Tautos mokykla
02 14. Nežinojau – ką reiškia būti laisvam...
Vasario 16-ajai dienai atminti
Ona Mažeikienė
Mes, sovietmečio vaikai, apie Nepriklausomos Lietuvos Respublikos (1918 – 1940) istoriją beveik nieko nežinojome: nei mokykloje, nei universitete jos nemokė, ypač Nepriklausomybės metai buvo tabu. To laikotarpio visa literatūra buvo uždaryta į spec. fondus ir neprieinama. Šiek tiek žinojau apie tarpukario Lietuvos gyvenimą iš tėvų pasakojimų. Jos istorijos pramokau dirbdama Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejuje (nuo 1992 m. - Nacionalinis). Jame buvo nebloga biblioteka, galima buvo skaityti A.Šapokos istoriją bei kitų XX a. I p. autorių knygas. Be to, (XX a. 7-9 dešimtmečiais) intensyviai teko rinkti tarpukario Lietuvos Respublikos medžiagą ir tuomet turėjau progos ne tik iš literatūros, bet dar iš pirmųjų lūpų sužinoti apie (sovietinių „klapčiukų“ koneveiktą) „buržuazinę“ Lietuvą. Teko daug skaityti, kad sužinotum tarpukarinės Lietuvos istoriją, kad, nuėjus pas žmones, galėtum su jais kalbėtis ir žinotum, kokios medžiagos prašyti muziejui. (Apie eksponatų paieškas esu rašiusi „Kaip atsiranda muziejus“)
Eksponatų paieškos buvo be galo įdomus, bet tuomet nepaprastas darbas. Sovietmečiu, atėjus „iš gatvės“, kalbėti apie „buržuazinę“ Lietuvą su daug iškentėjusiais žmonėmis, jiems atsiverti buvo nelengva, netgi pavojinga. Taip buvo tik pradžioje, o susipažinus - bendravimas vyko labai sklandžiai. Buvo surinkta to laikotarpio tūkstančiai įvairiausių eksponatų: dokumentų, spaudos, fotografijų ir memorialinių daiktų, galinčių pilnai atspindėti visas gyvenimo sritis: politiką, ekonomiką ir labai plačiai kultūrą. Buvo didelė laimė susitikti ir bendrauti su to meto buvusiais veikėjais, įdomiais žmonėmis - inteligentais, kuriems pavyko išlikti ir sugrįžti (Oi kiek daug jų negrįžo!). Kiti buvo jau garbaus amžiaus, palaužtos sveikatos, bet dvasiškai stiprūs. Ne vieno jų klausiau: „Kaip po tokių skaudžių išgyvenimo metų jums pavyko išlikti dvasiškai tvirtais, kokiais esate?“ Dauguma jų į panašų mano klausimą atsakė, kad jie esą laimingesni už mane, nes jie turėjo Laisvą Lietuvą, o aš jos neturiu ir nepatyriau, ką reiškia būti laisvam... Tai buvo teisinga drąsiai pasakyta mintis, įstrigusi giliai man į atmintį. Renkant eksponatus, žmonės kalbėjosi, pasakojo, bet vengė, kad jų mintys būtų užrašytos (šiandien labai gaila, kad to padaryti negalėta). Eksponatų, kaip minėjau, buvo surinkta tūkstančiai. Daugelis mielai atiduodavo tėvų arba savo daiktus (o muziejui vertingus eksponatus), tikėdami, kad kada nors bus parodyti ir žmonės, ir jie sužinos - kaip Lietuva gyveno ir ką nuveikė per 22 Nepriklausomybės metus.
