Tautos mokykla
10 05. Mūsų širdgėlos ruduo
Jonas A.Patriubavičius
Jonas Šadis
Pirmas langas Per Didžiąją Prancūzijos Revoliuciją, po Bastilijos paėmimo, konstitucinis komitetas parengė “Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją”. Pacituosime du punktus, kurie Lietuvoje iki šiol neįgyvendinami. “12. Žmogaus ir piliečių teisėms apsaugoti reikalinga visuoemninė valdžia, tačiau ši valdžia yra visų gerovei, o ne vien tų, kuriems ji yra patikėta”. 13. Mokesčiai turi būti paskirstyti lygiai visiems piliečiams pagal jų turtą.” XVIII a. pabaigoje paprasti prancūzai pasiėmė kuolus, spragilus ir pjautuvus ir kovėsi su aristokratais ir buržuazija, kad šitos teisės būtų įgyvendinamos. Apie tai giedama Prancūzijos himne – Marseljetėje. Tai kas neleidžia paprastiems Lietuvos žmonėms tokio rezultato pasiekti su rinkimų biuletenisu rankoje? “
Antras langas “Jeigu kandidatas į Seimo narisu nemoka lotynų kalbos, tai reiškia, kad universitete jis neišlaikė lotynų kalbos egzamino. Vadinasi, yra nemokša, gal stukačius, taigi negali atstovauti piliečiams, nes nebus valdžia, kuri yra visų gerovei. “
Anos nepriklausomos Lietuvos talentingiausia, dabar labiausiai užmiršta, poetė turėjo pranašės dovaną: neaiškiai nujautė artėjančią katastrofą, bet į klausimą, kas bus su Tėvyne ir ja pačia, nesurado atsakymo. Jautėsi nesaugi. Lietuvai ir jos poetei buvo nesaugu: niekas negalėjo, kaip dabar jau žinome, niekas nesirengė ištiesti ir neištiesė pagalbos rankos, nes geriausi draugai - interesai
Širdgėla dėl nešvankybių
Ir dabar Lietuvoje smurtauja interesai. Vis tik dabar padėtis kiek kitokia negu 1939 metais: Lietuva dar gali pati sau padėti – jeigu susigaudys, kokia katastrofa gresia, jeigu tarp mūsų atsiras lyderių, kurie drįs rizikuoti, jeigu partijos, kai piliečiai pašventins jų valdžią, valdys ne pagal interesus, o vadovausis idėja, kad teisinga, krikščioniška ir verta kurti gėrį visiems. .
Kaip sakydavo aname gyvenime, okupacijos metais, gyvename ypatingu laiku. Šį rudenį Lietuvoje rinkimų metas. Bet neatrodo, kad pasinaudosime šansu ir padėsime patys sau. Vis stiprėja įspūdis, kad ne, nepadėsime, kaip ir visus šios nepriklausomybės laiką ne rinksime, o tik balsuosime ir atiduosime valdžią kitai grupuotei, kuriai į mūsų širdgėlą nusispjauti.
Tokia nuojauta atsiranda dar ir iš to, kad rinkimų kampanija apsnūdusi ir kažkokia netikra, nes net nemėginama formuluoti klausimus, juo labiau ieškoti atsakymų ir duoti konkrečių pažadų. Pakanka paskaityti reklaminius popierius, kišamus į pašto dėžutes ar gatvėse iškabintus politikų veidus. Visi tik kviečia „dirbti kartu“, tik kartoja „žmogus – svarbiausia“. Nuo to tik kartu burnoje ir kartėlis širdyje.
Kodėl niekas neparašo, kiek šimtų tūkstančių darbo vietų sukurs ir kaip? Net nekalba apie darbo vietas, nes tai neatitinka valdančiųjų interesų, jiems patogu, kad žmonės emigruoja,. Tie jau netrukdys ateiti į valdžią.
Teorija sako, kad per rinkimų kampaniją turi atsiskleisti buvusios valdžios nešvankybės (žodis pasiskolintas, iš Europos Parlamento 2011 metų kovą vykusių diskusijų dėl bendrosios žemės ūkio politikos), t.y. negeri ar nevykę darbai, kurie nuodija piliečių gyvenimą. Paskui, rinkimų dieną, prie urnų piliečiai vieningai balsuoja, kad politikos kryptis būtų pakeista.
