Tautos mokykla
02 24. Dvikalbystės grėsmė Ukrainoje
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Įvykęs referendumas Latvijoje dėl rusų kalbos pripažinimo valstybine kalba paliudijo, kad už antrosios valstybinės kalbos statuso suteikimą rusų kalbai balsavo tik 22,5 procentai piliečių, prieš – 77,22 procento. Iš viso prieš rusų kalbą kaip valstybinę balsavo 750 159 rinkėjų, už – 246 245. Tad pastangos rusų kalbą padaryti antrąją valstybine kalba Latvijoje sužlugo, tai puikus pavyzdys ir kitoms valstybėms.
Mūsuose, kai kurie mokslo-politikos-kultūros vyrai vis dar nerimsta, kad lietuviai gaili lenkams „W“ raidės, o Vilniaus krašte dar nėra tokios valdžios Lietuvoje, kuri turėtų galios panaikinti ten besipuikuojančius lenkiškus užrašus.
Diskusijos per pertraukėlę. Iš dešinės: Lietuvos ukrainiečių moterų sąjungos pirmininkė Tatjana Morgun (Lietuva), Federik Kurik (Didžioji Britanija), Ukrainiečių sąjungos Didžiojoje Britanijoje pirmininkas Zenko Lastoveckyj ir Evhen Kovalskyj (Ukraina). Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Pastebėtina, kad Ukrainoje taipogi itin aštrus dvikalbystės klausimas. Apie tai kalbėta 2011 m. rugpjūčio 19–21 dienomis Kijeve vykusiame penktajame pasaulio ukrainistų forume, skirtame Ukrainos Nepriklausomybės 20-osioms metinėms. Į forumą buvo pakviesti ukrainiečių diasporų delegatai iš viso pasaulio valstybių (buvo atstovautos 38 valstybių ukrainiečių bendruomenės) ir per 20 garbės svečių iš įvairių pasaulio šalių. Tai ne ukrainiečių kilmės, tačiau savo veikla nusipelnę Ukrainai asmenys. Garbės svečio teisėmis pabuvoti forume nusišypsojo laimė ir šio straipsnio autorei.
Skaičiusieji pranešimus ir pasisakiusieji buvo itin susirūpinę dėl norimos įvesti antros valstybinės kalbos – rusų kalbos. Akcentavo, kad dvikalbiškumas sužlugdys valstybę. Ukrainos pasaulinės koordinacinės rados pirmininkas Dmytro Pavlyčka akcentavo būtinybę parodyti valdžiai, kad ginama ukrainiečių kalba, nes tai – mūsų valstybės egzistencija. Tad neatsitiktinai aštriai keltas klausimas ir siūlymai švietimo ministrą Dmitro Tobačniką pakeisti kitu sulaukdavo karštų aplodismentų.
Su širdies gėla klausta, kodėl ministras, atsisakęs badmetį patvirtinti kaip genocidą Ukrainoje, nesėdi kalėjime. Juk pirmiausia genocidu badmetį patvirtino ne pati Ukraina, o užsienio valstybės...
Buvo kelti klausimai dėl politinių oponentų – buvusios Ukrainos ministrės pirmininkės Julijos Timošenko ir vidaus reikalų ministro Jurijaus Lucenko išlaisvinimo.
Akcentuota, kad valdžia ir oligarchai – kaip Siamo dvyniai. Jie negalvoja ir nemato tautos depresijos: 20 metų nepriklausomybės, tad žmonėms reikia ne išmaldos, o darbo.
