Tautos mokykla
11 09. Kaip naktiniuose klubuose ugdomas salies jaunimas?
Dr. Egidijus Mažintas
Domėdamasis jaunimo ugdymu, dirbdamas su mokiniais mokyklose, neįgaliaisiais, aukštosiose mokyklose su studentais, laisvalaikiu tyrinėju ir restoranų kultūrą. Ją pavadinkime Lietuvos Klubinės kultūra (LKK). LKK giminystė teatriniams žanrams kaip menų jungiamojo komplekso idėja tarpukaryje gyvavo kai kuriose Kauno kavinėse (“Konrado”).Renginių tikslai-“garbėn kelti lietuviškumą”(Vydūnas). J.Lindė-Dobilas pabrėžė visų menų įtaką “tautiškajame mokyme”? Tačiau šiandiena populiarus posakis, kad vaikui užauginti reikia viso kaimo. Kaimą sunaikinome. Arba kitas posakis ne mažiau iškalbingas: “Kai ilgai žiūrime į prarają, tai praraja ima žiūrėti į mus.
Koks puodelis toks dangtelis.
XX amžiaus pradžioje buvo šlovinama transformacja, hibridiškumas, susimaišymas, negrynumas. Vėliau atsirado netikėtų idėju, politikų ir kultūrų (nacistinė, sovietinė, amerikoninė, socialistinė) derinių. Dėl šios lemties daugelis žmonių neteko savo tėvynės. Kiti staiga tapo pabėgėliais arba emigrantais-kaip beje ir XXI amžiuje nesėkmingai po ES konstitucija mėgdžiojanti bolševikinės Trockio ir Lenino idėjas. Jie nebeturėjo socialinės, kultūrinės , politinės, geografinės erdvės, Nežinojo kur reikia gyventi ir į kur reikia grįžti. Tokioje būsenoje gyveno XX amžiaus Lietuva ir visi išeiviai iš šios kažkada didelės ir savitai ideologizuotos praeities. Patyrę sukrėtimus Lietuvos elitas nesvajojo apie pasaulio bendruomėnės malonę, o realiai, teisingai suprato, kad nuo įvairių teisinių aktų, susitarimų ir taisyklių, kitų kraštų sprendimų priklausys Tautos likimas. Tačiau niekas neabejojo, kad tautinis švietimas ir konstitucinis valdymas yra susieti. Tačiau mūsų šviesuoliai po vasario 16d.pirma rūpinosi ne ekonominių duobių užmėtimu, o praeities tradicijų ir papročių, teatrine-muzikine kultūra. Tautinė kultūra, buvo nacionali, tačiau Kaunas tapęs Laikinaja sostine iškėlė aukštus valstybės valdymo ir kultūrinimo per lietuvybę kriterijus, kurių stengėsi laikyti visos tarpukario vyriausybės. Šiandiena Vilnius yra mažiausiai lietuviškas miestas. Prisiminkite lygiai prieš 100 metų kiek Vilniuje gyveno lietuvių? Apie 3%. Mes ir šiandiena neturime miestų kultūros. Krikščionybė judėiška. Kaime laikėsi būtent lietuviškos tradicijos. Visa valstiečių buitis buvo tautiška, nacionalinė. Tarpukaryje KK buvo apstu liaudies muzkantų, kaip Pupų Dėdė, teatralizuoti teatrų pasirodymai kavinėse, bei restoranuose taip pat buvo perdėm nacionalistiški. Dabartinės ES kultūros dainiai būtų ėmę persekioti mūsų KK tarpukario vykusius renginius.
Sudriskus šalies kultūra po restoranus blaškos
Lietuvos universitetinės ir aukštosios mokyklos galėtų atkreipti dėmesį į klubinių ir mokyklinių renginių organizatorių specialybės dėstymą ir šios specialybės paruošimą. Klubinė kultūra kaip masinės pseudokultūros perteikimo ir pardavimo procesas.
