Tautos mokykla
12 07. Vertybės, įprasminančios gyvenimą
Dr. Algirdas Kavaliauskas
Mes, trys pedagogai iš Rytų Lietuvos, po Austrijos, Italijos, Vokietijos, Suomijos, vėl susitikome Amerikoje kaip geri seni draugai. Mano kolegės iš Trakų ir Utenos jau plačių galimybių ir svajonių žemėje buvo praleidę ilgesnį laiką ir, kaip man atrodė, neblogai orientavosi vietos kasdieniniuose dalykuose.
Susitikus dažniausiai pokalbiai prasidėdavo apie Lietuvą, šalies ateitį – jaunimą, jo problemas ir rūpesčius. Ne tik todėl, kad patys turėjome vaikų, bet ir todėl, kad po kelis dešimtmečius dirbome su jaunimu įvairiose Lietuvos švietimo ir mokslo įstaigose. Dabar, tai ne mūsų jaunystės laikais: dauguma jaunų lietuvių susikalbėjo angliškai, Amerikoje turėjo giminių ar pažįstamų, kurie, esant reikalui, galėjo padėti.
Aš turėjau vertėją – gerai angliškai kalbantį jaunėlį savo sūnų Arvydą. Abudu Čikagoje išsilaikėme egzaminus amerikietiškam vairuotojo pažymėjimui gauti, abu nusipirkome mašinas. Be mašinos Amerikoje, galima sakyti, nėra ką veikti. Viską privalėjom nuspręsti tik abudu arba net kiekvienas atskirai, jeigu reikalai išskirdavo. Matėm, kaip sunkiai lietuviukai, ypač nelegalai, dirba Amerikoje ir niekam nelinkėjome palikti Tėvynės. Mes jau žinojom, kad trys lietuviai – penkios politinės partijos (nepolitinių partijų, matyt, nebūna, bet Čikagoje politinis aspektas mėgstamas pabrėžti) ir mes politikos vengėme. Išgirdome naują išmintį: vienas lietuvis – trys nusikaltėliai. Tokį įvaizdį formavo, kas netingėjo, ypač jeigu už tai kokį dolerį gaudavo.
Tautiečių politinis susiskirstymas mus gąsdino. Užteko Čikagoje išėjus iš Market parko bažnyčios pakalbėti su priėjusiu lietuviu ar priėjusiais lietuviais, kaip vėliau paaiškės, pravardžiuojamais reorgais ar anksčiau vadintais pažangiečiais (bimbininkais, jokubkininkais), kurių mes nei pažinojome, nei žinojome kas jie tokie, nebent tai, kad jie lietuviai, ir rytojaus dieną mūsų laikraščio redaktorius Juozas Žemaitis sulaukdavo gąsdinimų ar grasinimų: nutrauksim laikraščio rėmimą, atsisakysim prenumeratos, jei laikraščio darbuotojai bus tokie neišrankūs, neišmanūs. O tie darbuotojai ant vienos rankos pirštų suskaičiuojami. Priekaištai tekdavo man, nes pasikalbėti su tautiečiais ne tik Čikagoje, bet ir Atlantoje, Niujorke ar kitose vietose (rytinėmis valstijomis buvo nuvažiuota nuo Kanados iki Meksikos) buvo įdomu ir smalsu. Taigi, mes trys vienas kitą palaikantys Lietuvos pedagogai galėjome tik apgailestauti, kad nei Tėvynėje, nei išeivijoje, kaip mums atrodė, neatsirado konsoliduojančios jėgos, padedančios žmonėms įveikti priešpriešą ir susvetimėjimą.
Įsišaknyjusi priešprieša jaudino daugumą sutiktų tautiečių. Ne vienas mąstėme, kaip galima ją įveikti. Mus nustebino žinia iš Lietuvos, kad kai kurie šalies vadovai prakalbo apie atgailą. Tai galėjo būti preliudija į problemos sprendimą, bet ne pačios problemos įveikimas. Jeigu kas nori ar mato esant reikalinga – teatgailauja. Teatgailauja tie, kurie turi dėl ko, bet, išeitų, kalbama apie kolektyvinę /grupinę/ atgailą, o gal visuotinę, nelabai susigaudysi, kam kokia mintis į galvą šovė. Niekas neabejoja, jeigu kas prasikalto ar kitaip nusižengė, teatgailauja, o jų veiksmai turi būti teisiniu požiūriu įvertinti. Lietuva kūrė demokratinės teisinės valstybės pagrindus. Šiame kontekste prisimindavom Ispaniją, kuri po pilietinio karo sugebėjo greitai pakilti iš ekonominės ir politinės suirutės. Barselonoje ir Madride teko kalbėti su studentais: jiems visai nesvarbu ar draugas, juo labiau draugo tėvai, yra ar buvo komunistai, fašistai ar dar kokie kitoki, nes buvę ir jokioms pusėms nepriklausiusių žmonių, bet iškrėtusių šunybes: nusikaltę tautai privalėjo atsakyti pagal šalies įstatymus, o į patį priklausymą kuriai nors pusei, ar puspusei buvo žiūrima tolerantiškai, o tiksliau pasakius – nekreipiama jokio dėmesio. Visko matas – žmogaus konkreti veikla, jo darbas, jo poelgiai.