Iki šiol, per visus per šiuos dvidešimt metų, išskyrus balsavimą Aukščiausioje Taryboje arba Atkuriamajame Seime, kai buvo paskelbta nepriklausomybė, Lietuvos piliečiai nė karto nebalsavo, kad politikai keistų politikos (angl. „politics“ ir „policy“) kryptį. Mūsų piliečiai užsispyrę vis balsuoja už valdžios perdavimą vis kitai grupei draugų, daugiausia milijonierių, kurie prisigalvoja įgaliojimų, kokių rinkėjai net ir negalvojo suteikti. Ir tai jau pavojinga.
Taip, rinkimai išsigimė
Daugelis mūsų rinkėjų iki šiol nežino, už ką jiems balsuoti. Pavyzdžiui, ponioms patinka Masiulis, sako, geriausia ministras, bet ar nežino, kad jis - liberalas, o jais Jungtinėje Karalystėje gąsdina vaikus (sako, ateis liberalas, pagriebs įkiš į maišą ir išveš į mišką). Mūsų liberalas, kuris patinka kai kurioms ponioms, savo plakate, pastatytame pakeliui į Žvėryną, skelbia, kad per liberalų malonę mokyklų atnaujinta daugiausia. Be tai, švelniai tariant, netiesa: švietimas Lietuvoje per liberalų malonę komercializuotas, masiškai uždarinėjamos mokyklos, t.y. švietimui taikomi vadinamieji laisvosios rinkos principai. Teikiamos švietimo paslaugos, o tokiu atveju paslaugų tiekėjai taip pat reikalauja paslaugos. Mūsų valdžios žmonių veikla švietime yra pavyzdys, kaip pasisavinama įgaliojimai, kurių piliečiai jiems nesuteikė.
Mokyklos, darželiai ir visa švietimo sistema priklauso visuotinai svarbių socialinių paslaugų sferai, todėl reikia atsiklausti vietos bendruomenių, kokių paslaugų jai reikia ir kaip jas teikti . Jeigu, pavyzdžiui, Dainių (Kaišiadorių r.) bendruomenė nenori, kad jų kaimo pradinė mokykla būtų uždaryta, o vaikai atskirti nuo tėvų ir šeimos, susodinti į geltonus autobusiukus su užrašu „Mokyklinis“ būtų vežami į Žiežmarius, tai jokie viršininkai negali tokios bendruomenės valios paneigti.
Priminsime, kad Jungtinėje Karalystėje, į kurią dabar plūsta Lietuvoje nereikalingais pasijutę žmonės ir kurioje liberalais gąsdinami vaikai, mokyklų neuždarinėja net ir tuo atveju, kai saloje ar kaime lieka tik vienas vaikas. Taip ir dirba mokyklėlė: viena mokinė, vienas mokytojas ir sargas - kad skambintų prieštvaniniu skambučiu ir kviestų į pamoką. Štai kaip branginamas principas, kad mokykla negali būti rinkos aikštelė pelnui sunkti.
Visa tai, kas pasakyta, sakyta prikišamai parodyti, kad liberalų pasirinkta kryptis kariauti su mokyklomis ir vaikais yra nusikaltėliškai ydinga ir rinkėjai už tokią politiką negali balsuoti.
Šiuo metu Lietuvos valdžios ir kitų politikų pasirinkta kryptis į privačią mokyklą turi būti skubiai pakeista. Švietimo įstaigose reikia atkurti mokslo šviesos dvasią, naikinti biurokratizmą, užkirsti kelius mokytojų ir mokinių žeminimui, kai nepaprastą įtaką įgyja alkoholikų šeimose augantys vaikai su savais mobilumo (per pamokas vaikšto ir mokytoja jų negali nusodinti) ir patyčių papročiais (JAV tokius gydo elgesį reguliuojančiais vaistais „Prozac“ „ir „Ritalin?.) Kol šios nešvankybės nebus išguitos iš mokyklų, Lietuva neturės ateities ir mūsų širdgėla nemažės.
Taip, tikrai žuvis pūna ne nuo galvos
Nors mes ir ne poetai, bet vis labiau stiprėja įspūdis, kad Lietuvoje veikia piktos jėgos, suinteresuotos, kad politikos kryptys nebūtų keičiamos, kažkam naudinga status quo, kad būtų vis daugiau neaiškumo, o į klausimus neatsakoma. Suma sumarum, ir Lietuvos ateities klausimas neatsakytas
O ta padėtis katastrofiška. Iš tikrųjų Lietuvoje gyventi daugeliu atžvilgių nesaugu, nes valstybinės institucijos neveikia. Tai parodė vadinamieji Garliavos įvykiai. Reikia priminti, kad ir ankstesnes epochas, pavyzdžiui, prezidento Brazausko ir Adamkaus, geriausia charakterizavo ne reformos, o tais laikais įvykdytos žudynės. Kaip eilinis pilietis gali jaustis saugus, jeigu su prezidentu daug kartų medžiojęs Gedeminas Kiesus buvo taip žiauriai nužudytas? Kam buvo naudinga jį amžinai nutildyti?