Sovietmečiu KK atsidūrė dar kitokioje terpėje-buvo laikoma buržuaziniu išmislu.Vykdyti tyrinėjimus ir dalyvauti tokioje veikloje buvo laikoma negarbinga, žeminanti. Sovietmečiu Lietuvoje estrados artistai, deja negalėjo įsigyti aukštojo muzikinio išsilavinimo, išskyrus A.V.Frankonius. Todėl šiandiena turime apgailėtą LKK padėtį , o šiandienos meninėse programose dominuoja vestuvinio lygio, megėjiško saviveiklinio tipo atlikėjai. Labai džiugu, kad pagaliau LTV sukurė laidą „Triumfo arka“, kuri mano nuomone reabilitavo klasikinius profesionalius solistus, padėjo jiems išsikovoti rimtesnes pozicijas tarp mėgėjiškos struktūros „žvaigždučių“. Šiuo metu LKK kosmopolitiškėjant nėra šios srities profesionalų daug atsitiktinių asmenų dirba šioje srityje.Lietuvoje yra vos keletą aukštąjį muzikinį režisūrinį išsilavinimą turinčių menininkų. Lietuvos kultūra ne mažiau korumpuota nei ir kitos sferos. Lietuvos kultūros ministerija į savo daržą per pastaruosius penkiolika metų diskreditavo įtartinuose pinigų išplovimo operacijos, todėl kyla natūralus klausimas: ar išvis šaliai reikalinga kultūros ministerija? Nes ji užsiima pinigų perskirstymu, kurį gali atlikti mažas skyrius. Spauda susidomėjo politizuotos ministerijų sekretorių tarnybos, kurios tik pernai pagaliau sulaukė STT dėmesio: buvęs Kultūros ministeijos sekretorius J.Širvinskas, dešimtmetį formavęs šalies kultūros prioritetus, su kitais aukštais kultūros pareigūnais kaltinamas milžiniškų lėšų išvaistymu ne tik rengiant fejerverkus Vilniuje. O nacionaliniuose teatruose kas darosi. Mes šiandiena esame muzikinės-teatrinės kultūros provincijoje. Teatrinė šlovė jau seniai praeityje. Netgi profesionaliuose teatruose režisieriais dirba aktoriai, chorų vadovai, vadybininkai, visi kas nori. Lietuvos kultūra šiandien atitinka 1955 LTSR lygį, o mokslas 1965m.LTSR standartą. Analizuodamas "Valstybinės jaunimo reikalu tarybos parengtu jaunimo iniciatyvų katalogus" pasigedau lietuviškų klubinių įstaigų-restoranų, barų, kavinių, aludžių renginių kaip populiarios laisvalaikio formos vadinamos Lietuvos klubinės kultūros (LKK), statistinių duomenų. Pirmieji tokie tyrimai ir eksperimentai Vakaruose buvo atliekami XX amžiaus 3-jame dešimtmetyje. Gauti rezultatai analogiški narkotikų injekcijai į venas. Klubinė kultūra gali įtakoti studentijos pasaulėžiūrą. Lietuviškų klubinių meno renginių profesionalumas neįgauna autonomijos ir neužima deramos vietos klubų savinininkų, vadybininkų ir renginių organizatorių-režisierių estetinių pažiūrų sistemoje. LKK yra aklo mėgdžiojimo ir aklo kopijavimo stadijoje, perima svetimas kitų šalių renginius-Halovyną, Valentino ir t.t. Lietuviška klubinė kultūra pagal kultūrinį akiratį nėra nacionalinė, priklauso nuo kosmopolitinių ir komercinių laikmečio dvasios reikalavimų. Ne valstybinės bet verslo institucijos lemia kuri šventė gali tapti švente. Verslo struktūros abejingos valstybinių šventinių renginių finansavimui, bet visą kapitalą investuoja į klubinę kultūrą.