Mums Čikagoje ir Klivlende teko išgirsti, kad visi, po karo pasilikę Tėvynėje, gyvenę tarybinėje Lietuvoje, daugiau ar mažiau kaip kolaborantai yra kalti. Tokie išvedžiojimai mano pažįstamas, šiaip jau gana kantres pedagoges, kartais išvesdavo iš kantrybės. Jos atšaudavo: kaip ten bebūtų, mūsų tėvai, mes pasilikome Tėvynėje. Lietuva išliko, nors aukštieji tarybiniai pareigūnai norėjo matyti Lietuvą be lietuvių, ir mes Tėvynę atvedėme į Sąjūdį. Ar neatrodo, kad visi pabėgę iš Lietuvos yra bailiai ir minkštakūniai, vaizdžiau sakant – medūzininkai (medūzos), išliūlevę į šiltus vandenis ir palikę Lietuvą likimo valiai. Argi jie neturėtų atgailauti?
Kartais įsiplieksdavo perdėm karšti ginčai, bet jie, kai būdavo įkaitusių pašnekovų jau gerokai nuleistas garas, ir žmonės ką sakantys labiau apmąstydavo, baigdavosi sutarimu: visi, Lietuvos ir išeivijos lietuviai, juos palaikantys kitataučiai, pasiekėme laisvę ir demokratinėje Lietuvoje teisinė sistema, jeigu reikės, įvertins kiekvieno atitinkamus veiksmus.
Viename tautiečių susibūrime čikagiečio Kazio Jankauskas namuose, kur po karo, šeimininko pasakojimu, lankėsi kai kurie Nepriklausomos Lietuvos ministrai ir karininkai, aš papasakojau, kaip mano močiutė Ona Tūbelienė (Bieliūnaitė) ir jos vaikai buvo prisikentėję nuo tarybų valdžios, nes ji buvo ištekėjusi už Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio tikro brolio, kuris, gelbėdamas Čivylių ir aplinkinių kaimų gyventojus nuo siautusios šiltinės, pats užsikrėtė ir mirė, o ir jos pačios močiutės tikras brolis buvo kunigas. Viena užaugino septynis vaikus, šviesios atminties lietuvius. Keli jų, tarybinės valdžios pareigūnams pastebėjus, nukentėjo už saugojamus ir gerbiamus nepriklausomos valstybės simbolius. Gyvai pasikeitę mintimis apie dvasines vertybes praeityje ir dabartyje, buvome vieningi: gyvenime svarbu prioritetą skirti dvasinėms vertybėms, kaip šalies valstybingumas, suverenitetas, valstybės simboliai, lietuvių kalba ir kt.
Iš Lietuvos atvykęs ir Amerikoje pasilikęs jaunimas už vyresniuosius buvo nuoširdesnis ir atviresnis, pirmiausia, patarimais: venk darbdavių lenkų ir lietuvių, jeigu nenori būti skaudžiai apgautas. Atvykusiems darbas, kaip išlikimo sąlyga, buvo svarbiausia. Tačiau kai kurie pabrėždavo: gal ir atrodo, kad tarp lietuvių jaunimo vyrauja materialinių vertybių siekimas, bet dvasinių vertybių jie iš savo širdies neištrynė, jos įsirėžę sąmonėje, kurių niekada neatsisakys. Jie buvo mano reportažų „Laisvojoje Lietuvoje“ herojai.
Įsijungęs į „Laisvosios Lietuvos“ veiklą, važinėjau po rytines JAV valstijas rinkdamas medžiagą apie jaunų lietuvių nelegalų gyvenimą Amerikoje ir ją publikavau savaitraštyje. Per vienų su kitais jaunimo pažintis pavyko susitikti su daugeliu jaunųjų lietuviukų, su jais naktimis Viskonsine valyti supermarketus, be apsaugos priemonių laipioti ir taisyti Lemonte privačių namų stogus, su statybinėmis medžiagomis Indianapolyje karstytis statybų pastoliais. Nepaisydami nuovargio priešaušriu lakstėm Ilinojaus, Viskonsino ar Indianos valstijų keliais, vos suspėdami į objektus, ir taip ne iš kitų pasakojimų pažindamas, kaip jaunimas uždirba dolerius, kuriuos per pažįstamus, vykstančius į Lietuvą, perduodavo tėvams, dažniausiai vyrų paliktoms motinoms, sergantiems broliams ar seserims. Įsiminė susitikimas Atlantoje per Olimpines žaidynes su Džordžijos valstijoje statybose dirbusiais jaunais nelegalais lietuviais. Apie sunkų, o kartais tiesiog pragarišką darbą, rašiau reportažuose „Lietuviai“, apie jaunuosius lietuvius kalbėjau per Čikagos lietuviams skirtą radijo valandėlę „Margutis“: „Jeigu nors vienas lietuvis, galvojęs laimės ieškoti užsienyje, paskaitęs mano rašinį, persigalvos, o savo sumanumą ir ryžtą panaudos Tėvynėje, vadinasi, aš rašau ne veltui“ (Laisvoji Lietuva, 1996 m. rugsėjo 5 d., p. 3).
Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio laikraštis „Laisvoji Lietuva“ (Chicago, USA) penkiasdešimtaisiais savo gyvavimo metais nustojo ėjęs. Iš viso buvo išleista 6739 numeriai, o 1996 m. rugsėjo 19 d. Nr. 18 buvo paskutinis šio leidinio gyvavimo istorijoje. Žmonės ir laikas dar įvertins leidinio nuopelnus skleidžiant tiesos žodį apie nepriklausomybės siekusią Tėvynę, apie permainingo gyvenimo nesugniuždytus išeivius, apie lietuvybės puoselėjimą svečiose šalyse.
LAS Tarybos Prezidiumo specialiame pranešime nurodoma („L.L.“, 1996 09 19) viena svarbiausių priežasčių, dėl ko sustabdomas laikraščio leidimas, yra sumažėjęs prenumeratorių skaičius. 1996 m. rugpjūtyje, šių eilučių autorius pagal kartoteką ir laikraščio siuntimo adresus, sutikslino prenumeratorių skaičių ir nustatė, jog laikraštis teturi 656 prenumeratorius Amerikoje, Europoje ir Australijoje. Kai kuriais adresais buvo siunčiama po du egzempliorius, pavyzdžiui, Vilniaus universiteto bibliotekai. „Laisvoji Lietuva“ po vieną dolerį už numerį su kitais lietuviškais leidiniais buvo pardavinėjama dviejuose parduotuvėse Lithuanian Plaze, Čikagoje. Dalis tiražo tiesiog išdalijama pageidaujantiems. Laikraštį spausdino Morkūno spaustuvė Čikagoje: 15-to numerio buvo atspausdinta 1300 egz., 16-to numerio – 1160 egz., 17-to numerio – 1000 egz. ir paskutiniojo 18-to – 700 egzempliorių.
Į Lietuvą laikraštis buvo siunčiamas 35 adresatams, į Kanadą – 56, Australiją – 9, Angliją – 7, Vokietiją – 4 adresatams. Jungtinėse Amerikos Valstijose labiausiai laikraštį skaitė Ilinojuje – 228 prenumeratoriai: laikraštis į Čikagą buvo siunčiamas 131 adresu, į Cicero – 14, į Lemontą – 11, į Rockfordą – 10 ir t.t. Kitose Amerikos vietose prenumeratorių buvo mažiau: Floridoje – 52, Kalifornijoje – 38, Ohio – 27, Konektikute – 23, Indianoje – 17, Arkanzase – 14, Arizonoje ir Viskonsine po 8 ir t.t.
Tarp rašiusių iš įvairių kontinentų į laikraštį, buvo ir pastovių autorių: Jonas Adomavičius, J. Kedys, dr. Jonas Kunca, dr. Petras Rasutis ir kt. Ypatingai pabrėžtini laikraščio ilgamečio redaktoriaus Juozo Žemaičio nuopelnai šiam leidiniui: pažymėtina jo kompetencija. Patriotiškai nusiteikęs redaktorius, nežiūrint savo garbingo amžiaus, pasižymėjo neišsenkančia energija ir stengėsi didesnio optimizmo įkvėpti savo naujajam padėjėjui (19 pav.). Redaktoriaus pasiaukojamo darbo dėka laikraštis ilgai lankė savo skaitytojus.
Redaktorius, kaip asmenybė, turėjo tam tikrų ypatumų, turėjo ir savitą humoro jausmą. Praktinio važiavimo egzaminą Čikagoje reikėjo laikyti su savo mašina, o aš dar jos neturėjau, todėl Juozas pasiūlė savąją su automatine pavara ir pasišovė pamokyti ją vairuoti. Važiuojame plačios Cicero gatvės trečiąja juosta ir jis aiškina, kaip reikia persirikiuoti į ketvirtą juostą. Įjungia posūkio signalą, bet nepersirikiuoja, o toliau aiškina kaip galima dar manevruoti. Žiūriu, kad už mūsų mašinos išsirikiavęs automobilių traukinukas, niekas nelenkia, nors karėje eismo juosta tuščia. Tiesa, mūsų mašinos posūkio signalas tai įjungtas. Panašiai buvo aiškinta, kaip persirikiuoti į pirmąją eimo juostą, su nauju už mūsų mašinos automobilių traukinuku dešinėje pusėje. Man tai buvo keista, kad kiti vairuotojai nei signalizuoja, nei pirštu prie smilkinio suka, kaip kad panašiu atveju būtų Lietuvoje.
Pasirodė policijos patrulio automobilis. Gerai, kad policijos ir Juozo norai sustabdyti mūsų transporto priemonę sutapo. Juozas lipa iš mašinos, aš iš paskos. Prieina du policininkai. Juozas eina apie savo automobilį ir man lietuviškai aiškina kas turi ir kaip turi šviesti. Prie priekinių mašinos žibintų, Juozo manymu, per arti sustoję policininkai trukdo, todėl Juozas juos ranka pastumia, tiesa, negrubiai ir paprašo jų jam netrukdyti. Policininkai per porą žingsnių atsitraukia. Stebi mus, du su baltais baltiniais ir kakalaraiščiais tvarkingai apsirengusius vyriškius. Įdomu apie ką jie galvoja, toptelėjo man mintis. Tikriausiai mano nustebimas pernelyg akivaizdus. Policininkas kreipiasi į mane: „You o key?“ „Yes, ser“, atsakau. Jie dar kurį laiką stebi mus, o gal klausosi mūsų lietuviškos šnekos. Tada apsisuka, sėda į savo mašiną ir dingsta už posūkio. Neseniai atskridęs iš Lietuvos ir tai matydamas niekaip negali nesistebėti.