Tai klausimas, kaip sako Amerikoje, vertas 64 tūkstančių dolerių. Kaip sako pas mus Lietuvoje, žuvis pūna nuo galvos. Dabar tas puvinys jau persisunkė į žemiausias apačias. Bet mums vis liepia tas galvas gerbti ir net garbinti, sako, kad jeigu taip nedarysime, tai ateis svetimi ir bus dar blogiau.
Matyt, viena iš tokios padėties priežasčių yra moralės griūtis. Čia kalta ir mokykla, kuri kaip valstybinė institucija, neatlieka savo funkcijos. Iš mokyklos programų išguiti humanitariniai dalykai, moksleiviai ugdomi taip, kad neatskirtų gėrio nuo blogio. Laisvalaikiu televizijos ir internetai, propaguodami sėkmę (dažniausiai išreiškiamą tam tikra pinigų suma, angl. achievement) bet kokia kaina, iliustruoja ir sukonkretina nužmoginimo programą. Ciklas užsidaro, mes turime labai nesaugią, nelaisvą ir pavojingą visuomenę, kuri neturi jėgų atsispirti Vakarų mums siunčiamiems iššūkiams. Mus dabar krikštija šiais iššūkiais ir juokiasi, kad mes nesusidorojame, neverslūs, dejuojame ir skundžiamės, nežinome ką daryti. Vakarams tai patinka, nes turi imigrantų, kurie plūsta į tas šalis prašydami išmaldos darbu.
Visuomenė, lietuvių tauta nebuvo pasirengusi mums primetamiems eksperimentams, kai visos žmogaus kūno dalys išnaudojamos pinigams daryti. Mokykla taip pat buvo nepasirengusi. Argi nebuvo aišku, kad Lietuvoje bus kuriami pedofilijos tinklai? Kam iš rentos gyvenantiems vokiečių, prancūzų ir anglų iškrypėliams, trenktis į Tailandą, tradicinės ir netradicinės pedofilijos ir prostitucijos rojų? Kam, jeigu galima tų pačių malonumų gauti arčiau, naujose demokratijose. Šios, Centrinės ir Vidurio Europa šalys, nors ir iš dalies prijungtos prie dalinio rezervavimo sistemos (daugiau apie tai žr.“ Modern money mechanics“), negali tiek daug pinigų skirti malonumams ir iškrypimams, kaip senoji Europa (iš čia terminas dviejų greičių Europa), todėl šiose vargstančiose šalyse susidaro visos sąlygos įkurti naują pragarą iškrypėliams. Štai kodėl reikia, kad mokyklose vaikai būtų ugdoma taip, kad neskirtų bloga nuo gera. Jiems, Vakarų politikams, artimojo užsienio pedofilijos tarnams, reikia kadrų visiems pragaro ratams. Ir reikia, kad valstybė būtų silpna, „demokratiška“.
Atrodo, kad padėtis be išeities, ką gi daryti? Receptas čia jau minėtas: humanitarinei kultūrai turi būti teikiama prioritetas. Paradoksas, čia praverstų ir lotynų kalbos grąžinimas į aukštąsias ir vidurines mokyklas. Valdovams, vadovams, vedliams ir kandidatams į Seimą turėtų būti taikomas cenzas, sakysim, mokėti lotynų kalbą.
Čia pat pademonstruosime ir tokios reformos naudą. Mokantiems lotyniškai paaiškėtų ir Garliavos įvykių esmė. Nes dabar niekas neaišku, kas ten buvo: ar teisėjas buvo pedofilas, buvo pedofilijos tinklas ar nebuvo, buvo mergaitė tvirkinama ar nebuvo. Ar tai tik išsigalvojimas?. Lotynų kalba labai praverstų žiojimui, jog tokia kaip Garliavoje istorija, tip top, nutiko senų senovėje, gal kelis tūkstančius metų atgal.
Tai buvo Makedonijoje, kuri tuo metu valdė visą Graikiją, o karalius buvo Phillipe‘as Aleksandro Makedoniečio, viso tai laikais žinomo pasaulio užkariautojo, tėvas.
