Tautos mokykla
01 08. Gimtosios žemės spalvos
Aleksandras Šidlauskas
1. Kelionė per Lietuvą
Pažinti savo gimtąjį kraštą – tai džiaugtis jo žmonėmis, grožėtis gamtovaizdžiais, pažinti kultūros paminklus, pajausti Lietuvos kraštų dvasią, patenkinti savo estetinius poreikius, praturtinti žiniomis visas atminties kerteles. Gimtasis kraštas tai prigimtinė vertybė, visiems laikams užkoduota duotybė genuose. Tai nesunaikinama, o praturtinama, papildoma ir pratęsiama. Vieni žmonės domisi savo žemės istorija, tuotarp kiti susižavi etniniu paveldu, sukurtu mūsų prosenolių ir tėvų.Tretieji turistaudami fotojuostelėje fiksuoja vertingus objektus: senolį ąžuolą, rūtų darželį ir koplytėlę, vingrios upelės vingį, tvarkingą sodybą ir bežaidžiančius vaikus. Vaizduojasi, kad į gražiąją Lietuvą vėlei išsiruošė pakeliauti garsusis praėjusio amžiaus fotografas kraštotyrininkas, Balys Buračas, panudęs naujaip pažvelgti į civilizacijos apsuptą kiemą, bažnytkaimį, sodžių, kapines, gojų ar sparnais bemosikuojantį vėjo malūną. Anuomet jis po Lietuvą vaikščiojo, palikęs mums tūkstančius nuotraukų ir etnologinių straipsnių. Šiandien gi po mūsų miestelius vaikšto televizininkai kurdami puikią, vizualią laidą „Mūsų miesteliai“. Jų laidose praeitis susitinka su dabartimi, o žmonių likimai – tai tėvų žemės lemtys. Ir pasimiršta žmonės valkatūnai, beveidžiai bėdžiai, kurie grožį „temato“ tiktai per stikliuko dugną. Lietuva yra ir bus amžina savo žmonių kūrybine savastimi, grožio pajautomis ir būties samprata. Laikas neužmaršina ir neištrina gėrio ir grožio, laikas gali keisti tiktai formas ir požiūrius, bet kūrybingumo pradai amžiais lieka gyvi tautosakoje, tautodailėje ir amatininkystėje. Visa tai dar galima semti pilnomis saujomis. Tai tautos išlikties garantija.
2. Istorijos brėžiai
Atsistok, žmogau, ant aukštojo Medvėgalio ir prisimink kovas su kryžiuočiais, nuožmiais žemaičių priešais. Praeik, žmogau, knygnešių keliais, kuriais keliavo drąsuoliai su knygų ryšeliais ar spaudinių pundais važio dugninyje ir suvok, kokia buvo carizmo grasa lietuviškam žodžiui, „Aušrai“ ir „Varpui“. Nusilenk, žmogau, kryžiui, pastatytam žuvusiems savanoriams atminti ir perskaityk istorijos vadovėlį apie pilsudskininkų ir želigovskininkų užmačias Vilnijoje. Įeik, žmogau, į naujai atstatytą Minaičių kaimo (Radviliškio raj.) partizanų žeminę ir paklausyk kalbios šeimininkės pasakojimų apie pokario miško brolių vadų suvažiavimą. Padėk, žmogau, gėlių ant 1863 m. žuvusių sukilėlių kapo ir perskaityk įrašą akmenyje „Mes kovojome, kad jūs laisvi gyventumėte“. Istorijos žingsniai visuomet buvo tvarūs, jie šiandien nepamirštini, nes protėvių krauju apšlakstyta žemė šaukiasi pagarbos ir atminimų. Ją trypė, naikino ir niokojo vokiečiai, švedai, rusai, prancūzai ir lenkai vis gviešdamiesi svetimo turto ir ne savo pasodinto ąžuolo. Lietuvių kovų su priešais, kaimynais ir svetimšaliais epopėja ryški tautosakoje, padavimų ir legendų eilutėse, žmonių atmintyje, kuri iš lūpų į lūpas keliavo per šimtmečius, kad istorija būtų išsaugota ir visa būtų priminta vaikams ir vaikaičiams. Beveik tūkstantis piliakalnių prie Nemuno, Neries, Jūros, Dubysos, Merkio ir Šešupės – šventos kovų vietos. Kryžiais ir koplytėlėmis nusėta žemaičių žemė – taip pat smurto, kančių ir tremties liudininkė. Ir vis bėga, vis skuba kraštotyrininkai po kruopelytę lasiodami prisiminimų sąsiuvinius, rinkdami senuosius spaudinius, fotografuodami ir įamžindami praeityje įmintas pėdas. Ateitis visuomet bus dėkinga tiems, kurie širdim įrašė į tautos knygą amžinatvės žodžius.