Stebino ir pats praktinio vairavimo egzaminas. Trisdešimt metų vairuojantis automobilį, jo neišlaikiau. Bėda menka: gali laikyti egzaminą nors kiekvieną dieną, tik prieš tai susimokėk mokestį. O nesekmės priežastis paprasta: vienoje vietoje, išvažiuojant iš kiemo, egzaminuotojas kažką sumurmėjo, kad pats anglas vargu ar būtų supratęs. Sugrįžus į aikštelę, egzaminuotojas paaiškino Juozui kodėl neišlaikiau: nemokėjęs įjungti atbulinės pavaros ir įvažiuoti į tarpuvartę. Neįtikėtina, Juozas labai nustebęs. „Tegu išmoksta anglų kalbą, – reziumuoja egaminuotojas ir dar priduria, – pas jį klaikus prancūziškas akcentas“. Universitete mokiausi prancūzų kalbos, bet kalbos akcentas ir mašinos vairavimo egzaminas lyg ir skirtingi dalykai. Ach tie anglai su prancūzais. Tačiau dėl anglų kalbos jokių pretenzijų niekas niekur nepriima – privalu mokėti ir viskas. Be pykčio tik su nesliapiamu pavydu pagalvojau: ar kada nors Lietuvos Respublikoje lietuvių kalbai išauš toks giedras rytas?
Šioje vietoje noriu pastebėti, kad šio amžiaus I-ąjį dešimtmetį teko apklausti vyriausius amžiumi Šiaurės Rytų Lietuvos senolius, gyvenančius tarp Ignalinos ir Zarasų bei turėjusius ryšį su atominiu kompleksu šiame Lietuvos pakraštyje. Jų manymu, Lietuvos valstybė silpnai gina valstybinę kalbą, todėl šalyje ir esanti nenormali kalbinė situacija. Kai kurie jų, pavyzdžiui, nevadino, nesakė: Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerija, o – Švietimo ir mokslo ministerija Lietuvoje, nes Lietuvos Respublikos ministerija taip kaip dabar elgiamąsi (švietimo reforma), negalėtų elgtis. Senolių manymu, esąs pasityčiojimas ir iš lietuvių kalbos, ir iš pačių lietuvių, kad kitataučiams dar porai metų pratęsiamas laikas valstybinei kalbai išmokti, lyg dvidešimties metų dar būtų neužtekę. Žinoma, kai kam ir 90 metų, nuo L. Želigovskio laikų, neužteko ir lietuviškai neišmoko. Kas nenori mokytis, tas ir neišmoks. Daugeliui senolių nesuprantama, kodėl toks valdžios vyrų pataikavimas, keliaklupščiavimas prieš buvusius okupantus, nesvarbu ar jie rusai, ar lenkai. Negi tikrai valdžios vyrai pasiklydo nacionalinėse vertybėse ar prarado nacionalinį orumą?
Senolių nuomone, esanti kita, dėl jų nusivylimo gal kiek uitruota, medalio pusė: per tiek metų lenkai lietuvių dar neišmokė lenkiškai kalbėti, todėl pasiklydėliai mūsų valdžios vyrai pratęsia terminą ir pasistengs šitą procesą pagreitinti: polonizacijai pasitarnaus nekaltos raidės, nekalti gatvių pavadinimai parašyti nekaltomis raidėmis, nekalti panašiai rašomi skelbimai, paskui jau apsukresni politikai pasinaudos įtakingų šalies žmonių nekaltu naivumu (o gal perdėm nekaltu apolitiškumu?)… Pokyčiai vyks nekaltai, juk reikia saugoti kitataučių nacionalinį orumą: aukšti tarybiniai pareigūnai norėjo Lietuvos be lietuvių, bet jiems nepavyko, už tai jų užmačias gali įgyvenditi kiti.
Šiame kontekste būtina pasakyti keletą žodžių apie lietuvių kalbą – vargšę podukrą savo tikrojoje tėvynėje. Po to, kai vieno Visagino vietinio savaitraščio redaktorė mane užsipulė dėl straipsnio, kuriuo parodžiau, kaip dar silpnai Visagino miesto viešajame gyvenime vartojama valstybinė kalba ir suabejojau, negiVisaginas nekalbės lietuviškai, anot rašusiosios, “reikia skubėti pamažu”, esą kitose šalyse imigravę žmonės vietinę kalbą išmoksta kone po šimtmečio (paskaičiuota mano), pati redaktorė įvardijo net kelias kartas, kurių palikuonys pagaliau išmoksta vietinę kalbą (ir pavyzdžiu nurodo Jungtines Amerikos Valstijas, – tai bent!).