Tai štai kokia Garliava atsitiko tada ir ten. Vienas iš karaliaus dvariškių buvo kilmingas, be to, gražiai nuaugęs, kaip sakoma, jaunuolis iš liemens ir stuomens Pausanias iš Oresto. Jį netradiciškai įsimylėjo toks Attal‘as, vienas iš karaliaus favoritų. Attal‘a visaip sukosi apie Pausaniasužpakalį, bet nieko negavo. Vieną kartą rūmuose vyko balius, į kurį rinkosi visas karalystės elitas, tarp jų buvo ir baronas Pausanias. Attal‘as jį nugirdė ir išprievartavo, paskui liepė tą patį daryti savo favoritams. Išsipagiriojęs Pausanias pasiskundė karaliui Filipp‘ui, bet šis nesijautė įžeistas (bet koks nusikaltimas įžaidžia ir karaliaus ir parlamentų valdžią) ir teisingumo nevykdė, dabar sakytume, buvo korumpuotas. To maža: paskyrė Attal‘ą klestinčios provincijos vietininku. Toliau įvykiai klostėsi žaibiškai. Philipo rūmuose buvo šventė, rengė prašmatnias dukters vestuves. Būsimasis žentas - vardu Aleksandras. Karalius Philipo žengė šventinės procesijos priekyje tarp dviejų Alesksandrų: sūnaus ir būsimojo žento. Šioje vietoje du kartus pažemintas – prievartavimų ir Attal‘o išaukštinimo - Pausaniasprišoko prie Philipo ir jį nudūrė.
Baisu, kad Europos civilizacija, gimusi iš antikos, negali mums būti pavyzdžiu, nes nieko nepasimokė, kad ir iš šios istorijos.
Langas pirmas. Dar seniai, seniai, prieš kokius 40 metų, rusų okupacijos metais VU universiteto lotynų kalbos dėstytojas Kazlauskas studentams pasakodavo anekdotus iš senovės Atėnų ir Romos istorijos. Moralas visada būdavo toks: tada, senovėje, buvo geriau negu prie tarybų valdžios. Vieną kartą dėstytojas ir sako mums, kad neakivaizdiniame skyriuje lotynų kalbą dėstąs iš provincijos suvažiuojantiems prokurorams ir teisėjams. Žinoma, nevengęs ir senoviškų istorijų, kurios skambėdavo kaip pašaipa iš tarybų valdžios. Prokurorai ir teisėjai buvo budrūs ir ideologiškai teisingi bildukai (rus. „stukač“), jie pranešdavo kam reikia. Paklaustas, kas iš to išėjo, lotynistas sakė: „Kai kurie jau įkopė į trečią kursą, bet iki šiol neišlaiko lotynų kalbos egzamino (reikėjo išlaikyti pirmame kurse)“. Ar reikia stebėtis, kad ir mūsų dienų prokurorų, nekultūringų, nemokančių lotynų kalbos, teisingumas selektyvus - kaip karaliaus Philipo?
Velnio veidas padoriame ES lange
Oskaras Wild‘as sakė, kad „vaišės gyvenimą paverčia pasaka“. Kaip žinoma. Oscar Wild buvo linksmas (angl. „gay“) žmogus. Linksmybės dažnai virsta košmaru, o paskui ir tragedija - kaip to nelaimingo Makedonijos karaliaus Philipo rūmuose, Vadinasi, valdovai savo valstybėse neturėtų toleruoti girtuokliavimo, nes tokiose valdose gyventi labai nesaugu, narkomanai kenčia baisiais kančias, kelia pavojų sau ir aplinkiniams. Be to, girtą gali išprievartauti.
Štai šią vasaros pradžioje Lietuvoje dingo keturios mergaitės, paskui rastos negyvos įvairiuose vandenyse. Kriminalų tyrėjai aiškinosi, ar tos mirtys nesusijusios. Buvo nustatyta, kad viena iš žuvusiųjų savo mirties vakarą linksminosi naktiniame klube, paskui važiavo taksi alkoholio pirkti. Paskui dingo ir buvo rasta vandenyje prigėrusi. Taip savižudiškai elgėsi mergina, kurią tėvai pasiuntė mokytis į universitetą. Pasaka baigėsi košmaru.
Lietuvoje alkoholizmas masinis, ta viena iš didžiausių problemų, pirmoji savižudybių priežastis. Bet mūsų valdovai tos problemos nemato. Tai kam už tokius Pilypus (graikiškai Phelippe) balsuoti ir vėl duoti valdžią?
