Tautos mokykla
02 07. Ne už tokią Lietuvą kovojome
Krašto apsaugos sistemos kūrėjų asociacija
KASKA prezidentas dim. plk. F. Vaitkaitis
Ar ne per dažnai viešumoje vis dažniau girdime: „Ne už tokią Lietuvą kovojome“. Mes taip nesakome, tačiau labai rimtai susirūpinę, kad iškovoję Laisvę, Nepriklausomybę ir toliau kantriai, ramiai kurdami mūsų Lietuvą, nepastebėjome kaip atsidūrėme sovietinės ideologijos ir laukinio kapitalizmo gniaužtuose. Vienos grupuotės patyrusiai uzurpavo ideologijos, kultūros, meno sklaidą, visuomeninį gyvenimą. Kitos gi, susibūrusios į partijas, valstybei vadovauja bolševikiniais, iškreiptais lobizmo, laukinio kapitalizmo metodais. O kaip gi Tauta? Kas atstovauja Tautai? Negi jau miega it katinai budrūs Šauliai kartu su Tautos vedliais tautininkais? Nesigirdi jų tvirtų balsų.
Mes, nesitaikstydami su esama padėtimi, šį kartą išreiškiame savo susirūpinimą kreipdamiesi į aukščiausius mūsų Valstybės pareigūnus – Prezidentę, Seimą, Vyriausybę – šiuo kreipimusi. Manytume, kad ne tik šiomis problemomis ir ne tik mes vieni privalome rūpintis savo, mūsų vaikų bei vaikaičių ateitimi.
KREIPIMASIS
Dėl mūsų Tautos istorinės savasties atgimimo ir dvasinio sąstingio.
Šį kartą mes esame giliai susirūpinę tautinio atgimimo dvasiniu sąstingiu, mūsų istorinės savasties užmarštimi mene. Matydami, kad lig šiol visais įmanomais ideologiniais būdais kalamas į galvas mūsų Tautai nebūdingas nevisavertiškumo kompleksas, nostalgiškai liaupsinamas okupacinis sovietmetis, klausiame: kodėl ir toliau falsifikuojamai trinama garbingai gili mūsų Tautos praeitis, valstybiškai dorai nepuoselėjamas mūsų gilią istoriją atkuriantis menas? Ar ne todėl mūsų jauni žmonės, nebežinodami savasties ištakų, neapsikentę mūsų kartos žeminimo, bėga iš Tėvynės? Kur iššvaistomi šimtai milijonų, dosniai dalijamų kultūrai, menui, kai tuo pat metu mūsų muziejai ir toliau griūva, istorinis paveldas nyksta, kūrėjai, kuriantys istorine tematika, paliekami likimo valiai? Kodėl mūsų Valstybės valdžios tik stebi kaip žlugdomas tautinis-patriotinis jaunosios kartos auklėjimas, žeminamas mūsų Tautos garbingas vardas? Koks gi iš tiesų yra mūsų kultūrinis „elitas“ ir koks jo vaidmuo?
Mes, baltai [lietuviai] – viena iš unikaliausių pasaulio tautų. Apie tai byloja ne tik legendos, bet seniai patvirtinta ir moksliškai. Mūsų gilią praeitį byloja per ilgus tūkstantmečius išlikusi ir mūsų kalba. Šitai patvirtina mūsų Tautos ištakų tyrinėtojai iškiliausi mokslininkai-baltistai: akademikai V. Toporovas, Z. Zinkevičius, M. Gimbutienė, J. Statkutė de Rosales bei mūsų dienų jaunieji gabūs mokslininkai. Visame pasaulyje kuo toliau, tuo vis intensyvėja tautinės savasties garbingas plėtojimas. Jau ne tik meno kūrėjai, ne tik istorinės praeities tyrinėtojai, bet jau net ir kriminalistai, ekspertai, antropologai, genetikai, pasitelkę naujausias mokslo technologijas, išsijuosę ieško savasties, savo tautų ištakų, giminystės šaknų. Ypač kosmopolitizmo plėtros amžiuje akivaizdžiai ryškėja bene visų valstybių [tautų] prioritetai – savasties paieškos, fundamentalus tautinių ištakų puoselėjimas ir dvasinis pakylėjimas. Ar ir mes taip pat garbingai, intensyviai ieškome savasties, keliame iš užmaršties savasties praeitį? Jau net pasaulis apie mūsų Tautos gilią praeitį, pasitelkdamas ir istorinius dokumentus, ir meninę įžvalgą, pagarbiai rašo, visais būdais skelbia. O mes, ir toliau atkakliai visą tai neigdami, tyčiojamės patys iš savęs.