Visagino savivaldybės administracijos vieno padalinio vadovė kalbininkė Aleksandra Grigienė paskelbė publikaciją, parodydama, kad mano straipsnis “Respublikoje”, kuris nepatiko rusakalbei redaktorei, atitinka realią kalbinę situaciją mieste ir parašytas remiantis objektyvia medžiaga. Kiek vėliau, vietinėje miesto spaudoje suaktyvėjus išpuoliams prieš išdrįsusį kritiškai paknebinėti Sniečkaus praeitį ir Visagino dabartį, po tam tikro delsimo, palaikymo sulaukiau iš daugelio savivaldybės administracijos skyrių vadovų su administracijos vadovu Anžejumi Pupiniu, kuriems esu knygose padėkojęs.
Minimu laikotarpiu Visagino savivaldybės meras Vytautas Račkauskas liberaliai žiūrėjo į mano publikacijas, nes patyriau, kad jis manimi, kaip istoriku, pasitikėjo. Tačiau mieste radosi ne tik kitaip manančių /mąstančių/, bet ir agresyviai nusiteikusių. Jutau, kad meras mane užstojo, o tiesmukiškiau pasakius – neleido manęs “suvalgyti”. Knygos įžangoje jam padėkojau.
Ypač sudėtinga Rytų Lietuvos – Lietuvos valstybės lopšio – istorija su etninių žemių praradimu (siaurėjimu) ir žmonių nutautinimu (nutautėjimu). Netgi apie nedidelį, imkime atominės elektrinės rajoną, kuriame gyvena atominio komplekso statytojai, ekspluatuotojai, kitas aptarnaujantis personalas ir pan., nėra paprasta rašyti, pavyzdžiui, kaip paisoma nacionalinių simbolių, ar jie tikrai gerbiami ir kt. Atrodo, kas čia tokio, vietovėje tik 30 tūkstančių gyventojų, dauguma jų iš kitur atvykusių pagal “partijos ir širdies šaukimą”, bet reikia žinoti kas jie tokie: pamėgink parašyti apie vietovę kurioje gyvena 30 tūkstančių istorikų!
Bet sugrįžkime į Čikagą. Kitą dieną manęs egzaminuoti į mašiną įsėdo pagyvenusi dama. Daug nurodinėjo, bet važinėti Čikagos ramiais kvartalais, prasilenkiant su greitkeliais ir pagrindinių srautų transporto arterijomis, vienas malonumas. Vienoje gatvių sankryžoje, pažeisdamas kelių eismo taisykles, įlėkė automobilis. Tokiu atveju, anot ilgai Amerikoje gyvenančių išeivių, pasakyk pažeidėjui keletą reikalingų žodžių lenkiškai, rusiškai arba lietuviškai, tikrai supras, nes senbūviai vairuotojai taip nesielgiantys. Bet negi prasidėsi egzamino metu. Įvykdžiau visus egzaminuotojos nurodymus. Sugrįžus į aikštelę ji paklausė ar aš kartais nesąs bežadys. „Ne, mem /ponia/, – atsakiau, – bet aš turėjau karčią anglų kalbos pamoką“.
Man teko darbuotis laikraščio redaktoriaus padėjėju paskutiniais savaitraščio leidimo mėnesiais ir paskelbti keletą straipsnių bendru pavadinimu „Lietuviai“ („L.L.“ Nr. 15-18), kuriuose pasakojama apie jaunų lietuvių nelegalų gyvenimą ir problemas rytinėse JAV valstijose. Laikraščiui nustojus eiti, suprantama, ne visi sumanymai liko įgyvendinti.
„Margutyje“, įrašant reportažą Čikagos lietuvių radijo valandėlei, transliuotai 1996 m. rugsėjyje, laidos vedėjas Leonas Narbutis klausė: „Rašote, trumpai išsireiškiant, apie teigiamus herojus. Argi nesutikote kitokių lietuvių, ypač tarp jaunų atvykėlių iš tėvynės?“.
Vasarą, važinėjant po Amerikos rytines valstijas, deja, teko sutikti ir kitaip apibūdinamų lietuvių, atitrūkstančių ar jau atitrūkusių nuo savo etninių šaknų, įsiurbiamų amerikietiško socialinio liūno, ženklinamo nebesugrąžinamomis netektimis: nušauti, papjauti, pasikorę ir t.t. Jaunimo žodžiais tariant, kai kurie bendraamžiai, išsivadavę iš tėvynės blokinių namų šešėlio ir daugiabučių proletarų prieglaudų, dabar klaidžioja dangoraižių brūzgynuose ir vegetuoja priplėkusiuose beismontuose (patalpose), nematydami perspektyvos ateičiai.
„Grįžkit į Tėvynę“, – sakau jiems. O jie į mane žiūri nepatikliai, kone kaip į nevisprotį. Lietuvoje teko sutikti vaikų, kurie nenori gyventi. Dabar už Atlanto matau jaunimą, kuris nebenori gyventi. Kas ir kur (Tėvynėje, išeivijoje) atkreips į juos dėmėsį. Ar jau galima juos priskirti prie nereikalingų: negi dar kas nežino, kad paliekami kaip daikatai nereikalingi vaikai, nereikalingas jaunimas, nereikalingi žmonės, o senjorai iš viso nepakeliama našta visuomenei (gal geriau greičiau įteisintų eutanaziją?!), apie kuriuos buvo rašyta ir „Laisvojoje Lietuvoje“. Mes, trys Lietuvos nenuoramos pedagogai, nesuprantame: gal mūsų, lietuvių, ne trys milijonai, o jau trys šimtai trys milijonai...