LKK kosmopolitiškai ir agresyviai atakuoja dvasinio ir meninio ugdymo vertybes
Lietuviškos studentijos, jaunimo, moksleivių kontaktas su LKK įkyriai siūlomų laisvalaikio formų kiekybe jungia savyje megėjiškų kičinių reiškinių konvulsijų sklaidą -nuogo žmogaus ir moters kaip pasilinksminimo objekto (pietūs ant nuogos merginos kūno, pasisėdėjimai merginų persirengimo kambariuose, pliaukšėjimas artistėms per užpakaliukus, sodinti šokėjas ar padavėjas ant klientų kelių, sumokėjus 50 litų vadinant vakaro kultūrinės programos atlikėjas ir artistes žeminančiais vardais, gėrimus nešiojančios nuogos padavėjos, o realybės šou, komerciniai kiti TV projektai kartoja užsienyje esančius projektus, nepasiūlydama nieko naujo: kulinarinės kelionės“Skonio reikalas”, „Jokių kliučių“ , „KK2“, , Super LT“, „Lietuvos talentai“ 2 minutės šlovės“ir t.t.) tiražavimą ir skiepija pakitusią meninių ir dvasinių vertybių orientaciją-konstruojama per prievartą plasmasinio, diskotekinio ažiotažo supratimo linkme. Komercinės kultūros perteklius pažeidė jaunimo orientaciją. Mokyklos, šeimos ir aukštosios mokymo įstaigos skiepijamų idealų nuostatos kito susidūrus su realiu masinės kultūros siūlomų reiškinių fenomenu. Nepatyręs jausminis jauno žmogaus spontaniškas kontaktas klubinė kultūros aplinkoje susidurė su erotikos, pornografijos biaurumo ir primityvių instinktų puoselėjimo tendencijų sklaida. Paraližuojančia jaunimo gebėjimą vertinti ir susivokti šios “naujos masinės kultūros” krypties bei tendencijos įvairovėje. Sunku užčiuopti orientacinius klubinės kultūros mokymo ir studijų gairių siluetus aukštosiose mokyklose. O pavadinimai? Kelia juoką, ir pasidygėjimą savininkų keliapliuščiavimų prieš kitų šalių kalebas, papročius. Lietuviškų klubinių renginių tiesmukai transplantuotos reklamos ir klipai tapo patrauklesnės už siūlomą programą, ar pasirodymą. Nauja karta išaugo žinodama, kad sažiningus sodina į kalėjima, naivius apgaudinėja, mylinčiaisiais naudojamasi. Pastarojo laikmečio brukama idėja:”Tegul žūva silpni ir negražūs”. Deja, išsamesnės panašių reiškinių analizės, problemų likvidavimo paieškų, apskritai šios srities tyrimų stokojama. Todėl LKK ypatumai jaunimo meninio ir dvasinio ugdymo kontekste yra svarbi tyrimų sfera ir aktuali pedagoginė problema.
Po apačia žaibuoja, viršuj kunkuliuoja
Vienpusiška orientacija į materialines gėrybes yra bene šių laikų visuomenės bruožas. Šitokią orientaciją formuoja ir palaiko tam tikri nacionaliniai veiksniai. Lietuviškos klubinės kultūros ideologų gyvenimo nuostata grynai vartotojiška. Renginiuose išlaidaujama, girtaujama, švaistomasi, kad pasiektų savo tikslų klubinės kultūros ideologai per papildomas primityvias pramogas puikiai parduoda konservinės kultūros tikslus.
Daugiausiai šių veiksnių veikiama pasikeitė daugumos jaunimo, tame tarpe studentijos pasaulėžiūra ir pasaulėjauta. Norėjau įsitikinti ar klubinių įstaigų direkcijų vartotojiškas siekimas pritraukti jaunima iš jį supančios akademinės aplinkos keičia dvasines vartotojų nuostatas. Ar lietuviškoje klubineje kultūroje formuojasi kita išsilaisvinusio iš meninio ir dvasinio ugdymo universalios asmenybės gniaužtų nauja šiuolaikiška jaunimo dvasinių vertybių kokybė. Ar tiesiog lietuviška klubinė kultūra siūlo kitus grožio ir meno estetikos transformuotus laikmečio idealus.
