, mokyklas, knygynus, vystytų kultūrinį darbą, remtų draugijąaukomis. 1913 m. Vilties laikraštyjeraginimeBalsas į visuomenę rašo: Jei norime patikrinti sau ateitį Vilniuje, turime tuos ateities pamatus statyti ant mūsų bėdnųjų ir tamsiųjų brolių švietimo (Viltis, 1913. Nr.16). Lietuviai į pirmininko raginimus reagavo. Steigė skyrius, ypač ten, kur dirbo lietuvybe besirūpinantys kunigai. 1914 m. kovo 11 d. visuotiniame Ryto lietuvių draugijos suvažiavime pranešta, kad įsteigti 37 skyriai su 2000 narių. Atidaryta juose 13 skaityklų.
Nelengvai teko spręsti mokyklų steigimą.1913 m. dr. kun J. Steponavičius su valdybos nariu dr. Jonu Basanavičiumi dėl mokyklų lankėsi Vilniaus liaudies mokyklų direkcijoje. Pastaroji neleido steigti pradinių mokyklų, o tik vienklases, dviklases mokyklas, reikalaudama, kad joje dirbtų cenzūruoti mokytojai. Tokių mokytojų draugija neturėjo. O tai buvo didelė kliūtis mokyklų steigimui.
Dr. kun. J. Steponavičius, klebonaudamas Semeliškėse, rūpinosi Ryto lietuvių draugijos Semeliškių skyriumi, bibliotekai – skaitykla, išrūpino pinigų knygų įsigijimui.
1915 m. balandžio 7 d. visuotiniame narių susirinkime Ryto 1914 metų ataskaitoje nurodyta, kad buvo atidaryti 2 nauji draugijos skyriai, 10 skaityklų, iš jų skaitykla –knygynas prie šv. Mikalojaus bažnyčios, įsteigta 8 Ryto mokyklos. Nors jų skaičius būtų buvęs didesnis, tačiau 1915 m. kovo 10 d. Vilniaus liaudies mokyklų direkcija neleido Rytui įsteigti Vilniaus gubernijoje 6 pradinių mokyklų ir 2 mokyklų suaugusiems.
Dr. kun. J. Steponavičius atsisakė pirmininko pareigų, nežiūrint to, kad 1915 m. balandžio 7 d.Ryto visuotiniame narių susirinkime juo pasitikėjo ir pageidavo, kad toliau pirmininkautų draugijai. Tačiau jis dėl išvykimo į rusų armiją iš vilnietiškos lietuviškos veiklos pasitraukė. Laikinai eiti pirmininko pareigas paskirtas vicepirmininkas mokytojas Juozapas Kairiūkštis.
1915- 1916 m.Ryto lietuvių švietimo draugijos veikla
1915 m. vasaros pabaigoje traukiantis rusų armijai ir artėjant vokiečiamsRyto draugijos darbas sutriko. Iš Vilniaus evakavosi nemažai lietuvių inteligentų.Ryto valdyba neteko pusės, t.y. trijų valdybos narių: mokyt. Juozapo Kairiūkščio, kun. Petro Kraujalio, dr. kun. Vincento Zajančiausko. 1915 m. liepos 29 d. valdybos posėdyje nutarta palikti Vilniuje tik Ryto valdybos sekretoriatą, vadovaujamą dr. kun . M. Reinio. Neesant galimybių sušauktiRyto narių visuotinį susirinkimą 1915 m. lapkričio 5 d. valdybos posėdyje buvo koopuoti nauji nariai.
Trumpos žinios iš Mečislovo Reinio biografijos
Dr. kun. M. Reinys (1884 02 05 - 1953 11 08) gimė Madagaskaros vienkiemyje, Daugailių vlsč. ,Utenos apsk. Iš jaunumės išsiskyrė gabumais. 1900 m. aukso medaliu baigė Rygos gimnaziją.
Atgal