3. Gamtos grožybių apsuptyje
Lietuvos kraštovaizdis – savita, puošni ir miela žemė. Miela debesų drobulėmis, mėnulio pilnaties skalsa, puošni gojeliais ir šilais, įvairi pasibarsčiusiomis sodybomis, šilta smėlėtų vieškelių dulksna. Tokioje žemėje gimus, net nekyla noras blokštis į pasaulio atvirumas, bėgti pomidoriauti į Pirėnus, kai čia pat yra skalsios žemės lietuviškiems pomidorams auginti. Kraštą puošia baltmarškonis beržas ir raudongalvis dobilas, puošni raudonikio kepuraitė ir degte deganti rudenio šermukšnio uoga. Per Panevėžijos lygumas nusitiesia Muša ir Kupa, žemaičių gojus aplenkia naujai išpilta asfalto juosta, o bemiškiame sūduvių pašešupėlyje sukilo turtingos sodybos. Tuotarp biržėnuose vis regime į kartelę bekopiantį apynį, kurio spurgomis džiaugsis aludaris laukdamas vasaros atlaidų ir sugužančių giminijos svečių, – tuomet alus suputos visose statinėse ir ąsočiuose. Molėtų ir Ignalinos bei Zarasų ežerynų akyse nuskęs skaistaveidės saulės spindulys, o gulbių pulkelis atplasnos ne vandenimis grožėtis, o stropiai ieškos nuošalumos savo lizdavietei, kuri gulbiukams taps brangia gimtąja vieta, niekuomet nepabėgančia iš jų atminties. Kryždirbiai puošė ir tebepuošia kiemus ir kryžkeles išlakiais paminklais, kurių viršūnėlių geležinė saulutė suspindės savo lankstinukais, prakalbės žalčiukais ir vynuogių lapeliais. Apsidairys keleivis klajūnas, stabtelės ir pasuks link sodybos apgaubtos liepomis, klevais ir alyvų krūmeliais. Jis belsis į duris, prašysis valandėlės atilsio, papasakos savo kelionės nuotiktis. O laikas bėgs, palikdamas savo pėdsaką ir svetainėje ir darželyje, ir kieme, ir sodyboje, bet jurginai kaip žydėjo, taip ir šiandien žydi, tiktai kamuoliniai debesys gainios savo šešėlį dirvonais ir lankomis. Ošia šimtametis šilas, padebesiais skraido sakalas, dairydamasis į vieškelį, į upelę ir į dirbantį žmogų.
