Tautos mokykla
Ugdykime altruistinį tautiškumą
Akademikas Antanas Kudzys
Atsidūrėme ekonominės – finansinės ir dvasinės krizės duobės dugne. Lietuvos piliečiai mažai prieštaravo, kad Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės sutrukdytų šios duobės kasybą. Po 20 metų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio puoselėjamas Tautinės vienybės principas dingo iš Seimo ir Vyriausybės organizuojamų įstatymų kūrybos ir jų realizacijos procesų.
Nacionalinės valstybės gaivinimo šaukliai prisiminė Lietuvos gaivintojo Vlado Putvinskio - Purvio prieš 85 metus skelbtą kreipimąsi, kad „vienintelis Lietuvos išganymas - tai tautinės idėjos gimimas“. Ši idėja jau buvo atgimusi sovietinę ubagystę, priespaudą ir tremtį bei hitlerinę okupaciją patyrusiems piliečiams 1941-1944 metais. Tautinės idėjos vedimi į miškus išėjo dešimtys tūkstančių Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdžio partizanų, kurių kova su okupantais tęsėsi keliolika metų ir sustiprino mūsų tautinį imunitetą.
Dabar spaudos puslapiuose, radijo ir televizijos laidose atsirado gražiai suredaguotų bet abstrakčių frazių apie tautiškumo vertybes nacionalinėje valstybėje, apie globalizmo trukdymus patriotizmui bei žmoniškumui tobulėti ir pan. Tačiau mažai yra konkrečių rekomendacijų apie tai, kaip ugdyti vaikų, paauglių ir jaunimo pagarbą pasaulyje pripažintoms ir iš mūsų protėvių paveldėtoms dvasinėms vertybėms. Galima pateikti daug pavyzdžių apie tai, kaip mūsų žmonių nuostabius altruistinio tautiškumo charakterius ir bruožus aptarinėja užsieniečiai, o juos nutyli tie mūsiškiai, kurie yra atsakingi už nacionalinių vertybių ugdymą vaikų ir jaunimo širdyse.
Istorinė tiesa apie Lietuvą ir jos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) slepiasi po kai kurių mūsų ir užsienio istorikų sapalionėmis. Todėl šiuolaikiniai moksleiviai per istorijos pamokas taip ir nesužino, kodėl Vytauto Didžiojo dukra buvo palaidota Maskvoje ir kas Lietuvai yra dabartinė Rusijos Kaliningrado sritis. Prisiminkime senovines legendas ir giesmes apie mūsų bočių žygdarbius svetimose šalelėse ir „už Dunojėlio“. Apie altruistinį lietuvių tautiškumą rašo ir iliustruoja schemomis ir paveikslais užsienio šalių istoriniuose ir turistiniuose leidiniuose. Ar apie tai viską žino mūsų jaunimas, pasitinkantis užsienio svečius ar paliekantis Lietuvoje verkiančius tėvus ir senelius?
Visiškai neaišku, kodėl vadovėliuose ir knygose neakcentuojama, kad Lietuvos kariai, drauge su savo sąjungininkais, tris kartus gelbėjo Europos tautas nuo vergovės. O užsienio literatūroje akcentuojami šie trys LDK karių žygdarbiai. Rašoma, kad šie kariai sulaikė mongolų – totorių armijos veržimąsi į Europą XIII-me amžiuje ir privertė Čingischano sukurtą imperiją atsisakyti jungo pradžioje Vakarų, o vėliau ir Rytų Europai. Primenama, kad Lietuvos ir Lenkijos jungtinės pajėgos sutriuškino Kryžiuočių ordiną ir tuo padėjo Rytų bei Šiaurės Europos tautoms išvengti vergovės ir atstatyti Krikščionybės autoritetą, kurį buvo sugriovę kryžiais pasipuošę užkariautojai. Džiaugiamasi, kad Lietuvos kariai 1683-1684 metais kovose prie Vienos padėjo sulaikyti turkų Osmano imperijos skverbimąsi į Vidurio ir Šiaurės Europą.
