Tautos mokykla
11 13. Tikėjimu ir protu
Vidmantas Bartkus
Jei paklaustų – kas svarbiausia Lietuvos žiniasklaidoje šiais metais, nedvejodamas atsakyčiau – kad ir nežmoniškos bei kitoniškos mūsų televizijos transliuojama tikėjimo Lietuva atkarpėlė - keletas akordų brangiausiems Maironio žodžiams, kadangi ji sveikai „tebekoduoja“ ateinančias kartas dideliems žygiams ir darbams. Būsimiems veiksmams, kuriems pamatą klojo iš sakyklos dar Kristijonas Donelaitis su Strazdeliu, maldaknygnešyste bei blaivyste jų triūsą pratęsę vysk.M.Valančius, vienas 1863 m. sukilimo vadovų kun.A.Mackevičius, beje, gimęs Viduklėje ir nešęs Nepriklausomybės bei laisvės vėliavą, kun.A.Vienažindis bei matematikas kalbininkas vysk.A. Baranauskas su jų išdainuotais išsakytais posmais ir visa plejada garbingų tvirtų Vasario 16 akto signatarų – kun.V.Mironas, kun. A.Petrulis, vysk.A.Staugaitis, prelatas K.Šaulys ir pagaliau Lietuvai pagražinti draugijos įkūrėjas veiklusis kun.J.Tumo-Vaižgantas.
Ar neturėjome kuo smarkiausiai išsibarti ir sukrusti pamatę per didžiausius šalčius vieną vienutėlį prie Seimo su plakatėliu prieš girtuoklystės pramonę garo visiems seimūnams paeiliui duodantį mons.Alf.Svarinską, taip kad net parlamento stogas kilnojosi? Apsileista darbais, mintimis ne tik prie savo kiemų tvorų, bet ir valstybėje. Man baisiausia, kai rinkimų dieną pamatau žiniose bobelę mojančią ranka ir šviečiančią visą Lietuvą – „niekas nepasikeis“. Kaip nepasikeis? Su tokiais ruporais, skiepijančiais neviltį - tik į blogą pusę, tad jei bent kiek galvojame ir pergyvename, kokią Lietuvos valstybę paliksime savo vaikaičiams ir proanūkiams, tai laikas vėl įgyti "antrą kvėpavimą“ ir kasryt, padėkojus aukščiausiam, tik už tokius išbandymus kibti į veiklą. Protingą, gerai ir giliai apmąstytą. Dienai, savaitei, ketvertui metų, dešimtmečiui bei dvidešimtmečiui į priekį.
Monsinjoras yra be galo išmintingas, ir šiuo savo poelgiu mokina, kad įstatymdavystės bastione – Seime valstybės reikalus pajudinus į tinkamą pusę per vieną kitą milimetrą, Lietuvai tai atlieps šimtais kilometrų gėrio. Tad jei norite keisti situaciją valstybėje, tai kalbėkite apie ją ir su kunigu, jei ne tiesiai su politiku. Su parapijiečiais, jei ne su bendrapartiečiais. Kalbėkite ir per prieinamą žiniasklaidą, tačiau, svarbiausia itin taikliai, užčiuopę blogio mechanizmą ar bent jau esmę. O dabar pasakykite – kiek kartų studijavote įstatymų projektus iš srities, kuriai išsilavinimą esate įgiję, ar skaitėte 2008 metų vyriausybės programą, kuri lig šiol tebėra išskirtinis detalumo pavyzdys, nors ir prastai derėjo prie pasimetimo kriziniuose išbandymuose, arba, kitaip tariant, pasijutote tikru savos valstybės šeimininku. Tame yra šuo pakastas, kad mums nuolatos tebediegiama, jog politika, tai yra drabstymasis purvais, rietenos bei intrigos, automobiliai, turizmas, demonstratyvios peštynės su gėjais, o ne valstybės reikalų tvarkymasis. Tuo siekiama atbaidyti ne tik nuo domėjimosi teisiniu bei ekonominiu valstybės surėdymu, bet ir nuo visokeriopos partinės ir netgi visuomeninės veiklos. Juk atomizuotą, chaotišką masę yra žymiai lengviau užvaldyti bei pavergti, nei geriau organizuotą. O buvęs ratuotas ‚komsomolkos“ ruporas jau ir pamokė – nauja ‚istorinė“ valdžia pirmiausia skaičiuos pinigus, matyt, įteiginėdamas, kad tai yra žema, norėdamas atgrąsinti piliečius dar ir nuo šių – tautos kapitalo valdymo reikalų, kurie iš tikrųjų ekonomikai yra kaip vynas ir kraujas: kai susidaro jų trombai ar nepriteklius, sproginėja ne tik direktorių