4. Vakariniai vėjai
Neramūs vakariai Baltijos vėjai išvėdina Žemaitiją, nublokšdami baltapūkes debesų pagalves toli į rytinius kraštus. Tie vakariai lengvai įsuka vėjo malūnų sparnus, priversdami girnas suktis vis greičiau ir greičiau. Vėjai papurena gandro sparnus, pašiaušia vanago plunksnas, įsiūbuoja pakelės uosį, kol užspringsta, atsimušę į didžiągirę. Po dienos kitos vakario vieton stoja švelnusis, saulės nužertas pietys, lengvas ir nepavydus vėjūkštis, labai gerai džiovinantis šieną, brandindamas vasarojaus varpą, pažaidžiantis su upės bangelėmis, iš kurių savo galvą kišteli mandragalvis žuveliokas, kol jo nepakvies ant kabliuko paviešėti guvus meškeriotojas. Ryto vėjas – retas svečias, visada susimąstęs, apsiblausęs, visai nejudruoliškas, vis seniokiškai pabambėdamas. Iš jo gali tikėtis plunksninių debesynų ir ilgos lietmirkos. Na, štai beliko nuožmusis šiaurys, kuris vėlais rudenais ir šaltomis žiemomis panorsta po laukus pasiausti kartu su pūgomis. Kiekvienas šeimininkas gerai žino, ką kuris vėjas padarys – lietų atneš, gal vėtra atūžaus, o gal viesulais perlėks visus laukus. Dairosi žmogus į debesis, žvelgia, kaip skraidžioja kregždutės, į kurią pusę skrenda varnos pajodžargos, kaip šniokščia pasodybos baltoji eglaitė, kokie debesų skivytai pakibo virš gimtojo kaimo. Dzūkai jau senokai išibarstė po girias uogų rinkti, aukštaitis antrą kartą ravi cukrinių runkelių lauką, žemaitis ruošiasi linarūtei, sūduvis patrina delnais kviečio varpą, kramto grūdą ir galvoja, kada reikės pataisyti dalgę didelei vasaros pjovai. Gi pamarėnas su tinklaičiais semia marių ir Nemuno deltos vandenų gėrybes, darinėja žuvį ir džiovina ar rūko, nes žuvelė turi įgyti tokį skonį, kad pirkėjas iš tolo uostų žiobrio ar mekšro kvapsnius. Vasara jau bėga rudens pasitikti, vaikai dėlioja sąsiuvinius ir pieštukus į naujas veršenikes, nes jau išsiskleidė kardelių ir jurginų žiedynai. Vadinasi, tuoj pasigirs rugsėjo pirmosios varpelis.
5. Gimtinės šviesos
Vidurio Lietuvos žmonės – darbštūs, ramūs ir rūpestingi žemės šeimininkai. Šušvės upė lyg gyvoji arterija, srūvanti iš šiaurės į pietus, kažkada savo aštuonių malūnų vandens turbinas, šiandien ramiai įteka į Nevėžį. Šio krašto tarmė neišsiskiria ypatingybėmis: žodžio galūnės patrumpinamos, trumpieji balsiai pailginami lyg norėta ilgiau pasigrožėti jų skambesiu. Čia gimiau ir užaugau, čia ravėjau kolūkio daržus ir vežiau šieną, žvejojau su tinklaičiu, švilpavau savo išsukta karklo birbynėle, iki užkimimo, pavakarėm karvę pakrūmėmis beganydamas, traukiau mėgiamas kaimiečių dainas „Palinko liepa palei kelio“, „Tyliai leidžias pavargusi saulė“. O gūdžiais stribizmo metais aplinkiniuose miškuose vis nuaidėdavo kulkosvaidžio papliūpos, sproginėjo granatos. Po kiek laiko užgriūdavo žmonių tremtys į tolimą, neapgyvendintą Sibirą. Atmintys gyvos kaimyniniame Minaičių kaime, kur 1949 m. vyko didysis Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, nusprendęs kovoti su sovietiniu priešu ir jo prievarta, deklaravęs laisvės šūkius ir nepriklausomybės sugrąžinimą. Senelė, dėdės ir tetos rašė paslaptingus laiškus iš gūdžiosios taigos. Tėvai kas pusmetį siųsdavo 8 kilogramų siuntinėlius su maistu brangiems giminėlėms. Kaime nestokota ir darbų, ir tikėjimo, į atlaidus susieidavo kone visa Pašušvio bažnyčios parapija. Ir ilgai Škapliernos ir šv. Baltramiejas atlaiduose melstasi, prašyta Dievo pagalbos, kad amžiams išnyktų okupantų priespauda. Kaimynai noriai vieni kitiems talkino, visų buitis buvo panaši, sodybos gūžėsi prie baltojo vieškelio. Netgi ir kaimo žmonių pavardės tarsi supanašėjo – Čepauskas, Skačkauskas, Kilbauskas, Vitauskas, Lisauskas, Sakalauskas, Buinauskas, Jankauskas. Tai tik kelios atmintys iš gimtojo Giedračių kaimo, pilno gerumo ir kaimyniškumo. Daug dirbta ir kentėta, bet, duonos niekad nestokota, ne draiskalais vilkėta.