Archainėje Graikijoje įvykęs pusiausvyros ir grožio Apolono ir Dioniso-svaigulio ir instinktų išlaisvinimo-kultų susitikimas anot F. Nietzches šią civilizaciją atvedė į nepaprastą ir nepakartojamą lygmenį. Be kita ko, čia išryškėjo ir du svarbūs modernios Vakarų visuomenės fenomenas: teatras ir vyno kultūra. Galima sakyti, kad "padorus gėrimas" įtakoja tautos ar civilizacijos "laipsnių augimą". Vilniuje vienas po kito tarsi grybai po lietumi išdygo dideli puikiai įrengti ir išreklamuoti nelietuviškais bet tarptautiniais pavadinimais pakrikštyti klubai („New York“, "Helios", "Forum Palace", "Galaxy", "Intro", "Reset", "Terminalas" ir kt.). Jei Londonas-industrinis pramoninis, Berlynas-aktyviai kultūriškai angažuotas miestas. Vilnius lietuvybei prarastas miestas. Dar prieš 100 metų Vilniuje gyveno vos 2, 6% lietuvių. Pozicionuojant kosmopolitiškėjančio Vilniaus ateities įvaizdį gausėjančių valdininkų gretoms nepakako meninio ir dvasinio ugdymo mokslinininkų bei specialistų rekomendacijų. O Druskininkai. Kultūros strategija Druksininkuose yra „achilo kulnas”. Pažvelkime į pavadinimus. Dar ačiū kad buvusiuos sanatorijos nepakeitė pavadinimų į „Europa”, „New York”, „Rio De Žaneirą”, „Italija” ar „Versalis”. Pažiūrėkite, kur kurorto svečiai pietauja ar leidžia laisvalaikį. „Sicilija”,”Sicilija II”, „Čili”, ”Armank”, „Credo”, „Jerevan”, „Armėniška El &El užeiga”, „Mona Liza”, „Ragis”, Uno cafe”, „Pepės ledai”, restoranuose-„Central”, De Lita”, Europa Royal”, Ivolita”, „Violeta”, baruose-„Fito baras”, Salt Blues”, „Senfortis”, viešbučiuose-„Best Western hotel Central”, Aqua”, „Eurista”, Vila Evelina”, Andante apartamentami”, sveikatos ir grožio salonas”Afroditė“ir t.t. Šių įstaigų savininkai akivaizdžiai gėdyjasi dzūkiškų, lietuviškų tradicijų, ir nesubrendusių žmonių Noras įsiteikti svetimtaučiams rodo kvailumą ir nepilnavertiškumą. Tokie pavadinmai Kenkia miesto įvaizdžiui. Toks skubėjimas į Europą, pernelyg didelis garbinimas europinės kultūros yra tiesiog silpnaprotystės užuomazga. Koks esi pilietis jei gėdimasi senų tardicinių lietuviškų pavadinimų. Išvardysiu Dzūkijos partizanu slapyvardžius. Štai jie: Dzūkijos partizanų slapyvardžiai kaip ir vardai ypač tautiški, jie matosi, nebuvo piratai, kaubojai, anglai, amerikonai, Džordžai, džonai, Žanai, ar Kadinolai ar kaip dabartinių šou programose dalyvaujančių jaunųjų lietuvių vardai. Dzūkijos partizanai buvo: Medinis, Savanoris, Radastas, Papartis, Savukas, Lietutis, Liepa, Rytas, Lakūnas, Margis, Uosis, Žvalgas, Butageidis, Sklandytuvas, Kelmas, Jotvingis, Kibirkštis, Žilvitis, Laisvūnas, Kalnelis, Skiedra, Karvelis, Suvalkas, Sukilėlis, Gervė, Darius, Audra, Strazdas< Lapinas, Perkūnas, Šernas, Karklas, Karklas, Klevas, Milžinas, Paukštis, Stumbras, Špokas, Lokys, Smilga, Vaidilutis, Vasaris, Šaulys, Raktelis, Gegutis, Sapnas, Lubinas, Dobilas, Linksmutis, Ąžuolinis, Laimis, Darius ir kt.