Kaip žinoma, Seimas priėmė įstatymą, kuriuo einant draudžiama alų pardavinėti kioskuose dideliuose plastmasiniuose buteliuose. Tačiau nuodų pardavėjai surado išeitį. Anksčiau alų parduodavo per langelį. Dabar kioskas turi duris, galima užeiti į vidų, tai jau „paviljonas“. Ir taip formaliai, biurokratiškai traktuojant įstatymą jame padaroma spraga. Lietuvoje niekam nerūpi, kad įstatymai neveikia tiesiogiai, mums atimta teisė į vakarietišką teisę, kur vadovaujamasi įstatymo dvasia, o ne raide.
Vakarams irgi nerūpi, kad Lietuva turėtų vakarietišką tiesę. Vis labiau aiškėja, kad Europos Sąjungoje Lietuvai nesaugu, nes negalima savarankiškai spręsti problemų, ne tik alkoholizmo ir savižudybių. Mastrichto sutartyje (angl. „ politics“) visaip liaupsinamas subsidiarumas (turbūt kaip suvereniteto pakaitalas), tačiau tikrovėje (angl. „policy“) šis principas virsta savo priešingybe. Europos Sąjunga čia veikia kaip tie kioskų savininkai: vieną žodį pakeitė kitu ir mums, durneliams, jau gerai, nes jie jau vėl geria.
Europos Sąjungos veidmainystė paaiškėjo šiomis dienomis. Pasirodė velnio veidas padorių namų lange, kai Europos Komisija (t.y. biurokratai, ne kokie rinkti parlamentarai) skubos tvarka apsvarstė ir įsako Lietuvai leisti gaminti stiprų alų ir pilstyti jį į “bambalius“. Rusai tuos vadina soskėmis, lietuviškai „čiulpikai“, t.y. daiktai mažiems vaikas raminti (angl. „comforter“), kad užmigtų. Štai kaip Europos Sąjunga „rūpinasi“ savo jaunais žmonėmis, vietoj darbo kiša „soskę“, t.y. pasmerkia vaikus alkoholizmo kančioms, iš pradžių lėtai, o paskui ir netikėtai savižudybei.
Piktos jėgos pamažu verčia Lietuvą nesaugia dykyne. Mes susidūrėme su selektyviu principų taikymu, baisia veidmainyste. Dabar pats laikas į valdžios areną išvesti tokias politines jėgas, kurios pakeistų besąlygišką orientaciją į pūvančią Europos civilizaciją, kurią geriausiai charakterizuoja buvusio Pasaulio banko vadovo elgesys Niujorko viešbutyje. Šis, atsiprašant, ponas elgėsi kaip kuilys, lipo ant kambarinės. Jeigu ne ta kambarinė, nedaug betrūko, kad socialistas būtų išrinktas Prancūzijos prezidentu ir ER vadovu.
Jeigu Europos biurokratai neleidžia savarankiškai spręsti alkoholizmo ir savižudybių klausimų, pavyzdžiui, perkeliant į Lietuvą dvidešimtojo amžiau pradžioje Švedijos įvykdytą tautos išblaivinimo programą, tai kam mums tokie „draugai“ reikalingi? Matyt, atėjo laikas kurti alternatyvią strategiją.
Biurokratų paslaugos
Dar viena Lietuvos nelaimė – absoliutus biurokratijos dominavimas. Iš buvusios kompartijos ir KGB nomenklatūros išėję biurokratai apraizgė visas gyvenimo sritis ir, privatizavę savo tarnybas, solidariai veikia prieš žmones.
Sveikatos apsauga taip biurokratizuota, kad neliko vietos gydymui. Užuot gydę daktarai teikia paslaugas: išduoda taloną, išrašo vaistus (kai paprašai ir pasakai kokius), pamatuoja kraujospūdį, išrašo siuntimą į Santariškes (jeigu labai prašoma), pasiunčia į slaugos ligoninę numirti, išrašo mirties liudijimą. Kompensuojamų vaistų išrašymas - tik formali biurokratinė procedūra (dėl jos daugiausia eina pas gydytoją, užima jų laiką, už tai , už vizitą moka ligonių kasos), ją galima būtų perduoti vaistininkams.
Bet biurokratizmas įleidęs ir gilesnes šaknis. Karoliniškių poliklinikoje, kuri dabar renovuota ir atrodo kaip šokoladinis tortas, dvi daktarės koridoriuje susiginčijo, kuriai pagal instrukciją priklauso apžiūrėti šalia stovinčią pacientę. Gal ir neilgai ginčijosi, bet pacientė nesulaukė pagalbos, nugriuvo ir čia pat numirė. Matyt, paslaugų teikimo instrukcijose neparašyta, kad reiktų tokiu atveju šiek tiek pasiaukoti kenčiančiosios labui.