6. Liaudies meno grožis
Tautos kūrybingumas geriausiai atsispindi liaudies mene, šiandieniškai tariant – tautodailėje. Beveik bemokslis žmogus geraisiais laikais nejučiomis pajuto, kad jis panūdo drožti medį, tapyti paveikslą, rašyti eilėraštį, austi daugianytį audinį, žiesti puodą. Tokių talentų primityvistų būta kone visais laikais, jei nebuvo slopinamos jo kūrybinis polėkis. Tad buitinė aplinka įgydavo naujų, netikėtų gražmenų: pjaustinėtas medinės lovos kojūgalis, rankšluostinė su tautinių raštų drobių rankšluosčiu. Ir svirno kolonėlės padekoruotos, kryžiaus stovas ornamentuotas, ir tautinis rūbas pasiuvinėtas, pakaišytas. Bereikia paklausyti žemaičių, dzūkų ar pamarėnų dainavimo, kad suvoktume ritmo įvairovę, vienbalsiškumo gražumą. Žemaičiuose šokta guviau, sūduviuose kankliuota savadirbėmis kanklelėmis, o aukštaičių iš svetur atsibogintos armonikos iki šiolei žavi savo darnia akordika. Dešimttomiuose liaudies meno albumuose jau parodytas talentų gebėjimas ir jausti, ir mąstyti, ir tradicijas saugoti, ir savo originalumų parodyti. Šių dienų tautodailės meistrų parodose ryškėja nemažai naujų bruožų: plėtojasi keramikos formos, suraibuoja verbų spalvynas, ryškėja savaimūs kapinių siluetai, o medžio drožyba pasiekė nerėgėtą mastą. Nors, kaimo sueituvėse rečiau tesuskamba senoji daina ar sušokamas populiarus ratelis, tačiau gausūs folkloro ansambliai scenoje ir festivalių estradose rado, jog dar daug kas gyva ir natūralu. Vis paieškoma naujo instrumento skambesio, modernesnės dainos atnaujos, apsirengiama savo krašto rūbais, pasipuošiama ne pagal kažkieno įnorius, o pagal senolių kraičio skryniose surastas puošmenas. Laikas kai ką nuslopindamas, vis prisimena įvairias Lietuvos spalvas, garsus ir formas, tuo gilindamas liaudiškosios tautinės kultūros prasmes.
7. Amatų įvairovė
Laikas nuo laiko vis norisi sugrįžti į senąjį patriarchalinį (pobaudžiavinį) kaimą, kuriame tarpo savita kasdienos gyvensena ir subtili pasaulio jausena. Tą pasaulį meistriškai atskleidė didieji literatūros klasikai Žemaitė, Vaižgantas ir Krėvė. Apie tai populiariai rašė M. Katkus ir I. Končius, parodę kaimo žmonių bendravimo grožį, darbų prasmę, amatininkystės svarbą. Dažnas žmogus iš vaikystės pajunta potraukį vienai ar kitai amatininkystės sričiai. Jis mokosi iš savo tėvų ar senelių, jis pajunta prigimtinį norą drožti, piešti, muzikuoti, meistrauti, austi, lipdyti. Gamtos įvairovė visada stebina, o taip pat iki šiol tebestebina talentų gausa. Pasižvalgius po kraštų muziejų ekspozicijas tenka nustebti, kaip mokėta namūdiškai pasidaryti įvairiausių daiktų, kurie daugsyk buvo patvarūs, patogūs, o svarbiausia – gražūs. Račiai, staliai, kalviai, rimoriai, malūnininkai, – tai vyrijos stichija, o verpimas, mezgimas, siuvimas, siuvinėjimas ir audimas – moterijos kasdienybė. Ir ko tiktai žmonės nepasigamindavo: nuo dailaus kirvakočio iki padekoruoto važio, nuo kraičio skrynios ornamentų iki puošniausios verbos, nuo prieverpstės pjausnių iki vingriais grioveliais išraižytos rūbų spintos. O dievdirbys – tai didysis dailės kūrėjas, lietuviškesnis dvasios reiškėjas, ypatingu talentu gamtos apdovanotas žmogus. Kai staliaus amatas virto kryždirbyste, sukilo dvasios impulsai, tarytum apsireiškė įstabiausios tvarinijos formos. Aukštaičių kryžius ypatingas puošnus, žemaičiuose jis papuoštas įspūdinga „saulute“ – kalvio menininko dirbiniu. Pavilnyje šio sakralaus statinio kryžma pilna spindulių, žalčiukų, išraitų, o vidurio Lietuvos lygumų kryžius šaute šauna į pačius dangaus aukščius. Kiekvienas amatininkas dėjo pastangas savo kūrinį išpuošti, išraižyti ir iškalinėti. Daiktas turi būti gražus – tai pirmoji meistro nuostata. Juo reikia ne tik naudotis, bet ir grožėtis. Ir kultuvę privalu išdekoruoti.