Pokalbiai su jaunimu įtikino, kad yra svarbu pažinti savo tautos istorinę praeitį, žinoti ir jausti savo etnines šaknis. Tai turėtų padėti klajojantiems emigrantams rasti kelius į dvasios ramybę ir būtų šaltiniu stokojamai stiprybei atstatyti. Nebe retenybė sutikti jauną lietuvį, pasimetusį savo mintyse, nebesuprantantį, kas jis toks, nutolusį nuo savo tėvų ir nebepažįstantį savo senelių. Tokie jauni žmonės net apgraibomis sunkiai orientavosi, jeigu iš viso orientavosi, nacionalinių vertybių sampratoje.
Po susitikimo su lietuviukais Rockforde „L.L.“ 1996 08 21 reportaže iš ciklo „Lietuviai“ išspausdinau medžiagą „Lietuvos vėliava“, apie pagarbą šiam valstybės simboliui. Ten yra ir mano nuo vaikystės neužmirštama „Sesers pamoka“: mes du jos broliai Algirdai (aš ir stribų nukankintos mamos sesers Lietuvos partizanų ryšininkės Marijonos jaunesnysis sūnus Algirdas, su kuriuo kartu mūsų šeimoje augome) savaitgaliais laukdavome iš mokslų į namus sugrįžtančios sesers Danutės. Mėgome piešti ir seseriai nupiešėme piešinius, kurių viršuje plevėsavo Lietuvos trispalvė. Mums pasirodė, kad vėliavos per mažos ir, paėmę dvigubą lapą, nuspalvinome didelę tautinę trispalvę. Pasitinkant sesę, varstomų durų skersvėjis mūsų piešinį nuo stalo nunešė ant žemės. Sesuo pakėlė nuspalvintus mokyklinio sąsiuvinio dvigubus lapus ir paklausė, ką mes darome, kai ant žemės nukrenta duonytė? Motinos buvome išmokyti nuo žemės pakeltą duoną pabučiuoti. Danutė padavė trispalvį popieriaus lapą: „Mes susižvalgėme ir atsargiai pabučiavome Lietuvos valstybės simpolį“ (p. 3).
Dažnas vyresnės kartos išeivis lietuvis daug žino apie savo gimtąjį kraštą, apie išgarsėjusius tautiečius. Jie tikrai daug žino, nes daug patyrė ir viską sukaupė savyje. Dažnas sutinka pasidalinti savo turtu su pašaliniais, bet palikti savo prisiminimus ateinančioms kartoms vengia. Panašūs samprotavimai grąžino prie minties, išsakytos publikacijoje apie JAV pilietį ir Lietuvos patriotą V. A. Graičiūną (užteko V. A. Graičiūnui atsisakyti JAV pilietybės ir priimti tarybinės Lietuvos pilietybę, kai tuoj pat atsidūrė Kemerovo gulage. Žmona Unė ilgai vyrui į Kemerovą siuntė siuntinius, kurie nesugrįždavo, nors vyras jau seniai buvo miręs), pavadintoje „Sunkus sugrįžimo kelias“ („Lietuvos ūkis“, 1996-1997 m.). Renkant medžiagą apie šį neeilinį menedžmento (vadybos) specialistą, atsiliepė ir Amerikos lietuviai: Jurgis Mikaila (Semenola), Bronius Nainys (Lemontas), Stasys Venslauskas (Knoxville), Arūnas Zailskas (Chicago), Liuda Senutienė ir Vaclovas Senuta (Brockton), Juozas Vėbra ir Vytautas Šliupas (Kalifornija) bei kiti, kurie kuo pajėgdami (galėdami) prisidėjo, kad iškili asmenybė, mokslininkas, teoretikas ir praktikas, stalinizmo rėžimo kankinys Vytautas Andrius Graičiūnas sugrįžtų iš praeities ir būtų žinomas būsimoms kartoms.
Amerikoje gyveną lietuviai šių eilučių autoriui ne kartą buvo pabrėžę mintį: „Daug mūsų istorijos reikšmingų epizodų slypi tautos atmintyje ir reikia stengtis ją prikelti (atgaivinti), reikia kalbėti netgi apie abejotinas įvykių nuotrupas ir paminėti smulkmenas, iš pirmo žvilgsnio atrodančias nereikšmingomis. Fragmentų visuma formuoja istorinės praeities vaizdą ir leidžia jį pilniau suprasti“.
Pabendravus su Čikagos lietuviais greitai įsitikini, kiek daug gražių ir svarbių praeities epizodų, patriotinių motyvų kitų žinių, nėra kaip nors užfiksuota, kad, laikui bėgant, neišnyktų.