Prieš posėdį delegatai iš Lietuvos su prof. Liudmila Filipovič. Iš dešinės: Tatjana Morgun, prof. Liudmila Filipovič, Leonidas Trigubas ir Lidija Cholčeva
Ukrainiečių susivienijimo Rusijoje vadovas Tarasas Dudka apgailestavo, kad ukrainiečiai Rusijoje rusifikuojami. Ukrainiečių teises mokslo, kultūros ir švietimo klausimais jis palygino su rusų teisėmis Ukrainoje: Lvove – 5 mokyklos, kuriose mokoma rusų kalba, Maskvoje – nei vienos ukrainietiškos mokyklos (o Rusijoje – 3 milijonai ukrainiečių), kalbėtojas apgailestavo, kad Ukrainoje valdininkai ima vėl kalbėti rusų kalba ir net keliamas dvikalbystės klausimas. Ir jei atsiras 300 deputatų Aukščiausioje Radoje – rusų kalba Ukrainoje bus įstatymu priimta kaip antroji valstybinė kalba. Tad ragino visus susimąstyti ir imtis realios veiklos, kol dar neįvyko nelaimė – įvedus antrąją valstybinę kalbą – rusų kalbą – ukrainiečių kalba bus stipriai žlugdoma.
Forumo tikslas buvo išsiaiškinti ukrainiečių padėtį, veiklos perspektyvas išeivijoje – diasporoje, o dalyvaujantis jaunimas liudijo, kad jam svarbūs nagrinėjami klausimai, ir jie pasiryžę juos spręsti...
Kalbėjusieji skatino keisti požiūrį į išvykusius ukrainiečius – tai Ukrainos tautos dalis. Siūlytos priemonės veiklai su išeiviais stiprinti. Pirmiausia, kiekvienas valstybės veikėjas vizito į vieną ar kitą šalį metu privalo rasti laiko ir susitikti su tos valstybės Ukrainos diasporos nariais, susipažinti su jų veiklos kryptimis, padėti spręsti iškilusius aktualius klausimus. Išeiviai turi pajusti, kad jie valstybei yra svarbūs, reikalingi.
Apie iškilusius opius klausimus, bėdas ir džiaugsmus, atliktus darbus, garsinant Ukrainos vardą, kalbėjo įvairių šalių diasporos vadovai ar atstovai: Azerbaidžano, Armėnijos, Baltarusijos, Gruzijos, Estijos, Kanados, Kazachstano, Kirgizijos, Krasnojarsko, Latvijos, Lietuvos (Vilniaus ukrainiečių draugijos pirmininkei Natalijai Šertvytienei negalint dalyvauti forume, kalbėjo Lietuvos ukrainiečių moterų sąjungos pirmininkė Tatjana Morgun), Moldavijos, Padnieprės, Paragvajaus, Serbijos, Vokietijos, Vladivostoko, Uzbekistano bei kitų kraštų, o taip pat ir SFUŽO (pasaulinė moterų ukrainiečių organizacija) atstovė Olia Danilia, išanalizavusi moterų ukrainiečių veiklą pasaulyje.
Delegatė iš Lietuvos Tatjana Morgun kalbėjo apie Lietuvoje veikiančias ukrainiečių draugijas, jų atliekamus darbus, džiaugėsi, kad apie ukrainiečių veiklą rašo Lietuvos laikraščiai bei Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios leidžiamas savaitinis savilaidinis laikraštėlis ukrainiečių kalba „Parapijos žodis“, veikia radijo laida ukrainiečių kalba, jaunimas mokomas ukrainietiškų dainų, organizuojami jubiliejiniai bei šventiniai minėjimai, konferencijos, parodos, garsinamas T. Ševčenkos vardas.
Posėdžių salėje. Iš kairės: Lietuvos ukrainiečių moterų sąjungos pirmininkė Tatjana Morgun, Ukrainiečių pasaulinės Koordinacinės rados vadovas Michailas Ratušnyj, Lietuvių, ukrainiečių istorikų asociacijos prezidentė dr. Aldona Vasiliauskienė ir Vilniaus ukrainiečių draugijos valdybos narė Lidija Cholčeva
Visi džiaugėsi, galėję atvykti į Ukrainą – tai kiekvienam didžiulė šventė, nes vėl pasijuto tikrais ukrainiečiais, galinčiais pabūti kartu, kalbėtis, diskutuoti, pasijusti suprastais ir išgirstais.
Atgal