Kuo skiriasi daktaras, kuris gydo nuo gydymo paslaugų tiekėjo, (kuris savo ruožtu laukia paslaugos iš paciento) pailiustruosime asimetriniu pavyzdžiu iš praeities.
Pirmojo lietuvių romano autorius Vincas Pietaris buvo gydytojas. Dirbo Ustiužno mieste Rusijoje, Lietuvoje lietuviams caras draudė dirbti, tai savo meilę Lietuvai reiškė per atstumą, bet konkrečiai – rašė romaną (egras pavyzdys, gyvas priekaištas mūsų emigrantams). Kaip daktaras, buvo pagarsėjęs ir mylimas. Vieną kartą žiemą iškvietė jį pas ligonę. Reikėjo važiuoti 60 varstų. Sušalo ir susirgo. Netrukus mirė. Kai dar buvo gyvas, paklaustas, kam rizikavo žinodamas, kad jo sveikata irgi prasta, Vincas Pietaris silpstančiu balsu atsakė, neturėjęs teisės atsisakyti padėti kenčiančiam.. Mes nemanome, kad dabar tokių daktarų labai mažai, bet trūksta.
Socialinė apsauga taip pat biurokratizuota. Socialinė darbuotoja teikia paslaugas, kurios įrašytos biurokratų sugalvotoje kelių lapų sutartyje: jeigu neparašyta, kad senio ar neįgalaus slaugytoja gali nueiti į turgelį nupirkti obuolių, tai ir neis ir nenupirks, sakys , kad bijo susidurti su inspektore. Atneš lenkiškų iš parduotuvės, nes pagal sutartį tik ten ir gali pirkti..
Mokyklų sistema taip pat biurokratizuota. Mokytojas nelaisvas, jis tik teikia paslaugas: rašo planus, veda pamokas, sodina vaikučius į autobusiuką. Ugdyti žmogų, kuris atskirtų gėrį nuo blogio tam, kad gyvenimas nevirstų košmaru, labai sunku. Mokytojams patogiau pasilengvinti sau gyvenimą ir ugdymą paliekant savieigai (televizijai ir internetui) „teikti tik paslaugas“, Beje, aukščiau neparašėme, kad ugdo ir aplinka. Vaikas, atskirtas nuo tėvų ir šeimos ir nuo tos vietos, kurioje pirmą kartą pramerkęs akis pamatė saulę, nesijaučia saugus. Kai pradeda trankytis autobusiuku, tas nesaugumas sustiprėja ne tik tiesiogine prasme (galimo avarijos), bet ir išderina vaiko dvasią.
Dar apie biurokratiją Nacionalinės žemės tarnybos sistemoje. Čia tai jau be paslaugos už paslaugą neapsieinama. Iki šiol negrąžinta tėviškių žemė teisėtiems savininkams, o spekuliantai „prisipirko“ supirko tūkstančius hektarų. Parduodama ir teisė į žemę, t.y. teisės dokumentai. Jeigu pretendentas į savo tėviškės žemę, tos pretenzijos atsisako ir prašo kompensacijos, tai žemės supirkinėjimo rykliai su juo susiekia, pasiūlo dvigubai didesnę kompensaciją ir žemėtvarka (toks atvejis žinomas Kauno rajone, kur visi Kauno marių pakraščiai, visos pakriaušės „išparduotos), kaip sako rusai, „migom“ sutvarko reikalą: paima sklypą iš valstybinio žemės fondo ir parduoda spekuliantui.
Kas turi reikalą su žemėtvarkininkais, negali nesistebėti čia įsigalėjusios biurokratijos galia. Jeigu biurokratas priima sprendimą, tai jau viskas. Nacionalinėje žemės tarnybos sistemoje tokia tvarka, kad rajono skyrius priima sprendimą, o Nacionalinei žemės tarnybai (kuriai vadovauja Jonas Vasiliauskas) šio sprendimo negalima skųsti, nes ši ministerijos lygio institucija neturi sprendimo teisės. Štai kokia neįgali žemės tvarkymo hierarchija: sudarytos visos sąlygos kyšininkavimui ir žemės grobstymui.
Šiomis dienomis vieno rajono žemėtvarkos vadovas parašė mūsų kaimynui dviejų puslapių raštą dėl, atrodo, smulkaus reikalo (ponui niekaip neišmatuoja jo sodo sklypo). Tikrai to rašto rašymui sugaišo tiek laiko, kad sklypelį galėjo išmatuoti penkis karus. Tame rašte yra tokie žodžiai (citata): „Jeigu nesutinkate su Skyriaus parengtu atsakymu, turite teisę jį skųsti Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta (Žin. 1999, Nr. 13-308; 2000, Nr. 85-2566) nustatyta tvarka.“ Susidaro įspūdis, kad p žmogelis verčiamas duoti kyšį. Šį raštas gali byloti apie korupcinį veiksmą, t.y. sudaromos sąlygos įtraukti žmogų į kažkokius vaikščiojimus po teismus. O žmogelis vaikšto sunkiai, su lazda, tai pasirinks lengvesnį kelią: duos į saują.