Rodos, girdi kaip skamba malonus čikagietės Gražvydos Giedraitytės balsas, bylojantis apie senolių papročius: „Vaikštinėjo tėvulis / parugėmis, / pabarėmis. / Prašinėjo saulalas / be kepures, / be kepurėlas: / Vai, saulala, / vai, motula...“.
Lietuvių tautos raudos ir kitokios dainos, kurių Gražvyda Giedraitytė moka daugybę, atliekamos jausmingai, negali nejaudinti lietuvių folklorui neabejingo klausytojo.
1944 m., besitraukiant nuo okupantų, gimtojo Jurbarko apylinkėse ji užkasusi keletą sąsiuvinių su senųjų lietuvių liaudies dainų tekstais. Po daugelio metų, nuvažiavus jau į laisvą Tėvynę, dideliam savo nusivylimui Gražvyda Giedraitytė surado savo užkastą lobį, bet negailestingai laiko sunaikintą. Dainininkė sielojosi, kad neišliko kai kurios dainos, kurios jau tėvynainių pamirštos, o kai kurių dainų nebe visus posmelius prisimenanti.
Daug kitokio pobūdžio prisiminimų pasakojo Kazys Jankauskas, Vincas Valkavickas, Pranas Anglickas ir kiti čikagiečiai.
Kazys Jankauskas papasakojo apie lietuvių pagarbą nepriklausomos Lietuvos simboliams, kaip nuo raudonojo siaubo traukdamiesi tautiečiai, nebodami sunkumų ir pavojų, juos gelbėjo nuo okupantų ir gerbė išeivijoje. Jis kartu su draugais išsaugojo Tauragės valsčiaus trispalvę, kad ją sugrąžintų Tėvynėn, kai Lietuva bus laisva, kartu su JAV vėliava, kurios būdavo keliamos per šventes ir kitomis progomis. Būdamas silpnos sveikatos, pats ponas Kazys nebepajėgė brangios relikvijos nugabenti į Tėvynę. Parvežti vėliavą į Lietuvą buvo pasišovę nemažai tautiečių, bet jis jos perduoti neskubėjo, rinkosi, jo žodžiais tariant, patikimiausią (tinkamiausią) žmogų, ir ši garbė teko jaunajam Arvydui Kavaliauskui su šių eilučių autoriui. „Aš žiūriu į tikrą Lietuvos valstybės simbolį, laukiantį kelio namo. Prie šitos šventos Tėvynės relikvijos galvoju apie visuose pasaulio kraštuose tautiečių puoselėjamą lietuvybę, apie didžiulį lietuvių patriotizmą, apie visų mūsų meilę Tėvynei Lietuvai“ (Kavaliauskas A. Lietuvos vėliava. Laisvoji Lietuva, 1996 m. rugpjūčio 21 d.).
Vėliavos Tauragei buvo įteiktos 1997 m. vasario 16-ąją. Nepriklausomybės minėjimo iškilmės prasidėjo Šv. Mišiomis katalikų bažnyčioje, kur buvo pašventinta iš JAV atvežta Tauragės trispalvė. Šventinės iškilmės tęsėsi Tauragės kultūros rūmuose. Salėje Vasario 16-osios minėjimas prasidėjo Lietuvos himnu, kurį sugiedojo Kultūros namų „Jūros“ ansamblio ir Tremtinių bei politinių kalinių chorai (vadovai Jonas Jankauskas ir Romas Eičas).
Tauragės rajono laikraštyje pažymima: rajono meras Klemensas Paulius pristatė iš Vilniaus atvykusį dr. Algirdą Kavaliauską. Pasakęs, kad turįs atlikti kilnią misiją, Algirdas Kavaliauskas iš JAV atvežtą Lietuvos tautinę vėliavą įteikė rajono merui. Kai „Jūros“ šokėjai vėliavą išskleidė, salėje buvę žmonės atsistojo, Klemensas Paulius pasakė: „Sveika, trispalve, sugrįžusi į savo gimtąjį miestą“.
Grojant kultūros namų orkestrui, vadovas Alfonsas Sadauskas su ansamblio šokėjais trispalvę pritvirtino prie koto ir pastatė scenoje. Ne vienas, buvęs salėje, apsiašarojo, bučiavo šią relikviją.
Rajono meras svečiui įteikė vardinę juostą, žiupsnelį Tauragės žemės, kurią Algirdas Kavaliauskas prižadėjo išbarstyti ant Vlado Konstantinavičiaus kapo Čikagoje (Gaižauskas J., Jurgilaitė R. Paminėjome Vasario 16-ąja. Tauragiškių balsas, 1997 m. vasario 18 d. p. 1, ).
Tauragiškių dovanas, skirtas Kaziui Jankauskui, tų pačių metų vasarą Algirdo Kavaliausko prašymu į Čikagą nuvežė trakietė Aniceta Zamalaitienė. Tauragės žemės žiupsnelį ant Vlado Konstantinavičiaus kapo išbarstė pats Kazys Jankauskas.