Po ekspedicijų ir išvykų ieškoti eksponatų, sugrįžus labai norėjosi parodyti visuomenei, ką esame įgiję. Deja, sovietų valdžiai Nepriklausomybės laikotarpį buvo labai „baisus“. Dėlto, kad tada nebuvo leista eksponuoti, nemažai vertingos medžiagos taip ir nepateko į muziejų. Nežiūrint draudimų, porą kartų pavyko parengti parodas „nekaltais“ pavadinimais: „Naujai įsigytų istorijos eksponatų paroda (XVI-XX a. pr.)“ (veikė nuo 1979 01 11, eksponuota 615 vnt.) ir antrąją - „Istorijos skyriaus 1980-1982 m. įsigyti XVII–XX a. pr. eksponatai“ (veikė nuo 1983 02 10, eksponuota 504 vnt.). Jose tarp senesnių amžių daiktų buvo parodyta ir tarpukario Lietuvos Respublikos eksponatų: dokumentų, spaudinių, įvairių nuotraukų: mokyklų, universiteto, draugijų, kariuomenės ir netgi karininkų bei generolo leitenanto Jono Jackaus uniformą. Tuo labai džiaugėmės, viskas baigėsi laimingai. Žmonės eksponatais - kuriems jie buvo brangūs – pasidžiaugė, pavadinimas neerzino, niekas iš „savųjų“ neapskundė, o ideologiniai „angelai sargai“ gal netgi nematė (visuomet buvo baisiausi savi „sargai“). Minėtos parodos - nesigarsinant, tyliai buvo pašvęstos Vasario 16-ąjai atminti.
Prasidėjus Atgimimui, gimus Sąjūdžiui, džiaugėmės ir laukėme, kada galėsime rodyti tai, ko patys norime ir turime eksponatų. 1988–ųjų pabaigoje buvo išardyta „brandaus socializmo“ ekspozicija ir ten įrengta paroda „Iš Vilniaus praeities...“ (veikusi ilgai - 1988 12 02 - 1992 09 30, eksponuota 690 vnt.). Parodytos anksčiau neleistos įvairios temos ir pirmąjį kartą viešai iškelta iki tol nerodytų eksponatų, o tarp jų ir Lietuvos nepriklausomybės atstatymo medžiagos: Lietuvių konferencijos bei Lietuvos Tarybos fotografijų, kvietimas dail. Adomui Varnui atvykti į Lietuvių konferenciją Vilniuje (1917 m. rugsėjo 18-22 d.), Lietuvos Nepriklausomybės aktas, dar nelegaliai išspausdintas Martyno Kuktos spaustuvėje „Lietuvos aide“ ir kita.
Pasitinkant Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 71-ąsias metines, (1989 m. vasario 11 d.) buvo atidaryta paroda „Lietuvos jaunimo organizacijos XX-ojo a. I-oje p.“ Eksponuoti 427 unikalūs eksponatai: dokumentai, spaudai, ženklai, gairelės, apdovanojimai, vėliavos (paskolintos iš Kauno M.K. Čiurlionio muziejaus), uniformos ir kita liudijo ateitininkų, pavasarininkų, jaunųjų ūkininkų, jaunalietuvių, skautų ir kitų žymesnių jaunimo organizacijų veiklą. Paroda buvo įdomi, gerai lankyta, o po to dar buvo paprašyta ją eksponuoti Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Atgimstančiai Tautai norėta parodyti, kad gražiausios idėjos gimsta jaunose galvose ir kai joms vadovauja iškilūs, Lietuvą mylintys žmonės.
Dabar ta medžiaga (kas tik domisi) yra žinoma, o tada – buvo nematyta ir džiaugtasi kiekvienu įgytu, viešai parodytu - iki tol draustu eksponatu.
Jau XIX – XX amžių sandūroje dar svetur gyvendami lietuviai ėmė kurti įvairias kultūrines, religines organizacijas. Lietuvoje carinės valdžios visos nekontroliuojamos draugijos buvo draudžiamos. Tik po 40 (1864 – 1904) metų lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo Lietuvos kultūrinis gyvenimas atsigavo - ir ypač pagyvėjo Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Jaunimas (ir ne tik) pagal savo įsitikinimus, pomėgius, bendrus tikslus ėmė burtis į įvairiai vadinamus ratelius, draugijas, sąjungas. Kiekviena iš jų buvo skirtingos, tačiau turėjusios svarbiausių bendrų tikslų – tarnauti Dievui ir Tėvynei Lietuvai.