8. Ten, kur Venta...
Kiekviena tauta garsi savo dainomis, dažnas kompozitorius parašė dainų apie savo gimtąją žemę, apie tėviškę, apie mėlyną Dubysos juostą ir tyliai srūvantį Nevėžį. Tose dainose meilė ir ilgesys, grožėjimasis gamta ir tylūs širdies atodūsiai. Tėviškės dainų aidesiai – tai atmintys ir tėvų likimai, tai istorijos žymės ir baltoji vieškelio juosta, bėganti per kaimus ir miestelius. Kaip neprisiminti Č. Sasnausko ir J. Naujalio populiariųjų, himniškų dainų, o kaip nepadainuoti melodingą A. Raudonikio ir A. Bražinsko dainą, kuri skamba ir choruose ir užstalės sambūrėliuose. O eini per gimtinę, tai išvysti baltąją, pjaustinėtą langinę, žydintį pavasarinį sodą, pilną bičių medunešėlių. Eiti per kaimą, tai paregėti jaukią, apklėstą medžiais sodybą, kalvos pavėsyje šventadieniais susėda graži šeimynėlė ramiai pašnekai su kaimynu ir netikėtai atvykusia gimine. O kalbos sukasi apie žemę ir sveikatas, apie vaikus ir gyvulėlius. Šiandien nesunku pakeliauti po Lietuvą ir pabūti viename kitame krašto kampelyje, džiaugiantis miestelio bažnyčios interjeru, lankantis kapinėse, kur amžiams ilsisi žymus asmuo, sustojant kraštotyrininko įkurtame visuomeniniame muziejuje. Stabtelkime Marcinkonyse ir paklausykime autetiško dzūkiško dainavimo, užsukime į Kuršėnų ar Skriaužių kalendorių muziejus, pasižvalgykime į Rytų Aukštaitiją nuo žaviojo Ladakalnio. Kitą kartą nepraleiskime progos pasigrožėti pamarėnų buitimi Kintuose ar žiemgalių gyvensena Žagarėje, kurioje vyšnios pačios sukrenta į delnus. Skriedami autostradomis, turėkime po ranka naująjį kelių atlasą, tiktai nepražiopsokime Baisogalos ir Pakruojo dvarų grožybių, pabūkime Vepriuose su garsiomis Kalvarijos kelio koplytėlėmis. Tegul dulka kaimo keleliai, tegul nusiaučia sraunūs lietūs, tegul šalto vandens gurkšnis iš seno šulinio atgaivina ir sustiprina tolesnei kelionei po gražiąją Lietuvą.
