Tautos mokykla
12 21. Vainikas Maironiui
Vytautas Leščinskas
Nėra mūsų šalyje tokios kitos mokyklos, kaip Kauno „Ąžuolo“ katalikiška vidurinė. Beje, ji 2013 metais turėtų tapti gimnazija. Didelė tai mokykla, apie tūkstantį septynis šimtus vaikų, paauglių ir jaunuolių turinti. Net ir pastatas, atsiradęs jau Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, atrodo kitaip, nei kitų mokyklų: dviaukštis, aštuonkampis, su gana erdviu vidiniu kiemu, kurio centre pasodintas, dabar jau gerokai paaugęs ąžuolas.
Kaip tik šioje mokykloje 2012 m. lapkričio 16 d. įvyko respublikinė mokytojų ir mokinių konferencija „Palaimintojo Jurgio Matulaičio ir prelato Jono Mačiulio–Maironio asmenybės – liudijimas XXI amžiaus žmogui dvasiškai atgimti“.
Idealas – pasiaukojantis žmogus
Šią konferenciją drauge su mokykla surengė Lietuvai pagražinti draugija, Maironio lietuvių literatūros muziejus, Kauno pedagogų kvalifikacijos centras. Joje dalyvavo mokyklos globėjas Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, kunigai Kęstutis Brilius ir Petras Pichas, Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis, Kultūros kongreso tarybos pirmininkas Krescencijus Stoškus, aktorius Tomas Vaisieta.
Mokyklos direktorius Liudvikas Lukošius, sveikindamas konferencijos dalyvius, pažymėjo: „Simboliška, kad ši konferencija vyksta mūsų mokykloje...“. Iš tiesų, katalikiškai mokyklai, beje, kaip apskritai visoms Lietuvos mokykloms, Maironio, skelbusio Tėvynės meilės, žmogaus glaudaus sąlyčio su gamta, su aplinka, kurioje jis gyvena, idėjas poezija ir visas gyvenimas gali būti tikras dvasinis kelrodis ir mūsų dienomis.
Konferencijoje kaip tik ir buvo kalbama apie tai, kad Maironio idealas buvo toks žmogus, kuris aukojasi Tėvynės bei visuomenės reikalams. Ir palaimintasis Jurgis Matulaitis sakė, jog svarbu savo gyvenimu niekam nedaryti skriaudos, priešingai, perlaužti savo duonos riekę ir pusę jos atiduoti išalkusiajam, ištiesti ranką parklupusiam, parodyti kelią paklydusiam.
Beje, ir į „Ąžuolo“ mokykloje surengtą konferenciją atvyko neabejingi tautos kultūrai ir paveldui žmonės.
Pasak SigitoTamkevičiaus, Maironis paliko labai ryškių pėdsakų mūsų tautos prisikėlime. Jis labai skaudžiai išgyveno, kad daugelio buvo nesuprastas, nes ir pokario Lietuvoje buvo gana daug žmonių, kuriems idealas atrodė socialistinė santvarka. Tokie Maironį niekino, sakė, kad jis pasenęs, atgyvenęs. Bet yra žmonių, kurie nepasensta, neatgyvena. Maironis kaip tik buvo toks. „Kai su kolega Alfonsu 1983 metais kalėjome sovietų saugumo rūsyje, turėjome galimybę pasidaryti rožinį iš duonos, kurį kasdien kalbėjome. Turėjome ir galimybę kalėjimo bibliotekoje rasti Maironio knygą „Pavasario balsai“. Ten buvo ir eilėraštis „Lietuva brangi“. Aš jį išsirašiau ir kiekvieną dieną niūniavau šitą dainą... Dabar, žvelgdamas iš perspektyvos, matau, kad Maironis aktualus tada, kai arba žmogus, ar Tėvynė atsiduria nelaisvėje. Maironio idėjos, jo eilėraščiai tiesiog kėlė, palaikė žmogaus dvasią. Linkiu visiems, ypač jauniems pasisavinti tą Maironio dvasią... Norint išlikti
žmogumi, reikia remtis Dievu ir tokiais žmonėmis kaip Maironis, kurie sugebėtų perteikti tą savo dvasią kiekvienai kartai“, – kalbėjo pranešėjas.
Baigiantis Maironio metams
Monsinjoras A. Svarinskas sakė, kad dabar yra Lietuvai dvasiškai sunkus metas. Kovoti už žmogaus dvasingumą turime ryžtingai, reikia vėl, Maironio pavyzdžiu, prikelti tautos dvasią. Kunigas Kęstutis Brilius, skaitydamas pranešimą „Žmogus pagal Dievo širdį“ išreiškė mintį, kad darni, dvasinga asmenybė sunkiai pasiduoda manipuliuojama. Na, o kunigo P. Picho pranešimas buvo skirtas palaimintojo Jurgio Matulaičio asmenybei atskleisti.
Apie dviejų lietuvių tautinės savimonės žadintojų, meilės Lietuvos gamtai puoselėtojų – Maironio ir Vaižganto – draugystę kalbėjo Maironio literatūrinio muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė. Pranešėja pastebėjo, jog tai buvo labai skirtingo temperamento žmonės, bet jie puikiai sugyveno, nors
nevengė vienas kitą pakritikuoti. „Politika be Dievo ir tikėjimo yra tuščias skambėjimas“, – sakė Maironis. Maironio reikalavimas, kad valdžia būtų pasiaukojusi Tėvynei, Lietuvai, kad nesukčiautų, ypač aktualus yra dabar. Be to, Maironis nuolat kėlė mokslo vertę. „Mokslas – tai didžiausia galybė, kuri valdo pasaulį, ne tik materialųjį, bet ir dvasinį“. „Mokslas – tai didžiausias turtas“. „Kiekvienas žmogus turi savo veido prakaitu valgyti duoną“, – citavo Maironį pranešėja.
Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininkas Juozas Dingelis akcentavo Maironio kūrybos ypatingą reikšmę, ugdant jaunosios kartos Tėvynės meilės,patriotizmo jausmus okupacijų laikais,kovoje už Lietuvos laisvę partizanų žeminėse,tremtyje ir rezistencijoje.Jo poezija stiprino kovotojų dvasią ir dugeliui išgelbėjo gyvybę. J.Dingelis prisiminė, kaip Maironio daina „Lietuva brangi“išgelbėjo nuo kalėjimo ir jį. 1966metais, švęsdami vasario 16 d. kartu su tėvais ir draugais giedojo Lietuvos Himną taip,kad skambėjo visam kaime.Žinoma „išgirdo“ir Varėnos raj. KGB.Tardytojui aiškinome,kad dainavome „Lietuva brangi“ ir nežinojome „ kad tai yra Lietuvos himnas“.Po trijų tardymų „ įrodėme“,kad skundikas nesigaudo dainose ir suklydo.
J.Dingelis padeklamavo eiles kur Maironis abejojo ar Jų kančias supras ateities kartos:
...gal po amžių kada skaudūs pančiai nukris
ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,
mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis
ar jiems besuprantamos bus.
Tačiau kiti posmai jau byloja optimizmą,kap ir mums dabar žiūrint į nustabų „Ąžuolo“katalikiškosois vidurinės mokyklos jaunimą:
...atsibus Tėvynės sūnūs
Didžią praeitį atminę,
pagimdys vargai galiūnus,
ugnimi uždegs krūtinę.
Aktorius T. Vaisieta tarsi apibendrino visų kalbėjusiųjų išsakytas mintis žodžiais: „Tiesiog skamba kaip muzika Maironio posmai...“
Šis, galima sakyti, grandiozinis renginys buvo tarsi visų 2012-ųjų – Maironio metų – ryškiausias akcentas. Ir jam baigiantis neabejojau, jog geresnio niekas nė nesuorganizuos. Galima įvairiai kalbėti apie Maironį, bet, kad šitaip įvairiapusiškai, tiesiog užčiuopiant gyvą jo dvasios plazdėjimą... ne, tai būtų sunku pakartoti!
Ir mokykla – lyg šventa vieta
Beje, ir „Ąžuolo“ vidurinė – tai ne šiaip mokykla. Joje ne žodžiais, o darbais ugdomi vaikai, paaugliai, jaunuoliai ne tik Tėvynės meilės, bet ir gamtos meilės dvasia. Čia kiekviename žingsnyje pastebi, jog esi visiškai kitokioje aplinkoje, nei patekęs į įprastinę Lietuvos vidurinę mokyklą. Mokiniai per pertraukas nebėgioja galvotrūkčiais ir nerėkauja. Visur – ir patalpose, ir lauke – viešpatauja kažkokia pakili, tarsi šventa ramybė. Apie kokį nors aplinkos teršimą, šiukšlinimą šioje mokykloje apskritai kalbos nėra. Visur – ideali švara, tvarka. Nors pastatas neapjuostas jokia tvora, yra iš visų pusių tarsi atviras, bet kažkodėl nei narkotikų prekeivos po mokyklos teritoriją neslampinėja, nei kokie nors svetimi padaužos nesilanko. Todėl, kad jiems čia nėra ką veikti. Visi žino, jog katalikiška „Ąžuolo“ vidurinė – tai ne „ta mokykla“. Ir jos mokiniai – ne „tie“, kitaip sakant, kitokie, negu kitose mokyklose. Jie nerūko ir nesiplūsta. Mokymo lygis – labai aukštas.
Tad suprantama, kad ši mokykla – daugelio tėvų pavydo objektas. Kai kas net skundžiasi, kad štai, girdi, negali vieno ar kito mokinio priimti... Taip iš tiesų, mokykla ir taip užpildyta ir jei negali visų tėvų vaikų priimti, tai tik dėl to, jog ji ne guminė, turi ribotas galimybes. Tačiau direktorius užtikrino, jog tikrai į ją pakliūva ne kokie nors rinktiniai, bet visai paprasti, visokiausių tėvų vaikai. O kad jie tampa geresni už kitus, tai jau greičiau tikrai nuoširdžių, savo darbą mėgstančių mokytojų nuopelnas. Ir dar – kad šioje mokykloje puoselėjamos katalikiškos, kitaip sakant, pačios svarbiausios bendražmogiškos dvasinės vertybės.
Nesunku pastebėti, kad ir aplinkai, gamtos kampeliui, kuriame įsikūrusi mokykla, čia skiriamas ypatingas dėmesys. Štai ir vidiniame kieme išdidžiai kelia aukštyn puošnias lapų garbanas ąžuolas – mokyklos, įsteigtos 1991 metais, bendraamžis. Ir kitos žalumos kiemelyje netrūksta, kuriame yra dar vienas akcentas – didelis, meniškai drožybos būdu papuoštas kryžius,monsinjoro Alfonso Svarinsko dovana. Tvarkingas mokyklos sporto aikštynas – jam taip pat skiriama visų – ir pedagogų, ir mokinių – meilės dalelė. Taigi čia jau ima noras prabilti apie įsikūnijusią žmogaus artimosios aplinkos ekologiškumo idėją, apie tikrą, ne butaforinį ir ne paviršutinišką dėmesį, gal ir meilę viskam, kas moksleivį supa – medžiui, žolei, akmenėliui ir net bėgimo takelio smėliukui...
Atgal