kraujagyslės, bet ir ištisos įmonės – bankrotais su kraupiausios bedarbystės šmeklomis. Man visada kėlė nuostabą daugybė šviesiausių galvų, susirinkusių ir bažnyčiose ir akademijose niekaip nesugebančių išsirikiuoti paskui savo lyderius produktyviai ir prasmingai veiklai, nors iš karto pastebėsiu, kad kiekvieną dieną Lietuvoje įvykstantys trys milijonai kad ir mažų, bet gerų ją visaip gražinančių darbų apie kuriuos dažniausiai nutylima, tai yra irgi labai daug. Šyptelėjau pasižiūrėjęs į šią vasarą sudarinėtą „Lietuvos sąrašą“, į kurį naivokūs žmonės prezidentūros papėdėje bandė surašyti mums žiniasklaidos įpirštus oratorius, begalinius filosofuotojus, gerai žinomus demagogus ir kitokius pastarojo dvidešimtmečio tauškalius niekdirbius, manydami, kad mūsų politikos „dinozaurai“ atneš ką nors nauja. Keleto šimtų pagrindinių Lietuvos problemų sąrašas jau antri metai tebeklaidžioja socdemų stalais. Idėja tikrai verta dėmesio - paskui panašaus sąvado ar net oficialaus registro eilutes pirmiausiai ir privalėtų rikiuotis tylios kuklių patriotų gretos, kurios į kiekvieną konkretų valstybės „votį“ turėtų įsikibti nelyg dantimis vilkšunis į blauzdą vagiui ir nepaleisti metų metais, kol dalykas valdžioje, nežiūrint bet kurios jos krypties nebūtų išspręstas visos Lietuvos labui. Ištisų organizacijų bylinėjimusi dėl biurokratų aplaidumo ar tų pačių gerai prigriebtų politikų pastangomis.
Politikos mokslai nėra paties aukščiausio sudėtingumo, kol nepasiekia ūkinės veiklos tvarkymo, nes globalios rinkos ekonomikos stabilumas - praktinio mokslo neišspręstas uždavinys dėl savo milijardinio neaprėpiamumo, milijonų ryšių sudėtingumo ir įvairiausių erezijų, kurių, bene, baisiausia būtų tas saldus žodis – liberalizmas, su savo podukra - kosmopolitizmu. Tu būsi laisvas, kaip šuo nuo lenciūgo lakstyt ir lakt po visus kaimus, tu turėsi laisvę su centu kišenėje steigti savo banką, o su kauptuku ar plaktuku rankoje – ir ūkį ar verslą. Tu prisiuostęs, prisižiūrėjęs ar prisiliuobęs kvaišalų galėsi laisvai stovėti visą dieną, kad ir ant galvos, tik netrukdyk mums tvarkyti savojo reikalo įdėtame pinige, nuo kurio pasiimsime, anaiptol, ne katalikiškai. Pagaliau, tu priklausysi amžinai durnių kastai, jei sutiksi tik su 5 tūkstančių alga Tokia būtų, maždaug, liberalų mokymo esmė, nors jo apipynimas filosofinėmis schemomis nuo Milio, per Haieką iki Čikagos neoliberalų patrono Miltono Friedmano, konsultavusio netgi Čilės diktatorių generolą Augustą Pinočetą yra žymiai gilesnis bei platesnis – susigaudyti knygų tomuose ir tonose, bei pagauti esmę ir žvelgti kritiškai – vos ne Sizifo užduotis. Atrodė mandrai bei madingai, tačiau Amerika nuo klasikinio bei neoliberalizmo paskutiniais dvejais Barako Obamos - socialių demokratų krikščionių šeimos galvos išrinkimais ėmė ir nusisuko, pamačiusi, kad ne ten nueita, nes žalių dolerių spausdinimo mašinos produkciją - popierių jau ir ne kiekvienam afrikiečiui įsiūlysi mainais už apčiuopiamą daiktą. Sunku jam suvaldyti galingiausią pasaulio valstybę su griuvusia nekilnojamo būsto rinka, didžiausiais bankininkystės bei automobilių pramonės bankrotais, tačiau jau prieš pusmetį paskelbta, kad valstijos pagamino tiek pat, kiek prieš krizę, bet su 6 mln. mažesniu dirbančiųjų kiekiu - pakilo darbo našumas. Ne viskas jam sekėsi – vos prezidento kėdės nekainavo kongreso atmestas naujų darbo vietų kūrimo planas, atkeliavęs iš Princeton universiteto, nes net du metus stalčiuje pralaukė savo valandos, tačiau praktiški amerikiečiai akivaizdžiai pasirinko mažesnę blogybę.