Tauragiečių vardinėje padėkoje žmogui, atvežusiam vėliavas, rašoma:
„Kiekviena pasaulio tauta turi savo garbingiausią ir brangiausią simbolį – VĖLIAVĄ. Į ją remiamės tikėdami nepriklausomybe ir laisve, šventais žmogui dalykais, už kurios dažnai tenka kovoti, juos ginti. Garbė ir dėkingumas tūkstančiams lietuvių, išsaugojusiems protėvių kalnelį šventą, kunigaikščių vardus ir jų šlovę, knygnešių sunkų kelią, pakelės rūpintojėlį, šienpjovio dainą. Tik tų sąmojingų šviesių Lietuvos sūnų ir dukterų dėka liko gyva tautos ATMINTIS, be kurios nebūtų atgautos ir nepriklausomos DABARTIES, be kurios jau neįsivaizduotume ATEITIES. Visą ATMINTĮ apvainikuoja vėliava – ženklas mūsų GYVASTIES ir BUVIMO. Todėl negalime be virpulio ir jaudulio žiūrėti į džiaugsmo ir skausmo minutėmis plevėsuojančią mūsų trispalvę, nuėjusi sudėtingus kelius, paskutinį amžiaus dešimtmetį plazdanti VĖLIAVA yra pradžia VILTIES ir prisiminimai to kelio, kurį jai buvo lemta nueiti.
Ilgas kelias buvo skirtas VĖLIAVAI, kuri šiandien čia, Tauragėje. Ilgiems metams Tauragės valsčiaus raštininkas, šviesios atminties Vladas Konstantinavičius, pasiėmė ją į sunkų tremties kelią. Nuimta nuo valsčiaus pastato tautinė trispalvė, kaip švenčiausias daiktas buvo saugoma Jungtinėse Amerikos Valstijose, keliama švenčių metu kartu su šios šalies vėliava. Keliama su viltimi, kad sugrįš į tikruosius namus. Mirtis neleido Vladui Konstantinavičiui pačiam grįžti, tačiau jis paprašė kaimyną lietuvį Kazį Jankauską paimti išgelbėtą vėliavą ir ją labai saugoti, o kai Lietuva vėl bus laisva, trispalvę grąžinti į Tėvynę.
LIETUVA LAISVA. Gimtinės saulę vėl išvydo prieš ilgus metus iš Tauragės išėjusi, ilgai klaidžiojusi, bet išsaugota VĖLIAVA. Ji išliko ir sugrįžo pas mus tik dėka to, kad prie jos lietėsi be galo geros rankos. Rankų palytėta ir sušildyta Vlado Konstantinavičiaus, Kazio Jankausko širdžių, ši vėliava Lietuvos Valstybės simbolis, rado kelią į namus. Kaip simbolis visų tautų laisvės ir nepriklausomybės ir bendradarbiavimo šalia Lietuvos trispalvės Tauragėje liks ir JAV valstybinė vėliava.
Su džiaugsmu ir vilties ašaromis, su begaliniu dėkingumu priimdami iš gerb. dr. Algirdo Kavaliausko rankų mūsų tautos simbolį – išsaugotą Nepriklausomos Lietuvos trispalvę – tikime, kad ši šventa Tėvynės relikvija visada bylos apie lietuvio pagarbą šventiems idealams, patriotizmą, meilę Tėvynei.
Meras / parašas / K. Paulius
Tauragė, 1997 m.“
Po iškilmingos ir prasmingtos ceremonijos, mero K. Pauliaus namuose, vaišindamiesi jo žmonos skaniai paruošta vakariene, kalbėjome apie nelengvą lietuvybės puoselėjimą ir apie lietuvių orumą bei ryžtą išsaugant savo identitetą gyvenamose vietose.
Prisiminėm daug gražių ir garbingų Lietuvos istorijos momentų. Vaizduotėje iškilo paminklai Vytautui Didžiajam Veliuonoje, Perlojoje. Neužmirštamas įrašas iškaltas Perlojoje paminklo Vytautui Didžiajam papėdėje. Mano skaitytas ir sąmonėn įsirėžęs visam gyvenimui maždaug prieš pusšimtį metų, studijuojant Vilniaus Universitete: „Vytaute Didysai, gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis".
Iš studijų laikų prisimenu Perlojos vyresniuosius gyventojus su pasidižiavimu, tik atsargiai, mums, studentams, pasakojusius, apie savo respubliką ir kaip drąsūs perlojiškiai, vijo lenkus nuo gimtųjų žemių ir tuo prisidėdami prie visų lietuvių kovos už Tėvynę, nes apgavikai Suvalkų sutarties laužytojai kęsinosi į didelius Lietuvos plotus: „lenkai nuo mūsų gaudavo į kaulius“, sakė garbaus amžiaus perlojiškis. Moterys linksmai pasakojo, kaip lenkai, vejami jų senelių ir tėvų, šaukdavę ,,Prakletnaja Perloja!" („Prakeikta Perloja").
Tikiu, kad ir ateityje Lietuvos žmonių puoselėjamos dvasinės vertybės ir pagarba savąjai valstybei, jos simboliams, gimtąjai kalbai, kuriuos ne tik lietuviai, bet ir kiti Lietuvos žmonės vertino ir vertina, gerbė ir gerbia, saugojo ir saugoja, visada liūdys lietuvio tikėjimą nacionalinėmis vertybėmis, šventais idealais, meilę Tėvynei Lietuvai.
Atgal