Ateitininkai – katalikiškasis jaunimo judėjimas, prasidėjęs 1905 m., vienijantis moksleivius studentus ir sendraugius (jau baigusius mokslą). Ateitininkų sąjunga įkurta 1911 m., pavadinimą pasirinko nuo„Ateities“ žurnalo (iki 1913 m. buvęs „Draugo“ priedas). Remiantis krikščioniškuoju tikėjimu, siekta stiprinti Lietuvos pilietinę visuomenę, siekusią laimingesnės tautos ateities. Jeigu „Aušra“ siejama su tautiniu atgimimu, tai „Ateitis“ - su dvasiniu atgimimu. Ateitininkai savo veikloje vadovavosi prof. Stasio Šalkauskio suformuluotais penkiais principais: katalikiškumas, tautiškumas, inteligentiškumas, visuomeniškumas ir šeimyniškumas. Siekis - tarnauti Dievui ir Tėvynei, o esmė – „Viską atnaujinti Kristuje.“ Kristus yra Meilė. Dievas yra meilė - svarbu ateitininkų veikloje. Ateitininkų organizacijai ideologinius pagrindus padėjo išsilavinusios, iškilios asmenybės - profesoriai Pranas Dovydaitis, S.Šalkauskis, Kazys Pakštas, Pranas Kuraitis, Juozas Eretas, Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Zenonas Ivinskis, Antanas Maceina, Juozas Girnius, vėliau - dar daugelis kitų.
Ateitininkai aktyviai veikė Nepriklausomoje Lietuvoje, jie kalbėjo apie negeroves, stengėsi matyti neteisybę ir jai priešintis, o tai nepatiko valdžiai. Tautininkų partija 1930 m. uždraudė moksleivių ateitininkų sąjungos veiklą. Tačiau jų veikla plačiai reiškėsi Universitete ir kitose aukštosiose mokyklose. Ateitininkai skatino krikščioniškų sąjūdžių steigimąsi ir jų veiklą. Jų pradėtas sąjūdis sudarė pagrindą visam katalikų organizaciniam gyvenimui. Katalikų veikimas reiškėsi per inteligentiją, išaugusią iš ateitininkų
Kita skaitlinga Lietuvių katalikų jaunimo sąjunga - Pavasarininkai, išaugusi iš Lietuvoje veikusių (1907 - 1914 m.) slaptų jaunimo kuopelių. 1912 metais buvo įsteigtas žurnalas „Pavasaris“, davęs sąjungai pavadinimą. Jų šūkis - „Dievui ir Tėvynei“, o simbolis – kryžius, tekanti saulė su spinduliais ir atversta knyga, nusakantis jų veiklos esmę: tikėjimas, dora, mokslas, tautiškumas. Nepriklausomoje Lietuvoje pavasarininkų organizacija labai išaugo, ypač vadovaujant prof. Juozui Eretui. Nuo 1933 m. vadinosi Pavasarininkų federacija. Organizacija pasidalijo į vyrų ir mergaičių sąjungas, ir 1940 m. turėjo apie 100 000 narių. Vadovavo mokytojas Antanas Valaitis. Pavasarininkai organizavo konferencijas, sporto šventes, turėjo suaugusiųjų gimnaziją ir liaudies universitetą, vystė plačią kultūrinę veiklą.