Politikas neišmanantis ekonominių dalykų arba priverstas į juos gilintis arba, geriausiu atveju nueina į švietėjiškumą, auklėjiškumą su pamokymais Švietimo ministerijoms bei grūmojimais televizijų bulvarams. Tai irgi neblogai, nes dvasios stiprybė yra gyvybingumo pagrindas, o žymiai blogesnis variantas, besišaipantis puikybėje ekonomikos analfabetas negalintis numatyti ateities ir nežinodamas, kaip atliepti žemiškuosius ūkiškus rinkėjų lūkesčius iš istorijos – gerai, jei ne jos šiukšlyno, traukia vieną po kito skriaudiką, jo nuodėmes, ir tokiu būdu, netgi, ne visai valingai, tampa vienos tautos kurstytoju prieš kitą. Taip buvo visados, ir visur, tačiau tokių politikos „plokštelės“ greitai sudyla, o būna ir, - rinkėjai neretai pasigauna vieną kitą užstalės ar barų kalbėtoją, šizofreniškai paranojišką hipnotizuotoją: ar Miuncheno aludėse ar pasaulinės revoliucijos tribūnose. Supraskime – ir įsisąmoninkime – kiekviena tauta yra atsakinga ir už savo valdžią, todėl užburti teisiamo „kniaziaus“ antakių kilnojimais ir 1509 Lt suma įtikėję lengvatikiai turėtų nuo jo taip lengvai neatstoti – „žadėjai – atiduok“. Betgi, vėl – daugelio balsuota buvo ne „už“, bet iš piktumo prieš neūkiškumą, neorganizuotumą už kurį atsakingi esame visi. Pagaliau tai ir septynioliktūkstantinės partijos vidaus demokratijos ir klaninio neparsidavimo turčiui bei ketvirčio milijono juo įtikėjusių rinkėjų reikalas, užgavęs kiekvieną mūsų. Kita vertus – negalima perlenkti lazdos: kol nenuteistas, tol prievarta nebaustinas, bet jei vilkino procesą, tai neturėtume leisti skubėti ir į atsakingesnį postą, akylai stebėdami, kaip socdemų atkuriamas Valstybės strateginio planavimo ir kontrolės komitetas kiekvieną ketvirtį atvelės visų ministrų kailius, skaičiuodamas, kur, kam ir kiek mūsų pinigų nukreipta. Ir ne tik stebėti, bet prireikus, ir gerai nuo savęs įpliekti. Juk dešimtmečiais nesusitvarkome su pačia didžiausia bėda – bendrų visų piliečių pinigų panauda valstybės reikmėms, arba finansų srautais. Bet pabandykite tai daryti – Švietimo ministerijos su šiaip guviu ir visad pasitempusiu liberalu G.Steponavičium interneto svetainės finansuose – biudžeto lentelėse, tradiciškai, pats tikriausias jovalas: tiltas suplaktas su miltu, o norėdami sužinoti, kiek išleista patriotinėms programoms, ne itin, ką ir pešite. Va čia, ir reikia pasimokyti protingo liberalų pamokymo – pliekti iš peties visą nerangų valstybės aparatą su visais jo biurokratais. Išmanantis kompiuterius jų programuotojas pasakys – vienas juokas dabar yra padaryti, kad spustelėtas skaičiukas išlaidų lentelėje iš karto skleistųsi nauja, paaiškinančia, kaip ši suma išskirstyta bei panaudota – ir taip, šiais laikais turėtų būti iki kiekvienos ministerijos ar departamento bei savivaldybės šluotkočio apskaitymo. Taip, kaip mokė Romas Sakadolskis: skaidrumo, atskaitomybės bei atsakomybės, kur be pirmojo niekada nebus ir trečiojo. O dabar per visus du naujos neprigulmybės dešimtmečius pinigų skirtstymas tiek užtemdytas, kad semk iš bendrų kiekvieno piliečio gerovei skirtų pinigų milijonais, praganyk milijardais – nieko gerai nesimato, nors kai kada ir pasigirsta. – ir beveik visiems gerai. Netgi Algirdui Paleckiui už kurio „frontovikus“, žiūrėk, jau daugiau nei 15 tūkstančių išsibarstę po visur balsavo. Jei būtų vienoj vietoj, tai ir tris Seimo mandatus būtų pešę, bet rinkiminis barjeras sulaikė.