Taip ir buvo. Parėjo namo ir randa savo pašto dėžutėje reklamą: raštą pasirašęs žemėtvarkininkas šioje apygardoje yra vienmandatis kandidatas į Seimą. Paklaustas už ką balsuos, žmogelis sakė mums, kad gerai pagalvojęs nusprendė balsuoti už tą žemėtvarkininką, nes jam pateikus į Seimą, būtų naujas, tai gal sutvarkytų jo reikalą.
Mes turime visus dokumentus, kuriais pagristi čia išdėstyti teiginiai. Jeigu kas nors susidomės, galėsime tuos dokumentus pateikti (žinoma, jeigu mums suteiks saugumo garantijas, nes žemės spekuliantai važinėja ginkluoti ir su savo sargybinių kariuomene). Iki šiol buvusioms valdžioms tokie dalykai nerūpėjo. Tai nesuprantama, kam rinkėjai juos vėl ir vėl grąžino į valdžią. Ar jie durni?
Kodėl neįvedami nekilnojamojo turto mokesčiai?
Dabartinė Krikščionių demokratų vyriausybė ir ankstesnė, socialdemokratų, valdė taip, kad turtingieji būtų dar turtingesni. Bet rinkėjų teismas buvo jiems palankus. Labai keista...
Kaip sakėme aukščiau spekuliantai žeme sukaupė tūkstančius hektarų. Tai jie turėtų mokėti nekilnojamo turto mokestį. Ar atsiras kvailys, kuris patikės, kad Seime sėdintys spekuliantai žeme, žemės , grobstytojai ir jų brigadininkai įves tokį mokestį. Kaip rusai sako. „umru so smiecha“ (mirsiu iš juoko).
Tačiau Žemės ūkio ministerija nežino, kas kiek valdo, matys tyčia nesidomi.. Šiomis dienomis Kaimo reikalų komiteto primininkas (paskutinis okupacijos laikų žemės ūkio ministras, vadinamosios Jono Gintauto, JAV piliečio, bylos figurantas) per televiziją paskelbė, kad nuspręsta parduoti pusę miškų. Jau parduota 30 sklypų. Išsimokėtinai. Tik du nupirko ūkininkai, kitus supirko firmos. Tai kas čia darosi? Valstybė pardavinėja savo išteklius išsimokėtinai. Mišką iškirs parduos ir firma bankrutuos. Valstybė pinigų neatgaus. Tai seniai žinomos sukčiavimo schemos, kai buvo grobstomos gamyklos. Dabar taip grobstoma žemė, manant, kad po tokio prichvatizavimo ekonomika pakils. Ir toliau korupcija laikoma ekonomine kategorija ir kad ji pakels ekonomiką. Tai juokinga.
Valstybė nežino, kiek tokių grobstytojų yra ir kiek žemių jie susigrobė. Vadovai iš televizijos tribūnos skelbia, kad paskelbta kova korupcijai. Jau kelios bylos dėl viešų pirkimų atiduotos į teismą, bet niekas nenuteistas ir niekieno turtas nekonfiskuotas. Kaip žinoma, Singapūre kovos su korupcija sėkmė matuojam paprastais skaičiais: jei vienais metais pasodinta 20 korumpuotų asmenų, tai kitais būtina pasodinti 40. Jeigu planas neįvykdytas, prezidentas į jų vietą pasodina neefektyviai dirbančius institucijų vadovas.
Žinoma, Singapūre yra visos reikiamos sąlygos efektingai kovai su korupcija. Jie turi visuotinį pajamų, išlaidų ir turto deklaravimą ir visuotiną nekilnojamojo turto mokestį. Šie mokesčiai reikalingi ne tik pinigams į biudžetą surinkti (kad per biudžetą būtų perskirstyta kuo daugiau pinigų), bet ir tam, kad būtų vykdomas auditas, kas kiek turi, kaip naudoja, kad būtų žinoma, kas yra kas Dabar . pas mus partijos lyderis Algirdas Paleckis reikalauja audito. Tai gudruolis, tikras senelio anūkas: jam ne „košer“ reikalauti nekilnojamo turto mokesčių, nes ir Paleckiai gyvena kelių milijonų vertės viloje (atrodo Čiurlionio gatvėje), kurią jiems paliko senelio režimas. Dabar Algirdo tėvas tarnauja Briuselyje, Algirdas lyg ir Maskvos įtakoje, čia mes nieko negalime padaryti. Tai ne demokratija, bet taip yra. Tačiau kodėl Lietuvos valstybė, jos valdžia nereikalauja, kad šitie žmonės pasidalytų savo turtais per nekilnojamo turto mokestį“ Kodėl mūsų vadovai taip bijo, kad šie ir kiti turtuoliai kelias tūkstančiais paremtų biudžetą? Ir kodėl Europos Sąjunga mūsų vadovų nesuorientuoja, juos už tokias aferas apdovanodama sintetinėmis šypsenomis?