Per ilgus okupacinius šimtmečius mes buvom negailestingai minkomi it pilka tešla, todėl mūsų Tautos praeities deimantiniai žiedeliai dabar dar tik skleidžiasi. Tačiau ir toliau paslaptingos jėgos visais vis dar įmanomais būdais negailestingai trina iš mūsų atminties mūsų garbingą praeitį. Netgi ir artimiausi kaimynai, neturėdami tokių kaip mes istoriškai gilių tautinių ištakų, savastį puoselėja, kelia iš nebūties visomis išgalėmis ir priemonėmis: per meną, mokslą, politiką. Ypač per meną.
Žinome, kad ne tik mūsų Krašto apsaugos sistemos kūrėjų asociacija labai rimtai susirūpinusi mūsų Valstybės, mūsų Tautos iškilios istorinės praeities netinkama savasties populiarinimo būkle moksle ir ypač mene. Teatrų scenose, kino teatruose nėra filmų, spektaklių istorine tematika, propaguojamas smurtas, mums svetimos ideologijos. Nebėra intelektualiai meninių laidų apie mūsų gilią, garbingą praeitį, apie dvasingą mūsų Tautą. Tik vienas kitas mūsų autorius, tarsi vis dar carizmo ar sovietinėmis okupacinėmis sąlygomis, valstybės neskatinamas, neremiamas, nepopuliarinamas kuria istorine tematika. Viešumoje kūryba, regis, virte verda. Bet verdamas ne Tautos medus o [netgi ir pensininkų sąskaita dosniai finansuojama] juoda derva. Patvirtiname tik keliais faktais.
1. Prieš metus Sausio 13 – osios viešuose poezijos skaitymuose televizijoje [rengia Lietuvos rašytojų sąjunga], skirtuose Laisvės Gynėjų dienai, nebuvo nė karto ištartas žodis Tėvynė, patriotas, Laisvės gynėjas, Nepriklausomybė. Buvo skaitoma apie viską, tik ne apie mus pačius, ne apie mūsų Tautos skausmą ir didįjį žygdarbį.
2. Savaitraštis „Literatūra ir menas“, išleistas 2012 sausio 13 d. neišspausdina nė vieno žodžio apie Sausio 13-ąją, nė žodžio, nė eilutės apie Laisvės dieną, apgintą Nepriklausomybę, patriotiškumą. Prieš metus į šį savaitraštį nusiųstus mūsų prisiminimus apie 1991 metų Sausio 13-ąją irgi neišspausdino. Rašoma apie viską, sąmoningai pamirštant mūsų Tautos pasiaukojimą, kovą už Mūsų Laisvę.
3. Mūsų Valstybei remiant išleista ir plačiai pristatoma, kritikų liaupsinama G. Ozerovo „Kunigaikščių pilių paslaptys“ knyga. Joje daug rašoma apie mus pačius. Tačiau kaip? Knygoje apstu pagiežingai neigiamų epitetų mūsų protėviams, visiems mūsų valdovams. Net ir mūsų Vytautas Didysis išvadinamas visais neigiamais, žeminančiais epitetais. O mūsų Tauta šiame kūrinyje dar labiau paniekinančiai išvadinama, išsityčiojama, žeminama. O tuo pat metu mūsų autorių kūriniams istorine tematika, patriotine dvasia ne tik paramos, net ir dėmesio neskiriama.
4. Krašto apsaugos ministerija įsteigia Patriotų premiją ir ja apdovanoja [už valstybės pinigus išleistą?] knygą „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“, kurioje viešai ir akiplėšiškai išsityčiojama iš mūsų žuvusiųjų didvyrių, vadinant juos savižudžiais, žudikais. Šioje knygoje okupantai netgi išaukštinami [ar ne panašiai elgėsi ir V. Daujotytė, studentams kalbėdama apie 1991 m. Sausio 13-osios prie bokšto žuvusiuosius, iškošdama: „Patys kalti“]. O po mirties pažeminusi ir apšmeižusi aktyvų Tautos sąjūdietį S. Gedą, jo tėvus? Ir šią knygą Rašytojų sąjungos leidykla leidžia už valstybės pinigus, uoliai populiarina.
5. Lietuvos rašytojų sąjunga įsteigia L. Dovydėno vardo premiją. O juk L.Dovydėnas ne tik, anot smerkiančių šį asmenį jau ir viešų straipsnių, buvo aktyvus sovietinės Maskvos ideologas ir kolaborantas tragiškais Lietuvai žiaurios sovietinės okupacijos metais. Jis iš vidaus politiškai griovė ir kultūriškai naikino Lietuvos Nepriklausomybę, išsijuosęs ne tik liaupsino raudonuosius okupantus, bet ir važiavo parvežti mums kruvinai raudonos Stalino saulės. Yra pagrindo teigti, kad šiandieniniai vertintojai jį vertina dvasiškai artimi sau. Nenustebsime, jeigu mūsų valstybinėms institucijoms ne tik tylint, bet ir finansiškai pritariant, bus steigiamos ne tik sniečkų, dušanskių, raslanų premijos, bet bus siūloma kolaborantams statyti paminklus. Juk kūrinių, per įvairius fondus leidžiamų už mūsų pinigus, nostalgiškai liaupsinančių kolaborantus, sovietinius veikėjus, daugėja, jie „garbingai“ viešai pristatomi, reklamuojami „kultūrinėje“ spaudoje už valstybės pinigus.