Iš keistų partizanų pavardžių, paminėsiu šias: Pantera, Sekretorius, Dofas, Liūtas, Naikintuvas, kokie nekalti palyginus su ta svetimų kosmopolitiškų vardų vardų banga užplūdusių eterį ir spaudą. Slapyvardžiais besidomintis žurnalistas Vytautas Rimša pastebi, kad „gražų pasipriešinimo carinei Rusijai pavyzdį žmonėms prieš lietuvių kalbos menkinimą, lietuviškos spaudos draudimą, pagaliau, prieš pačios tautos bei jos kultūros žeminimą tuo metu parodė mūsų rašytojai“. Nepaisydami draudimų ir persekiojimų, jie ir toliau savo raštus rašė ir skelbė lietuvių kalba, bet pasirašinėdami slapyvardžiais. Taip Jonas Basanavičius tapo Birštonas; Vincas Kudirka – Kapsas, Paežerių Vincas; Julija Žymantienė – Žemaitė; Jonas Mačiulis – Maironis; Gabrielė Petkevičaitė – Bitė; Pranas Vaičaitis – Sekupasaka; Juozas Tumas – Vaižgantas; Jonas Jablonskis – Rygiškių Jonas; Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana; Liudvika Didžiulienė – Žmona; Aleksandras Dambrauskas – Adomas Jakštas ir t. t.Tuo metu slapyvardžiai tapo bendrine visuotinio inteligentų pasipriešinimo carinės Rusijos nutautinimo politikai, vykdomai mūsų šalyje, išraiška. Panašiai šie reikalai 1920–1940 m. susiklostė ir Vilnijos krašte, kai Lenkija pagrobė mūsų sostinę Vilnių bei pietines Lietuvos žemes ir ėmė persekioti čia buvusią lietuvišką spaudą bei lietuviškai rašiusius autorius.Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940 m.) slapyvardžius kai kurie rašytojai naudojo ir toliau: A. Vienuolis – Antanas Žukauskas; Putinas – Vincas Mykolaitis; V. Krėvė – Vincas Mickevičius; S. Nėris – Salomėja Bačinskaitė-Bučienė; Vaidilutė – Ona Pleirytė-Puidienė; J. Radžvilas – Kostas Korsakas; Juozas Baltušis – Albertas Juozėnas ir kt. Savo raštus pasirašinėti slapyvardžiais ypač mėgo rašytojas Balys Sruoga, kuris jų turėjęs apie 100. Slapyvardžius vartojo ir kiti visuomenės veikėjai. Pavyzdžiui, literatas bei aktorius Petras Biržys itin populiariu to meto šalyje Pupų Dėdės slapyvardžiu rengė savo satyrines muzikines valandėles per Lietuvos radiją, o keliaudamas po šalį – koncertus šalies miesteliuose. Tačiau Vilniaus, Kauno, Raseinių renginiai buvo tautiškai ir lietuviškai nusiteikę miestai. Pozicionuojant kosmopolitiškėjančio Vilniaus ateities įvaizdį gausėjančių valdininkų gretoms nepakako meninio ir dvasinio ugdymo mokslininkų bei specialistų rekomendacijų. Dabar pasidarė dar parodiškesnė situacija: iš Lietuvos masiškai išvyksta žmonės, tačiau valdininkų gretos katastrofiškai auga. Profesorius V.Landsbergis pasakė:”mūsų laikais vis mažiau reikšmės turi principai ir ištikimybė jiems, juolab garbė laikytis įsipareigojimų. Visai netoli nuo čia, mes esame apsuptyje, kur garbės supratimas apskritai yra lygus nuliui. Tai yra, nes, įtartinos probos aukso vidurys, per visą vakaru civilizaciją rieda vertybinio reliatyvizmo bandos, kvietimai iš įpročio dar kalbėti gražiai, bet elgtis pragmatiškai ir, prireikus, išganingai susilieti su blogiu.”. Prof.L.Donskis dar griežtesnis:”iš „Europos iš tkrųjų liks tik ekonominės idėjos, marai ir karai”. Reziumuojant, galima konstatuoti, Lietuva niekad nebuvo teisiška valstybė, gal būt tarpukaryje. Labai norėtų politikieriai, kurie 20 sėdėjo valdžioje ir nieko pozityvaus nenuveikė šaliai, kad šį korumpuotų kriminalinių struktūrų susiliejimą su aukščiausiais valdžios sluoksniais hibridą norėtų, kad laikytumėme demokratija. Tačiau visa tai turi kitokį pavadinimą: valstybinis banditizmas pasiekė aukščiausią savo pakopą. Kada pagal C.Marxą: „apačios negali toliau taip gyventi, o viršūnės nesugeba toliau valdyti“ pasirinktais korumpuotais krumpliaračiais