Per televizijos laidas vedantieji vis klausia partijų, kas yra svarbiausia. Ir didieji konservatoriai, ir didieji socialdemokratai sako, kad žmogus. Svarbiausia žmogus, Svarbiausia žmogus.
Meluoja, nes svarbiausia, kad per biudžetą butų perskirstoma daugiau BVP. Dabar šis rodiklis mažiausias Europos Sąjungoje. Kai kas sako (pavyzdžiui, Povilas Gylys), kad perskirstoma 29 proc.BVP, mūsų duomenys, paimti iš tarptautinių šaltinių, rodo, kad ne tiek, gal 18 proc., patikslinsime kitą kartą. (Mūsų duomenimis, vienintelė koalicija už „Lietuvą Lietuvoje“ žada didinti perskirstymą per biudžetą iki Estijos lygio). Tai reiškia, kad Valstybė remia ne liaudį, o oligarchus. Valstybės skolinasi iš užsienio bankų, moka palūkanas, ir tais pinigais išlaiko pensininkus. Pensininkai per vartojimą mechanizmą šelpia krautuvininkus, kitus turčius ir buržujus.
Į Seimą pretenduoja 150 milijonierių, kurie nemoka nekilnojamojo turto mokesčio, progresinių mokesčių, pajamų mokesčio. Jie laiko Lietuvą melžiama karve, jiems ne gėda, kad neprisideda prie bendros gerovės. Ir dar prašo, kad liaudis už tokius Pilypus balsuotų. Mums reikia protingų ir šiek tiek padorių milijonierių, kurie sutiktų atsiskirti su keliais tūkstančiai iš tų milijonų.
Šis namelis pastatytas 1944 m. rudenį. Kai rusai važiavo Europos vaduoti, per Nemuną, ten kur dabar Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė, kariai nutiesė tiltą. Po dviejų savaičių, kai buvo nereikalingas, nugriovė. Lentas ir kitas medžiagas atidavė Antanui. Šiame namelyje Antanas su Monika gyveno iki 1959 m., kai statė Kauno hidroelektrinę. ir šią Leonavokaimo vietą ant Nemuno kranto užtvindė. Namelis buvo perkeltas į aukštumą, kur ir dabar stovi. Kai atėjo nepriklausomybė. reikėjo sklypelį išmatuoti. Žemėtvarkininkai, radę, kad sename, okuapcijos laikų plane nėra tualeto plano, tol vilkino bylą, kol Monika davė jiems kyšį. Tiesa, nedidelį, 100 litų, bet klausydamiesi jos pasakojimo, kiek kartų ji važiavo į rajoną ir kaip iš jos tyčiojosi, mes verkėme
Jono A.Patriubavičiaus nuotr.
O šiam kartui testas partijų ir partijėlių vadams ir vedliams bei kandidatams į Seimo narius. Čia pateikiama viena lotynų sentencija, kuri lyg ir apibendrina tai, kas čia, šiuose puslapiuose parašyta. „Nam facetiae asperae, quando nimium ex vero traxere, acrem sui memoriam reelinquunt“ .
Jeigu mūsų liaudžiai, mūsų rinkėjams, mūsų piliečiams sunku, suvokti, kad negalima balsuoti už tokias partijas ir tokius žmones, kurie pasisako prieš vakarietiškus nekilnojamojo turto mokesčius, didesnį BPV perskirstymo per biudžetą procentą (bent tokį kaip Estijoje), tai mes norime pasirinkimą palengvinti: kas nemoka lotynų kalbos, ir net su žodynu nesugebėtų išversti šios sentencijos, tai, vadinasi, toks kandidatas į valdžią nevertas jų pasitikėjimo. Toks neturi savo mylimų rinkėjų, tik savo interesus, jiems nieko nepadės, prichvatizuos savo mandatą ir tiek.
Atgal