6. Valstybės lygiu ir rūpesčiu neskelbiami, plačiai neplėtojami istorine, Tautos savasties tematika visų meno sričių konkursai, neremiami iškiliai patriotiški kūrybiniai projektai. Neremiami ir nepopuliarinami visų meno sričių kūrėjai, kuriantys istorine tematika. Net tarptautinis dailės kūrinių konkursas Lietuvos istorine tematika rengiamas be jokios mūsų valstybės paramos. Kai tuo pat metu dosniai finansuojamos kaimyninių valstybių autorių [dažniausiai mums netgi nepalankiai ideologizuotų] kūrinių leidybos, meno kūrinių parodos. O Lietuvos rašytojų sąjunga užmezgė ir palaiko ypač broliškus ryšius su Lukašenkos [ir ne tik] režimo remiama analogiška organizacija, o ne su opozicine. Tokius veiksmus vertiname kaip pinigų plovimo, pasipelnymo būdus mūsų dvasios bei mūsų valstybės autoriteto sąskaita.
Vien tik negiliai žvilgtelėjus į apverktinai nusikalstamą padėtį meno srityje, suprantame, kad visa tai vyksta neatsitiktinai. Pagrįstai galima daryti išvadas:
1. Lig šiol Nepriklausomoje Lietuvoje vis dar bujoja sovietinis mentalitetas. Kol mes stovėjome Tautos Laisvės barikadose, patyrę įvairių gyvenimo ir veiklos sričių buvę sovietiniai ideologai, nomenklatūrininkai, funkcionieriai, net ir okupaciniais metais nesugebėję nieko sukurti ir dabar, neprisitaikę prie laisvos Lietuvos naujų gyvenimo sąlygų, nenorintys patriotiškai ir nesugebantys kūrybiškai dirbti, patyrusiai apraizgydami, ideologiškai užvaldė visų lygių mūsų valstybės valdžias. Sovietiniai ideologai sumaniai perkūrė arba sukūrė „kultūrines“ visuomenines organizacijas, asociacijas. Skubiai užėmė vadovaujančius postus premijų, meno vertinimų, pinigų skirstymo komisijose ir pinigus menui skirstančiose valstybinėse kultūros įstaigose. Šitaip apsistatydami tik bendraminčiais valdybose, tarybose, keisdami vieni kitus „prezidentų“ pareigose, kenkėjiškai pelnosi. Prisitaikėliškai ir sumaniai teisiškai įsitvirtino, aukščiausiuose valdžios sluoksniuose užimdami meno kūrėjų konsultantų, patarėjų, „ekspertų“ pareigas. Šitokiu būdu susibūrusi sena postsovietinė nomenklatūrinė „kultūrininkų“ grupuotė, Tautos menui skiriamus finansus dosniai skirsto pačių sukurtoms asociacijoms, leidykloms, meno organizacijoms, aišku, kad pamalonindama ir pritraukdama vieną kitą ir jiems palankų, susigundantį jaunosios kartos kūrėją.
2. Mūsų kūrėjai, mūsų menas lig šiol garbingai negali atsistoti ant tvirtų tautinių ištakų, nes vis dar sumaniai valdomi buvusių sovietinių ideologų [knygų leidybą Lietuvoje valdo buvęs KGB ideologijos viršininkas]. Ir ne jis vienas. Juk niekur nedingo uolūs sovietiniai agitatoriai, KGB informatoriai, stribų palikuonys. Vien poetus A. Miškinį, P. Širvį, S.Gedą sekė ir pranešinėjo apie juos virš dviejų dešimčių KGB informatorių. Ir šiandien, vienas kitą kadencijomis keisdami, sukasi uždaru ratu tie patys nomenklatūrininkai [tos pačios pavardės] – LATGAA, kūrėjų organizacijos, sąjungos, asociacijos, meno premijos, ekspertų komisijos, patarėjai...
