Tautos mokykla
10 09. Duonos ir sąžinės problema
Antanas Mickevičius
Duonos problema perskiria istoriją į du frontus ir šių frontų grumtynėse slypi istorijos paslaptis. Duonos problema turi ryšį ne tik su žmogaus kūnu, bet ir su jo dvasia. Gyvybinis alkis nėra pati svarbiausioji kliūtis sukurti laimę šioje tikrovėje, todėl alkis nėra svarbiausias žemiškosios laimės priešas, bet sąžinė ir jos laisvė. Sąžinės negalima suklaidinti, kaip proto arba iškreipti kaip valios. Išbraukus sąžinės balsą iš žmogiškojo buvimo, būtų išbrauktas ir prasmės klausimas. Žmogiškosios būties paslaptis glūdi ne tik pačiame buvime, bet ir jo gyvenimo tiksle. Jeigu duona patenkina patį buvimą, tai tikslo ji neišsprendžia. Mūsų inkvizitoriškos valdžios statė ir stato užtvarus tarp žmogaus sąžinės ir konkrečių gyvenimo darbų, naudoja daug manipuliavimo strategijų bei informavimo priemonių dėmesio nukreipimui nuo svarbių problemų, kurias sprendžia ekonomikos ir politikos elitas. Taip tarp žmonių sąžinės ir konkretaus gyvenimo įterpia įstatymus, kurie darosi neįmanomu išmatuoti sąžinės turiniu idealios tikrovės matu, nes jie gal nesuprantami ir prieštaraujantys sveikai logikai ir moralei. Pvz. pedofilijos bylos teisiniai sprendimai, Garliavos įvykiai, „Snoro“ banko bankrotas, VAE statybos klausimai. Nuo sąžinės problemų sprendimo priklauso ir duonos problemos, tai 20 proc. skurstančių žmonių gyvenimas, gimstamumo mažėjimas, emigracija. Tačiau žmonių kančia tuo pat metu turi nuostabios ir žadinančios galios žmonių mąstymui, nes mąstymas kyla iš kančios. Jei žmogus nuolatos gyventų laimingai, jo būties galimybės neišsiskleistų, niekados neatbustų tikram buvimui, kovai už būvį. Laimės galia yra patyrime, tik per jos sudūžimą. Nesudužusi laimė mus nuvilnija į kasdienybę ir „prapuldo pasaulyje“, kuriame mūsų buvimas pasidaro tarsi užčiuopiamas, nes mes pradedame jo ieškoti nebūties tamsoje. Pergyvenimas, kad esame, pasidaro labai intensyvus. Tai rodo naujų politinių partijų steigimasis, kad mes dar esame ir kovotume už mus pačius, nesitikint nieko iš didžiųjų, mus valdančių partijų, žadančių gerovės. Taip gimė ir „Drąsos kelio“ partija Nr. 6, ne vien tik dėl duonos alkio problemos, bet ir dėl dvasinių paskatų, apsiginti nuo moralinio maro – pedofilijos „viruso“, žudančio sveikos tautos „ląsteles“. Deja, mūsų inkvizitiška valdžia su satanistine teisėtvarka, paveldėta iš blogio imperijos ir valdoma žiniasklaida, moraliniu tautos atgimimu nesirūpina. Per rinkiminę agitacinę kampaniją, nei viena partija rimtai nekelia moralinių problemų, o tik žada materialinę gerovę. Vienintelė partija „Drąsos kelias“ su vadove N. Venckiene pagrindiniu uždaviniu laiko teisingumo atstatymą ir moralės stiprumą. Pati N. Venckienė kovodama prieš amoralumą, neteko darbo, tampoma po teismus. Tuo ji ir skiriasi nuo Seimo pirmininkės I. Degutienės, kuri turėdama aukštus reitingus, neparodo reikiamos iniciatyvos, nepasipriešina valdančiam klanui. Nesant sąžiningumui ir teisingumui, materialinės gerovės neįmanoma pasiekti vien tik ekonomiškai.
Jumoro dėlei lieka pažymėti, jog nei lietuviški populistai, lietuviškasis Ostapas Benderis, nei lietuviškasis Rasputinas, žadantys 1500 Lt minimalų uždarbį, nei lietuviškieji Kisos – Vorabjaninai, siekiantys sėsti į auksinę Seimo kėdę, nesukurs Lietuvos žmonėms gerovės!
Atgal
