Tautos mokykla
Tikėkimės – sveikas protas laimės, tik nereikia mūsų gąsdinti
Dr. Vytautas Venckevičius
Atrodo, palyginti neseniai būta plačių diskusijų dėl svetimžodžių rašybos lietuviškame tekste – lietuvinant ar į tekstą įterpiant juos originalo (anglų, latvių ir t.t.) kalba (Žinoma, kosmopolitai („Pasaulio žmonės“) originalia laiko anglų kalbą. Gi bolševikai buvo už rusų („Lenino“) kalbą. Taigi ir dabartinių, mėlynųjų, ir buvusių, bet nepražuvusių, raudonųjų bolševikų tikslai buvo ir išliko tie patys – išnaikinti tautas, kad „elitui“ būtų lengviau valdyti). Siekiant negerų tikslų, bandyta žaisti žmonių jausmais. Susidarė net dvi supriešintos visuomenės grupės. Baisiausia, kai ši problema buvo perkelta į politinį lygmenį, net negalvojant apie to pasekmes. Čia turiu galvoje šių metų pavasario istoriją, kai Lietuvos Respublikos institucijos, pradedant Prezidentūra, Vyriausybe ir baigiant politinių partijų vadovais, siekusiais įsiteikti Lenkijai (tiksliau – jos imperinio mąstymo politinėms jėgoms) bei Lietuvos lenkams (tiksliau – Lietuvos Lenkų Rinkimų Akcijos vadovams), buvo pasirengę priimti LR Vyriausybės (tiksliau – Andriaus Kubiliaus ir Ko) parengtą įstatymo „Dėl vardų ir pavardžių (asmenvardžių) rašybos LR piliečio asmens dokumentuose“ projekto variantą. Jiems buvo visai nesvarbu, kad tai prieštarauja LR Konstitucijos 14 straipsniui, kur aiškiai parašyta: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“. Dėl mums brangios lietuvių kalbos pagrindų griovimo trumparegiams politikams buvo nė motais. Svarbu, kad būtų gera „strateginiams partneriams“. Štai ką reiškia istorijos nežinojimas arba nenoras mokytis iš jos.
Tad tenka grįžti į 2010 m. balandžio 8 d., kada LR Seimas atmetė LR Vyriausybės parengtą įstatymo „Dėl vardų ir pavardžių (asmenvardžių) rašybos LR piliečio asmens dokumentuose“ projekto variantą, o absoliučia balsų dauguma priėmė Seimo narių Gintaro Songailos ir Ryto Kupčinsko parengtą šio įstatymo variantą. Vadinasi, viršų paėmė sveikas protas, nes pastarasis atitinka ir LR Konstituciją, ir LR Konstitucinio Teismo išvadas. Ir dar: jis gana demokratiškas - neišskiria nė vienos tautinės mažumos. Be to, nepavojingas Lietuvos vientisumui. (Apie tai rašiau ir aš („Ačiū Dievui, LR Seimui savigarbos dar užteko“: „Lietuvos Aidas“, 2010 040 17, Nr. 86-88.) Tačiau kai kuriems, „išskirtiniams“, toks sprendimas nepatinka, neduoda ramybės iki šiol, ir tiek. Vis kabinėjamasi, primenama kiekviena proga. Tą daro ir aukščiausi Lenkijos pareigūnai, ir vietiniai veikėjai. Net gąsdinama Lietuvai liūdnomis pasekmėmis.
Štai 2010 m. gruodžio 16 d. Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Česlavas Okinčicas, kalbėjęs apie šio akto paskelbimo aplinkybes ir kita, neišsivertė, nepareiškęs priekaištų Lietuvai dėl... tautinių mažumų „skriaudimo“. Atseit iki šiol negražiai elgiamasi, neleidžiant Lietuvos lenkų asmens (LR piliečiams! – aut. pastaba) dokumentuose vardus ir pavardes (asmenvardžius) rašyti lenkiškai, t.y. lenkiškais rašmenimis. Kartu priminė, kad LR Vyriausybės vadovas A. Kubilius tam neprieštarauja, bet... Tas nelemtas LR Seimas negražiai pasielgė, apsijuokė „ant viso pasaulio“ – atmetė tokį įstatymo projektą. Jo mintis pratęsiant, Seimas privalėjo grubiai pažeisti LR Konstitucijos 14-to straipsnio reikalavimą.
Taigi pavojai dėl lietuvių kalbos ir apskritai Lietuvos ateities dar nepraėjo. Ir vis tik paskutinės žinios teikia vilties. Turiu mintyje naujai ruošiamus įstatymus, padedančius kitataučiams Lietuvos piliečiams lengviau įsijungti į mūsų valstybės gyvenimą. Nors, kaip pastebime, tam bandoma priešintis piketais, mitingais ir kitokiais būdais. Manau, turėtume sekti bendro likimo kaimynų – latvių ir estų – pavyzdžiu. Būtina laikytis principo: gerbk save, tada ir tave gerbs. Juk, kaip sako liaudies patarlė, ant palinkusio karklo visos ožkos lipa. Gaila, kad būta skubos.
Ne tik mano nuomone, tokie dalykai turėtų būti svarstomi ne Seime, o mokslininkų konferencijose ir panašiai. Pavyzdžiui, ir kolegoms lenkams galėtų būti pasiūlyta imti pavyzdį iš čekų, kaip tą padarė mūsų didžiai gerbiamas kalbininkas Jonas Jablonskis (Šios iškilios asmenybės 150-ioms gimimo metinėms paminėti 2010 m. gruodžio 14 d. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės – Bitės viešojoje bibliotekoje įvyko šventinis vakaras „Surask man stebuklingą žodį...“ Atvirą pamoką „Jonas Jablonskis – Panevėžio krašto inteligentų mokytojas“ miesto visuomenei vedė lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Lionė Lapinskienė. Literatūrinę muzikinę kompoziciją „Kalbos ir muzikos keliu“ atliko Mykolo Karkos pagrindinės mokyklos moksleiviai.). Juk tai labai racionalu – rašyti „Š“ vietoj „SZ“ ar „V“ vietoj „W“ reikia ne tik mažiau rašalo...
Daugelio mūsų gyvenimo patirtis rodo, kad įvairių tautybių žmonės gali gana gražiai sugyventi visai artimoje kaimynystėje. Štai kad ir mano laiptinėje prieš keletą metų apsigyvenusi rusų šeima. Visi kalbamės lietuviškai, kartais galim ir rusiškai, dėl įdomumo. „Apsigyvenom Lietuvoje prieš dešimt metų. Iš karto supratau, kad negalėsiu normaliai jaustis, nemokėdama lietuvių kalbos,“ – kartą man pareiškė naujoji gyventoja. O aš pridūriau: „Man labai patinka jūsų akcentas, malonu, kad gerbiame vieni kitus.“ Ir visuomet maloniai sveikinamės, neprasilenkiame be šypsenos.
Taigi tikėkimės – sveikas protas laimės, tik nereikia mūsų gąsdinti.
Atgal