9. Mėgėjų kūrybos puslapiai
Mėgėjiškumas – tai tam tikras asmenybiškas tapsmas, saviraiškos būdas, savas proto, jausmo ir valios derinys, kuris įprasmina laisvalaikį, paįvairina buitį, suaktyvina dvasios pajėgas. Senajame kaime būta žmonių asmenybių, kurios išsiskirdavo iš minios, parodydamos savo sugebėjimus. Ir šiandien mėgėjų meninėje kūryboje reiškiasi daug žmonių. Vieni dainuoja ir šoka, kiti vaidina ir eiliuoja, treti savo amatininkystės dirbinį stengiasi priartinti prie meno. Nuo pat XIX amžiaus pabaigos, kuri yra pavadinta lietuviškųjų vakarų gadyne, iki šių dienų. Šis kūrybinis kaimo, miestelio ar miesto žmonių kūrybinis raiškumas įgijo pastovų ritmą ir įprastas formas. Anksčiau vadintoji meno saviveikla apėmė ne vienetus, o tūkstančius. Tai pasakytina apie fenomenalų mūsų krašto tautos kultūros reiškinį – Dainų šventes. Jos tapo tradicinėmis, įprastomis ir pastoviomis. Pasaulyje, išskyrus tris Baltijos seses, niekur nebeliko tokio masinio dainavimo, grojimo ir šokimo. 36 000 dainų švenčių dalyvių – tai didysis tautinės kultūros žiedynas, kvalifikuotai prižiūrimas ir saugomas. Žemaičiai garsėja savo šokiais, sūduviai kankliavimu, dzūkai garsinas folkloro ansambliais, aukštaičiai dažniau virkdo armonikas ir bandonijas, kupolingiau susirenka į dvibalsius pasidainavimus gegužinėse ir vakarotuvėse. Nieko vertos mintys, girdi, tai nenatūralu, o sceniška. Būtina suvokti, kad padūkęs civilizacijos ritmas kai ką keičia ir įsisenėjusiose tradicijose. Gausėja berniukų chorų ir pučiamųjų instrumentų orkestrų, net senobynė liaudies daina paįvairinama modernesniais ritmais, prie kurių greitai įprantama. Svarbu tai, kad žmonėse dar neišblėsta noras kurti ir dvasiškai reikštis. Mėgėjiškumo tradicijų sauga – laiko ženklas, geroji bendruomenės žymė. Kurti – tai atskleisti save ir atsiskleisti viešumoje.
10. Iš Kaziuko mugės sugrįžus
Kas bent kartą pabuvo Kaziuko mugėje, nusidriekiančioje sostinės senamiesčiu, tas tikrai stebėte stebėjosi parduodamų daiktų įvairove. Svarbiausia – tieji daiktai atspindi Lietuvos kraštų įvairovę, nes jau iš įvairių pasviečių suguža dailiadirbiai, šeimininkės, aludariai, stalioriai, verbininkės. Rinkis ir pirk – tai juodos duonos kepalą, tai inkilą, tai muštuką, tai neriniuotą staltiesėlę, tai odinę kišeninio telefono įmautę. Mugėje žmogus pasijunta kone iškart visoje Lietuvoje esąs. Panašiai nutikdavo ir nutinka kraštotyrinių darbų konkursuose ir parodose. Vienuose aplankuose tremties prisiminimai, kituose – partizaninių kovų aprašai. Vienur sakralinės mažosios architektūros fotonuotraukos su kruopščiais objektų apmatavimais, kitur etnografinės įvairių žemės ūkio darbų išklotinės. Kraštotyrininkai domisi senaisiais 1918 m. Vasario 16 d. jubiliejų paminklais, surenka kalbos turtus ir tautosaką, skuba pas buvusius kalvius ir malūnininkus (jau senolius), iš kurių vis maga nors žiupsnelį amatininkystės žinių sulasioti. Taip sukaupta medžiaga dovanojama kraštų muziejams ir Kraštotyros darbų saugyklai. Vasaros keliauninkai norom apsistoja turistinėse sodybose, kur surinkti ūkio rakandai, darbo įrankiai, kur galima paregėti tautodailininkų grožybių. Tų sodybų šeimininkai, kiek jiems įmanu, stengiasi atkurti autentišką pirkios interjerą su šventųjų paveikslais. Dekoruotomis rankšluostinėmis, netgi audimo staklėmis. Žiūrėk, vienas kitas namas jau apdengiamas šiaudais (pigu ir šilta), o pamaryje – nendrėmis. Ir klumpių, veltinių ar vyžų galima nusipirkti ar su jomis pavaikštinėti po gražią kiemo veją. Laikas kažką užmaršina, nors žmonės stengiasi išsaugoti senolių paliktį, kad jaunoji karta pažintų praeitį ne tiktai iš S. Daukanto ir M. Katkaus raštų, bet betarpiškai galėtų stebėti, paliesti dar šiltas rankas menantį grėbliakotį ar ratelį. Lietuvos žemė nedidi, bet joje augo ir gyveno kūrybingi žmonės.
Atgal