Lietuvos jaunimo sąjunga (L.J.S.) įkurta 1922 m. su šūkiu „Švieskis ir šviesk“. Jaunalietuvių (įk. 1927) šūkis - „Tautai jaunas jėgas“. Abi šios sąjungos rūpinosi jaunimo švietimu, kultūra. Nepriklausomoje Lietuvoje plačiai savo veiklą vystė sportinė vaikų ir jaunimo organizacija. Skautų tikslas: sveikas kūnas ir sveika dvasia, pavyzdys, pasiaukojimas, geras darbas. Skautų šūkis: „Dievui, Tėvynei - budėk!“ Nuo 1927 m. veikė „Jaunųjų ūkininkų rateliai“ (JŪR) su šūkiu „Per darbą ir mokslą į Tėvynės gerovę“. Tikslas - žadinti meilę žemei, aiškinti žemės ūkio pagrindus ir pratinti dirbti. Mokiniai turėjo išauginti pasirinktą žemės ūkio produktą, dalyvauti parodose, konkursuose, buvo skatinami pagyrimais. Įvairių (ne tik jaunimo) organizacijų Lietuvoje būta labai daug. 1940 metais okupavus Lietuvą sovietams, visos organizacijos buvo uždarytos. Žlugus Lietuvos valstybei, fiziškai nukentėjo tūkstančiai žmonių, sužlugdyta ekonomika, bet blogiausia nuo „raudonojo maro“ - sužlugdyta moralė, iškreiptas visas dvasinis gyvenimas.
Dalis Lietuvos inteligentijos pasitraukė į Vakarus (pradžioje į Vokietiją, vėliau į JAV) ir ten gyvendami daug nuveikė Lietuvos kultūrai. Užsienyje jie tęsė kai kurių prieškario organizacijų (ateitininkų, skautų) veiklą, leido lietuviškus žurnalus, laikraščius, rašė ne tik straipsnius, bet ir mokslinius veikalus, rengė ir leido „Lietuvių enciklopediją“. Deja, Lietuvoje jų darbai buvo neprieinami. Per visą sovietmetį jie buvo išbraukti iš Lietuvos istorijos ir apie juos drausta žinoti: ne tik rašyti, bet ir apie tai kalbėti. Šiandien kai kurios egzodo asmenybės grįžta į Tėvynę - deja, tik amžino poilsio, bet grįžta jų kūryba, darbai, archyvai, galime skaityti jų veikalus, sužinoti, kalbėti ir rašyti apie jų nuveiktus darbus.
Įžengę į XXI amžių, turime progos minėti įvairių draugijų, sąjungų, organizacijų apvalius - didesnius ar mažesnius - jubiliejus. Praėjusiais metais buvo paminėtas Ateitininkų 100-metis. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo atkurtos ateitininkų, skautų, jaunalietuvių organizacijos. Senieji ateitininkai akcentavo moralės dalykus, į kuriuos vertėtų atkreipti dėmesį ir daug ko pasimokyti. Šiandienos Lietuvoje – laikai kiti, deja, negerovių esą sočiai. Patriotizmas paniekintas, tikėjimas nustumtas į paribiukus, materialinė gerovė nustelbė dvasinius idealus, užgožė, iškreipė tikrąsias žmogiškąsias, dvasines vertybes, mažai kreipiamas dėmesys į patriotinį bei dvasinį žmogaus auklėjimą - tai ir išgyvename vertybių dezorientacijos metą. Kiekvienas laikotarpis turi savitas problemas, tačiau iš prieškario organizacijų veiklos ir šiandien daug ko galima pasimokyti.
Laisvė žmogų padaro žmogumi, bet laisvė negali tapti savivale. O tai labai daug priklauso nuo žmonių moralės. Neapykanta, melas nesuderinami su morale. Turime siekti tobulėjimo ir tik siekiant galima eiti pirmyn. Gyvenimą dabar kuriame patys ir tik nuo mūsų priklauso, kaip norime gyventi? Vien norėti nepakanka, reikia daryti... Senieji ateitininkai dirbo ir tikėjo Lietuvos ateitimi. Ateitininkas prof. Juozas Girnius Lietuvos gyvenimą matė „Ne tikrovės drumzlėse, o idealo šviesoj“. Tikėkime ir siekime idealo...
Atgal