3. Šis kultūrinis „elitas“, prisidengdamas mūsų Valstybės vardu, mūsų Tautą ir toliau dvasiškai žlugdo: vieni Sausio 13 – ąją, mėgaudamiesi stebi scenoje vaidinamą striptizą, kiti vienoje iš naujausių ir didžiausių salių, svetima kalba bendraudami, kartu gieda „Pakelkime taurę linksmybių“, o treti už mūsų pinigus apsčiai leidžia, populiarina dažniausiai nostalgiškus okupacinių laikų prisiminimus. Dar kiti tuo pat metu talentingus Nepriklausomybės kūrėjus, Tautos savasties aktyvius puoselėtojus, „maištautojus“ prieš nomenklatūrininkų klaną, tokius kaip S. Geda ir daugelį kitų, aršiai užsipuola netgi ir po mirties, juodam darbui pasitelkdami vienminčius kritikus.
Apie visą tai garsiai prabyla ne vienas kūrėjas, tačiau jų balsai kaip mat nuslopinami, kiti net ir po mirties apšmeižiami. Ar ne skandalas, kai Mūsų laisvoje Lietuvoje garbus patriotas poetas viešu pareiškimu tarsi beviltiškai šaukiasi pagalbos: „Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkui. Kodėl išstojau iš Lietuvos rašytojų sąjungos, kurioje praleidau 36 metus.
Kadangi didžioji Rašytojų sąjungos narių dauguma – buvę komunistai ar net nomenklatūrininkai, kurie dar ir dabar šioje kultūros organizacijoje tebeskleidžia sovietinę dvasią, nutraukiu savo narystę Lietuvos rašytojų sąjungoje. Toliau dirbsiu kūrybinį darbą kaip nepriklausomybininkas...“
Ir šis skandalingiausias įvykis viešoje tiek kultūrinėje, tiek ir politinėje erdvėje beveik nepastebimas, nes jis sumaniai buvusių (?) sovietinių ideologų blokuojamas, pašiepiamas. Kaip kad nepastebimai slopinami, viešumoje apie tą pačią padėtį aliarmuojantys ir jaunimo balsai. Pabėgęs iš „tokios Lietuvos“, dabar Sorbonoje studijuojantis studentas rašo kupinus nusivylimo ir skausmo žodžius: „Lietuvoje mokslo, ypač meno sferose, dar tvyro marksizmo-leninizmo, „politrukų“ dvasia, kad ir toliau MŪSŲ dvasios niekinimas vyksta mūsų pačių rankomis ir MŪSŲ pinigais...“
Belieka ir mums pridurti, kad ar ne todėl net ir ant istorijos vadovėlių mokyklose puikuojasi ne mūsų valstybės vadovų, bet rytinio kaimyno prezidento portretai, o knygas iliustruojančiuose žemėlapiuose - tik didieji kaimynai, tarsi Mūsų Lietuvos istoriškai per amžius nebebuvo.
Pabaigoje ir vėl klausimai: Gerbiami mūsų valstybės vadovai, ką daro Jūsų vadovaujamos Mūsų Valstybės kontrolės bei kitos atitinkamos valstybinės institucijos, žinodamos ir matydamos, kaip dosniai, nepelnytai prisidengusiems kūrybinėmis visuomeninėmis organizacijomis žalingai švaistomi milijonai, žeminamas Valstybės ir mūsų Tautos autoritetas? Ar gal ir jie visi, gaudami solidžius atlygius, miega it riebūs katinai? Ar gal bijo ir prisiliesti prie padėtį uzurpavusių ne tik „ideologinių kultūrininkų“ grupuočių, gerai išmanančių demokratinius principus ir tesugebančių reikalauti privilegijų? Prekeivių turgus tai juk sugebėjote pajudinti, negi sovietiniai meno valdymo reliktai, prisidengus kūrybinių organizacijų vardais (tokių nėra nė viename civilizuotame krašte), vis dar tokie įtakingi, kad juos išlaiko dar ir mūsų valstybė? Ir apskritai, ar tikslinga Valstybei remti vos ne dešimt vadinamųjų „kultleidinių‘ [viešų pinigų plovyklų]? Juk net patys šie leidėjai, redakcijos prisipažįsta: „Tiek „kultūrinių“ leidinių nebeturi net ir didelės valstybės. Patys leidžiam, patys skaitom, negi gaila valstybės pinigų kapšo“. Pagaliau tie patys nomenklatūrininkai, prisidengdami kūrybos reikmėmis, užima ne tik miestų centre rūmus, bet ir didžiausias poilsines pajūryje, aktyviai juose „sukdami“ verslą.
Siūlome:
1. Kuo greičiau nutraukti žalingai įteisintą, fiktyviai kontroliuojamą Mūsų pinigų švaistymą [finansiniai skandalai ne tik su LATGAA, rašytojų sąjunga, teatrais]. Audituoti visas pinigų skirstymo komisijas, jas pridengiančias institucijas.
2. Be jokių tarpininkų tikslingai finansuoti tik valstybei svarbius ir Tautai naudingus konkrečius kūrybinius projektus, o „kultverteivoms“ jungtis į sąžiningą, konkurencingą verslą.
Maloniai prašome atsakyti.
Atgal