Kai tvarteliuosi raudoni paršeliai vartosi
Aukščiausios šalies valdžios sluoksniuose kaip ir LKK vyrauja standartiniai pramogavimai ir erotiniai kūniškieji malonumai, pakeliantys arba nuleidžiantys valdininkų reitingus, kaip ir „žvaigždžių ir žvaigždelių“asmeninio gyvenimo pikantiškas detales. Po perestroikos į Lietuvos valdžios struktūras, kurios kūrėsi sovietišku principu atėjo samdiniai, vagys, kultūriškai beraštė verguomenė, kuri greita susiliejo su spekuliantų vartotojiška filosofija, o LKK ir šou versle atėjo mažai meniškai išprusis vestuvinių muzikantų ir negabių bet ambicingo asfaltos kultūros karta. Ilgus metus turėjome tik „Dviračio žynias” vienintelę kiek įdomesnę pramoginę programą. Dabar ir ši išsisėmė, pliekdama kitus valdžios atstovus, kai kurie šios laidos vadovai, pastaraisiais metais, susitapatinę su valdininkijos luomu elgėsi dar blogiau: tapo politiniais invalidais. Šokių ir dainų maratonai nusidriekiantys TV programose nukopijuoti iš gana jau nusibodusių paribio laidų. Nesidomima iškilių lietuvių gyvenimais, tradicijomis. TV serialuose muilo ir kriminalinių siužetų vingiai labai abejotino skonio, atitinkantys pasaulio provincijos nusmukusią ir nusilpusią kultūrą. Graikų filosofai siekė, kaip ir mūsų proseneliai, kad išmintingi žmonės siektų ne malonumais paremtos laimės, bet vengti blogybių. Panašiai manė ir budistai. Dvasinis Tibeto vadovas Dalai Lama tikina, kad gyvenimą į laimę veda dvasinė drausmė, žmogiškoji šiluma ir atjauta. Taigi tarp malonumo ir prasmingumo nėra prieštaravimo, jeigu išlaikoma pusiausvyra. Pažvelkite į Lietuvos talentų konkursu, kurie dar vadinasi kitokiais pavadinimais-„15 minučių šlovės” ir t.t.bet tai taip pat einama užsienietiškų laidų pavyzdžiu. Ar jūs matėte kokius talentus išstato mažų šalies miestelių „Talentų konkursai“? Ten 95%pasirodymų ne lietuviški, jie atkartoja negrų-juodaodžių repą, šokiai taip pat velniai žino kokios kilmės, aišku skambant anglų kalba klykiantiems atlikėjams. Tarpukaryje buvo populiariausia prancūzų kalba, po to italų, lotynų, ispanų, graikų...O Lietuvos švietimo mokyklos reforma besidomintiems galiu pasakyti, kad neformaliojo ugdymo koncepcija yra ne lietuviška, ten nėra nei tautiškumo, nei patriotizmo- neformalusis ugdymas šiandiena tai subkultūros. Čia yra kalti ne tik aukšti pareigūnai iš susikompromitavusių švietimo ir kultūros ministerijų, kūrusių tonas instrukcijų, kad pateisinti savo reikalingumą Europos valstybei. O jei tos Europos sąjungos neliks po kelių metų, kaip pranašauja JAV politologai? Kaip tada? Kas ko atsiprašys? Bet ir mokytojai keliaklupčiauja pakitusiems moksleivių bei jaunimo standartiniams skoniams. Pedagogas turi kūrybiškai ugdyti jaunimą, skiepijant pasitikėjimą savo kalba, papročiais, valstybe. Ar yra ES tapatybė? O tokios tapatybės niekada nebuvo ir jos paprasčiausiai nėra kaip ir lietuviškos miestų kultūros.
Atgal