Paryžiuje Higienos muziejuje kabėjo, o gal ir dabar kabo, užrašas: „Tikrasis europietis yra tik lietuvis“. Šis teiginys patvirtintas faktais, kad lietuvių tauta niekada nevilko karinio jungo. Partizanų kovų dėka mūsų tauta išvengė visuminės kolonizacijos ir tuo išsaugojo ne tik lietuvišką, bet ir europietišką kraują bei dvasią. Muziejuje skelbiama, kad norintieji pajusti ir suvokti, kaip prieš kelis ir keliolika šimtmečių gyveno masė europiečių, turi važiuoti į Lietuvą, pabuvoti jos kaimuose, bažnytkaimiuose ir miškuose, kad susipažintų su lietuviškų krikštynų, vestuvių ir laidotuvių tradicijomis, o taip pat su krikščioniškų ir pagoniškų švenčių papročiais. Svarbiausia, pamatyti, kaip lietuviai sprendžia buities vargų problemas, įsiklausyti į šių žmonių kalbą, nes dažnai sunku atskirti, ar lietuvis kalba ar dainuoja.
Ta proga galiu pasidžiaugti, kad ir tarp dabartinių miestiečių dar yra daug žmonių, kaip profesorė O. Voverienė, Seimo pirmininkė I. Degutienė ir televizijos laidų vedėjas A. Kavaliauskas, kurių tarsena prilygsta skambiai dainai. Apgailėtina, kad kai kurie mūsų radijo ir televizijos laidų žurnalistai ir jų sąjungos vadovas tyčiojasi iš lietuvių kalbos, nes jos pagalba imituoja kulkosvaidžių tratėjimą.
Visada lietuviško dvasinio išprusimo naikinimas mokytojų ir mokinių sąmonėje buvo sovietinio okupanto tikslas. Todėl, jau pirmosios okupacijos metu 1940-1941 metais, tarp kalinių ir tremtinių papuolė daug mokytojų. Neatsitiktinai po karo į Lietuvą atsiųstas tūlas Aniskin buvo paskirtas Vilniaus pedagoginio instituto (VPI) (dabartinio VPU) studentų auklėjimo prorektoriumi. Jis stengėsi, kad kuo daugiau būsimų mokytojų būtų apmulkinti marksistinio internacionalizmo samprata. Juk VPI buvo rengiami būsimi mokyklų vadovai, švietimo skyrių vedėjai ir rajonų sekretoriai.
Žinoma, lygiagrečiai šiame institute kūrėsi ir pasyvioji bei aktyvioji pogrindinė rezistencija. Malonu, prisiminti kad čia įkurto pogrindinio katalikų universiteto „Aušros vartų kolegija“ vienas iš įkūrėjų buvo manosios Seirijų pradinės mokyklos ir Alytaus gimnazijos bendraklasis kalinys Algirdas Kavaliauskas. Su juo dalyvavau 1943 metų kovo mėnesį įkurto Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) Alytaus skyriaus slaptame susirinkime, kuriame susipažinome su būsimu Dainavos partizanų vadu Adolfu Ramanausku – Vanagu ir jo draugais. Čia Alytuje, Lelijų gatvės nebaigtame statyti name prieš kryžių pritarėme LLA ginkluotos kovos programai. Negaliu suvokti, kodėl šį ir kitus panašius įvykius ignoruoja Lietuvos istorikai ir dabartinė Vyriausybė?
VPI auklėtinių tarpe buvo kaip šiaudadvasių, taip ir patriotiškai nusiteikusių mokytojų. Pastarieji nespėjo daug gero padaryti švietimui, kai šiai ministerijai neilgai vadovavo akademikas Z. Zinkevičius. Užtat dabar visiems tapo aišku, kad nežinomų pakraipų ir specialybių ministerijos darbuotojai bei jų kolegos iš organizuojamų programų konkursų nevykusiai kuria ir tikriausiai nesukurs „tautinės mokyklos programų“.
Nepagarbą tam, kas per šimtmečius buvo kuriama po altruistinio tautiškumo ir bendradarbiavimo su kitų tautybių gyventojais brolybės skraiste, dabartinėje Lietuvoje skleidžia žemo išprusimo įvairaus plauko padlaižiai. Šie padlaižiai prasibrovė prie valstybinių institucijų. Norėdami susikurti galimybę grobstyti butus, sklypus, miškus ir visuomeninius objektus, jie prie supuvusios kultūros komercializacijos nukreipė jaunimo siekius. Pasinaudodami vargo žmonių minios klyksmais, jie sukūrė Lietuvoje stabų garbinimą, nors Lietuvoje visuotinai pripažinta doktrina skelbia: „Neturėk kitų dievų tik mane vieną“. Tik griežtai laikantis šio Dievo įsakymo galėsime išlaikyti altruistinį tautiškumą vis labiau globalėjančiame pasaulyje. Šiandien tam labai trukdo ta mūsų nelaimė, kad šaliai vadovaujančios partijos pirmininku yra A. Kubilius, o ne V.Landsbergis.
Atgal