Ant naują pasaulio tvarką dariusio fiurerio kareivų diržų buvo šėtoniškai užrašyta „Gott mit uns“. Jų piktadarystes žino daugelis, bei niekad nepamirš rytuose. Tie, į kuriuos užsibarikadavusius dūmotame Rusios parlamente 1993 m. rudenį šaudė B.Jelcino tankai, pasitraukę rūsiais po septyneto metų grįžo į valdžią jau kremliuje. Užprogramuoti visam gyvenimui, „grąžos“ duoda pagal visas kraštutines, šiaip, jau bent Sibire, ir gero rusiško charakterio savybes. Taip duoda, kad visame pasaulyje ir pas mus, žiūrėk, supleškėjo Bažnytėlės ir tuo pat metu pradvokė tetrališkas Jėzaus veido niekinimo skandalas. Sulaikytasis padegėjas kaip iš vadovėlio aiškina – „balsai iš kosmoso paliepė“, betgi yra dar pas mus žinančių, kas pirmą „sputniką“ ir kosmonautą į erdves pasiuntė.
Jaunystėje ir raudonavęs liberalizmas yra kaip tas kolorado vabalas – jo daugėjant, bulvių derliai menkėja. Laikas apsispręsti ar chemikalai, ar paglobojamos kurapkos juos lesdamos daugiau naudos atneš. Betgi, atvertę žemės ūkio ministerijos pinigų lenteles bei strategijų aprašus, vėlgi, pamatome: ne veltui valdininkai algas gauna. Anksčiau buvo rentabilumas, dabar gi – tik konkurencingumas. Kolchozus ir sov-ūkius pakeitė bendrovės. Mažai kooperatyvų – Izraelio kibucai pats geriausias pavyzdys. Strategijose – kaimo plėtros programos, o jis kaip traukėsi, taip ir tebeužtrūkinėja vėjais, o ne dūmais kaminuose Šv.Kalėdoms bei daugėjančiomis užkaltų langų akiduobėmis. Tikriausiai, įsitaisius ministerijose vertėjus iš kitų valstybių popierių perrašo lietuviškai – internetu dabar gi lengvai prieinama. Ir išrodo šiuolaikiškai. Nesakyčiau, kad įdirbio nėra, bet jei norėtumėte rimtai įsikirsti – gerą mėnesį su galvos skauduliais ir nervu tektų aukoti.. Vardan tos, Lietuvos, nes ir sakinių, ir mandrų terminų, ir pinigų – vežimais trauk. Ar kas nors gaudosi itin gerai tuose dalykuose, neturėdamas ekonomisto išsilavinimo bei finansininko patirties? Abejoju. Nebent, tas, kuriam siekiant pasigviešti saviems, tenka ir silpnesnes vietas dokumentuose užčiuopti. Taigi, jei norite rimtai įsirėžti į politiką – kovą už tvarką valstybėje, tai pirmiausiai teks gerai perkrimsti bent vienos kitos ministerijos strategijas bei pinigus rištus prie jų. Ir niekur nesidėsime neišmokę valdininkų tvarkingai dėti litą prie euro patiems svarbiausiems dalykams, o ne jų privačioms pilims. Sukrusti privalo ir katalikų bei pasauliečių akademijų ekonomistai. Betgi, kurios partijos programoje - totali finansų priežiūra ir jų panaudos efektingumas? Būtų mano valia – prie politikos dabar neprileisčiau jokio ekonominio mažaraščio per Gedimino pilies patrankos šūvį iki pat Rusijos ambasados prūdo Žvėryne, kuri, matyt, yra labai suinteresuota nauju pasipūtusiu Lietuvos premjeru, ekonomikos mažaraščiu, kuris toliau nuvairuotų jos finansus į visais skersvėjais tebekiaurą „batą“.
Kryptį politikoje ir šimtametei, bet tebejaunai ateitininkijai ir jauniesiems krikščionims demokratams, kaip ir socialdemokratų pamainai yra nurodęs Popiežius Jonas Paulius II surasdavęs laiko pro vartelius išeiti į gatvelę pasikalbėti ir su šlavėjais, savo enciklikomis darbininkams neveltui kritiškai atsiliepęs apie dabartinį liberalųjį kapitalizmą. Jis dar 1981 m. finansų rinkų liberalizavimo priešaušryje praregėjo didžiąsias pasaulio grėsmes. Enciklikos LABOREM EXERCENS temos - Darbo ir kapitalo konfliktas dabartiniu istorijos tarpsniu, Darbo žmonių teisės, Dvasinė darbo prasmė tebėra aktualios absoliučiai visoms politinėms partijoms bei profesinėms sąjungoms.
Atgal
